Diakonija

Globos namų stojo ginti Vokietijos ambasada

Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorė Lietuvoje
Angelika Viets (centre) lanko globos namus

2018 Rugsėjo mėn. 03 d.

Antradienį Šakių vaikų globos namai sulaukė retų garbingų svečių,- čia lankėsi Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorė Lietuvoje Angelika Viets, Vokietijos Bundestago narys Axel Knoerig, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė ir ją lydinčios ministerijos atstovės. Viešnagės esmė – vaikų globos pertvarkos kontekste aptarti vaikų globos namų perspektyvą po 2020 metų, kuomet įstaigai baigsis pagrindinės veiklos licencija.

 

Norėjo aiškumo

 

Dabartinės valdžios užmojai naikinti vaikų globos namus pereinant prie kitos vaikų globos formos – šeimų ir šeimynų, perkeliant juos į butus, ypač suneramino Šakių vaikų globos namų administraciją, kuri vos prieš trejetą metų įgyvendino europinį projektą plėsti ir modernizuoti vaikų globos namus taip, kad jie gyventų šeimynoms prilygstančiose grupėse su visiškai atskirtomis patalpomis ir juos prižiūrinčiu personalu. Pavasarį apsilankęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, deja, neišsklaidė abejonių, kad Vaikų globos namams Šakiuose, atsižvelgiant į ypač atsakingai Vokietijos pavyzdžiu sutvarkytas gyvenimo sąlygas, išimties tvarka licencija bus pratęsta. Įstaigos direktorius Virginijus Kelertas dar kartą aukščiausiu lygiu bandė išsiaiškinti, kodėl vaikų globos forma, kuri priimtina Vokietijoje, netinka Lietuvai, ir ar galima viską beatodairiškai sunaikinti tiek metų kruopščiai ir atsakingai kūrus.

 

„Deinstitucionalizavimo“ hipnozė

 

Apsilankymas globos namuose, pabendravimas su šeimyna, pasisvečiavimas neįgaliųjų dienos centre, atrodo, įspūdžio Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms nepadarė. Todėl ir prie diskusijų stalo jos sėdo su griežta nuostata – teisės aktai yra orientuoti į perėjimą prie bendruomeninių paslaugų, kokios numatytos ir Europos Sąjungos direktyvose, kalbančiose apie „deinstitucionalizavimo“ (šitą žodį atstovės vartojo ne vieną kartą!) pagrindinius principus ir tikslus. V. Augienė nepamiršo padėkoti svečiams už neįkainojamą Vokietijos indėlį ir pagalbą vaikų globos srityje Lietuvoje, tačiau akcentavo, jog visa dabartinė politika remiasi Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir Žmogaus teisių konvencijos nuostatomis. „Visos šaknys iš ten, ir jos yra teisingos“,- teigė ji, priminusi globos namų vadovui kunigui V. Kelertui, kokiose baisiose nežmoniškose sąlygose gyveno globojami vaikai dar visai neseniai, nes tam nebuvo skiriamas finansavimas. Taigi nenuostabu, kad pirmosios paramos lėšos ir buvo skirtos globos namų institucijoms renovuoti ir gerinti jų fizinę būklę. „Ir tikra tiesa, kad ne vaikų gyvenimas butuose yra tikslas. Tikslas – socialinių paslaugų išvystymas gyventojams, šeimoms, kurioms reikia valstybės globos, nesvarbu ar religiniu pagrindu, ar tuo pagrindu, kad jos (globos) kuo mažiau reikėtų, nes visų šalių praktika rodo tą patį – kad vaikui geriausia augti šeimoje“,- teisinių aktų nubrėžtos linijos laikėsi viceministrė. Ji pastebėjo, kad socialinių paslaugų ir paramos šeimai sistema Lietuvoje labai silpna, ir kad vykdomos vaiko teisių reformos tikslas nėra atimti vaikus iš tėvų, kurie gal ne tokį žodį jiems pasakė, bet kad savivaldybėse atsirastų tokia paslaugų sistema, kokios toms šeimoms ir vaikams reikia, o ne tokios, kokių užsimano vienas ar kitas politikas, juolab jeigu „jo fokusas“ nėra socialinis. Savivaldybėse šios paslaugos išvystytos labai netolygiai arba jų išvis nėra, pastebėjo viešnia iš ministerijos, ir tada jau tenka dirbti su pasekmėmis. Todėl Lietuva dairėsi gerųjų patirčių kitose valstybėse, ypač pas skandinavus, kokios priemonės jiems leido taip ryškiai pagerinti situaciją. Ir sužinojo naujieną – reikia dirbti su šeimomis! „Apie tokias alternatyvias paslaugas mes ir kalbame, jų plėtros Lietuvoje, panaudojant Europos Sąjungos lėšas, mes ir siekiame“,- tęsė viceministrė. O kad prasidėtų judesys ir pokyčiai, buvo parengta bendruomeninių paslaugų strategija, ir tos gairės jau keletą metų įgyvendinamos. Prioritetai skiriami vaikų globos sistemos pertvarkai. Mūsų patirties pasisemti jau atvyksta ir latviai bei estai, sakė viceministrė. Kad vaikai jaustųsi namų aplinkoje, didmiesčiuose parenkami butai, o kaime ar mažuose miesteliuose, siūlė ji, gali būti parinkti nedideli nuosavi namai, ir šeimynos ten galėtų kurtis. Ji piktinosi, kad Jurbarko savivaldybė, užuot ieškojusi teisingų sprendimų ir pasirūpinusi savo vaikų globa pati, pasirinko lengviausią kelią – atvežė juos į Šakių vaikų globos namus.

 

Gilus viceministrės atodūsis

 

Ar tai, kas sukurta prieš trejus metus, šiandien jau netinkama?

 

Visiškai kitokią nuomonę apie Šakių vaikų namus nuomonę susidariusi ambasadorė A. Viets klausė viceministrės, ar 600 tūkstančių eurų Europos Sąjungos investicija į vaikų globos namus, kurios trečdalį sudaro Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigai, nėra Lietuvai tokia reikšminga: „Mus atvykti paskatino politinis interesas išsiaiškinti, kodėl taip neseniai pastatyti globos namai, kurie atitiko visus teisinius Europos Komisijos nurodymus, dabar nebetinka, ir sakoma, kad po 2020 metų jiems nebebus pratęsiama licencija? Sumą paminėjau specialiai, nes negaliu įsivaizduoti, kad ES rengtų projektą, iš kurio naudos ji nemato“,- kalbėjo ji, teiraudamasi viešnių iš Vilniaus, ką turėtų pakeisti globos namų administracija, kad licencija būtų pratęsta. „Mes matėme, kad čia gyvena šeimynos po aštuonis vaikus, jų struktūros visiškai geros, ir būtų gaila, kad taip tvarkingai atrodantys vaikų namai būtų uždaryti tik todėl, kad jų struktūra nesutampa su politinėmis Lietuvos valdžios gairėmis“,- tęsė ambasadorė, klausdama, ar perėjimui prie kitos globos formos yra numatytas pereinamasis laikotarpis.

 

„Oh!...“,- giliai atsiduso viceministrė, prieš pradėdama pasakoti, kad lėšos statant Šakių vaikų namus buvo panaudotos tikslingai, ir Europos Komisija jokių priekaištų dėl to neturėjo. Kad reikia tam ruoštis ir pasirengti pertvarkos planą, sakė ji, Šakių vaikų globos namai žinojo jau 2016 metais, ir jokių išimčių teisės aktuose kol kas nėra numatyta. Šiuo metu, sakė ji, ministerija susitinka su savivaldybėmis ir aiškinasi, kokių paslaugų ir struktūrų joms labiausiai reikia. Žinoma, pastebėjo ji, kol yra vaikų globos namuose, sunku įsivaizduoti, kad tos patalpos gali būti panaudotos kitoms socialinėms paslaugoms teikti.

 

Bandė argumentuoti išgyventa patirtimi

 

Tačiau dvejonių dėl vienintelės Lietuvoje numatomos vaikų globos formos – augti šeimose ar šeimynose – suabejojo svečias iš Vokietijos Bundestago. Vokietija, nepatyrusi sovietinių represijų, būdama turtinga šalis, 1950-1978 metais taip pat stačiusi didžiulius vaikų globos namus, faktiškai irgi išgyveno tą pačią pertvarką, atsisuko į šeimas, ėmė ieškoti globėjų, dirbo su įvaikinimo programomis, bet ilgainiui pamatė, kad tai labai sunki užduotis, nes tiek globėjų, kiek jų reikėtų, tiesiog nėra – argumentu kaip kirviu kirto svečias. Todėl buvo įkurta visuomeninė organizacija „Šiaurinis Betliejus“, labai artima Šakių vaikų globos namų struktūrai. „Laikui bėgant tapo aišku, kad negalime pasirinkti vieno modelio – turėti tik šeimynas arba tik globos namus. Mes supratome, kad abi formos gali egzistuoti viena šalia kitos. Galbūt ir Lietuvoje jas būtų galima suderinti, vylėsi jis.

 

Tačiau viceministrė ir vėl įsikibusi laikėsi direktyvinių nuostatų – mes kol kas nežinome, kokių paslaugų žmonėms reikia, piktinosi, kad šioje srityje kai kurios savivaldybės dirba vangiai, negali susižiūrėti savo vaikų, kad neteikiamos atokvėpio paslaugos, nėra vaikų raidos centrų, kad per mažai dėmesio skiriama seneliams ir neįgaliesiems. Štai alternatyvios veiklos, jos nuomone, galimos globos namų patalpose. „Niekas nesako, kad per metus čia viską reikia sugriauti ir dirbtinai pereiti prie kažko, bet dėti pastangas ir skatinti, ieškoti galimybių suteikti visas įmanomas paslaugas, gal kokią pavargusią mamą pamokyt gyvenimo – reikia mąstyti“,- savo viziją dėstė V. Augienė.

 

Paklausė nekorektiškai ir provokuojančiai?

 

Neiškentęs tų pačių vis nuo pradžių skleidžiamų demagogijų, V. Kelertas V. Augienę paklausė tiesiai šviesiai: ar tai, kas šiandien tinkama Vokietijoje, netinkama Lietuvai?

 

Viceministrė šį jo klausimą pavadino provokuojančiu ir nekorektišku aukštas pareigas užimančių vokiečių draugijoje. Tačiau ji bandė išsisukti iš tiesioginio atsakymo diplomatiniu keliu, aiškindama, kad „mums daug kas tinka, nesvarbu, vokiečiai ar lietuviai esame. Bet priminė, kad esame suverenūs, turime savo tradicijas, savo matymą, rūpinamės savo žmonių gyvenimu, ir taikyti vieną metodą nėra tiesiogiai įmanoma ar galima“. Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Taip, mus sieja bendražmogiškumas, valdydama kylantį pyktį kalbėjo ji, bet vykdydama socialinę politiką, tęsė, „mūsų valstybė pati sprendžia, kas jai geriausia, ji pati yra atsakinga už savo politiką“.

 

Kalbos toną ir aštrėjančius diskusijos kampus bandė švelninti viceministrės kolegė Daina Urbonaitienė. Anot jos, nėra mūsų socialinės politikos modelis išskirtinis, bet įgyvendinant reformą didelė teisės aktų pakeitimų gausa sąlygojo naujų paslaugų savivaldybėse atsiradimą, todėl randasi daug sumaišties ir nepasitikėjimo, bet atsiranda ir daugiau globėjų šeimų ir šeimynų. Jos manymu, nereikia eskaluoti šios laikinos problemos, nes iki 2020 metų, kol baigsis Šakių globos namams licencija, čia gali likti labai mažai vaikų: iki dešimties metų vaikams, anot jos, juose apskritai nėra ką veikti, jie turi gyventi globėjų šeimose. Bus svarbu tik išlydėti vaikus į gyvenimą.

 

Prie diskusijų stalo trūko savivaldybės

 

Baigdama viceministrė bandė nuraminti dėl Šakių vaikų globos namų, kurių dalininko teises savivaldybė pardavė vokiečių evangelikų liuteronų bendruomenei, likimo taip susirūpinusius Vokietijos valstybės atstovus. Ji tikino, kad ministerijai ir politikams labai rūpi mūsų valstybės vaikų ateitis, globos įstaigų ateitis, ir tam, kad ją teisingai suplanuotume, prie šio stalo dar reiktų ir Šakių rajono savivaldybės, nes už paslaugas turės mokėti savivaldybė, už kai kurias – gal valstybė... Deja, savivaldybės atstovai, nors meras ir buvo informuotas, reikalo susėsti prie tokio skaudančio Šakiams klausimo reikalo nematė.

 

Iki šiol dar neradome, kalbėjo V. Augienė, kokios paslaugos būtų teisingos. Bet faktas, kad čia, Šakių vaikų globos namų patalpose, vis tiek vienokių ar kitokių paslaugų socialinis centras tikrai bus. „Norėtųsi, kad žmonės iš ryto ateitų gauti paslaugas ir vakare išeitų laimingi į savo šeimas. Mes atviri ieškoti alternatyvų, o tų vaikų, kurie yra, tikrai niekas nedraskys. „Dabar mes tarsi netikime, kad lietuviai gali susigloboti savo vaikus, netikime, kad reforma pasiseks, bet viskas rodo, kad einame teisinga linkme, tik gal šnekėtis reikia daugiau“,- vylėsi ji.

 

Šiek tiek nuramintas arba savo nerimo neparodęs, Vokietijos Bundestago narys A. Knoerig, senas Šakių vaikų namų draugas ir globėjas, baigė optimistine gaida – „laimei, komunikacija tarp šalių nėra vienpusio eismo gatvė, kad eismas joje vyksta dviem kryptimis, todėl jis išvykstąs su mintimi, kad tai, kas čia buvo sukurta bažnytine dvasia, galbūt bus reformuota, bet turės ateitį ir po 2020 metų“. Savo pagalbą, jei tik jos reikės, pasiūlė ir ambasadorė Lietuvoje A. Viets. Savo patirtimi, anot jos, mielai pasidalintų Vokietijos vaikų globos organizacija „Šiaurinis Betliejus“.

 

Mandagus pasidėkojimas, apsikeitimas dovanėlėmis atsisveikinant nei vokiečiams, nei globos namų šeimininkams vis dėlto neįžiebė vilties, kad su meile statyti namai ir juose esantys laimingi vaikai čia ir toliau gali gyventi. Iki „dead line“ – finišo linijos – liko kiek daugiau nei metai. Ar atsiras tiek globėjų ir šeimų, kad priglaustų daugiau nei 40 šiuo metu čia globojamų vaikų, beje, suvežtų ne tik iš Jurbarko, bet ir iš Kauno, Kazlų Rūdos savivaldybių, o artimiausiu metu globos namus pasieks globotinis net iš Kupiškio. Tai reiškia visai ne tai, kad savivaldybės negali „susigloboti“ savo vaikų – tai reiškia, kad prasidėjus globos namų naikinimo vajui, jų tiesiog nėra kur padėti. Taigi laikas netruks parodyti, kuri pusė – vokiškoji evangeliškoji ar lietuviškoji politinė – bus teisi.

 

Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ

Laikraštis Valsčius

2018 m. rugpjūčio 31 d. Penktadienis. Nr. 65 (188).