Diakonija

Šakių vaikų globos namų dešimtmetis

2015 Biželio mėn. 05 d.

2005 m. gegužės 17 d. atstatytoje senojoje klebonijoje veiklą pradėjo Šakių vaikų globos namai. Tie, kurie tą dieną pirmąkart žengė pro duris – jau gerokai paaugę. Dar kiti – ir visai užaugę, o kai kurie jau ir savus vaikus beauginantys. Per dešimtį metų pas mus pabuvojo 305 vaikai, dalis jų – net ne vieną kartą: tekdavo trumpai važiuoti namo, o vėliau vėl sugrįžti (kartais net ne du, o tris arba keturis kartus). Į suaugusiųjų kelią išlydėtas dvidešimt vienas. Kas į Angliją, kas į Olandiją, didžioji dauguma liko Lietuvoje. Džiaugiamės dešimčia vaikaičių. Gera, kai mūsų vaikai santuoką pradeda mūsų bažnyčioje. Smagu, kad jaunieji tėvai ten pat Krikštui atsinešą ir savo vaikučius.

Šiemet gegužės 2 d. kartu su mūsų namiškiais iš Brünlos (Vokietija) šventėme dešimties metų jubiliejų. Susirinko ir užaugę mūsų vaikai su savo mažaisiais. Ties kuriais anksčiau reikėdavo lenktis, norint apkabinti, dabar reikėjo stiebtis. Dalis svečių atvyko dar savaitę prieš, kad suspėtų ištiesti grindis naujoms šeimynoms. Tie patys žmonės, kloję grindis prieš daugiau nei dešimtį metų tame pačiame pastate, tie patys ir dabar. Tos pačios rankos, tos pačios šiltai spindinčios akys.

Jie susirinko visi šeštadienio rytą tuščioje bažnyčioje. Sustojo prie altoriaus. Apie dvidešimt – trisdešimt žmonių. Tyliai dėliojome giesmynus bažnyčios gale. Tada, kai visi užgiedojo giesmę „In Christus“ („Kristuje“), pamačiau juos visus. Iš tikrųjų jų ten buvo daug daugiau. Buvo visi, kurie prisilietė skirtingais akimirksniais. Kurie prieš daugiau nei dešimtį metų vežė šiukšles iš nugyventos klebonijos. Valė supuvusį stogą. Statė perdangas. Dažė sienas. Dalijosi dovanomis. Žaidė. Meldėsi. Gėrė kartu arbatą. Kepė dešreles. Juokėsi. Drąsino. Guodė. Padavė ranką. Apkabino. Paėmė nuo žemės. Pakėlė į dangų.

Žvelgiau į juos, ir kol skambėjo giesmė, pro širdį skrido gyvenimai. Pasveikusi po sunkios ligos. Per stebuklą išlikęs gyvas po galvos traumos. Sunkiu momentu priminęs drąsinančius psalmės žodžius. Laukianti ligos diagnozės. Turėjusi palikti savąją parapiją. Išgyvenę netektis. Senkant jėgoms. Prisikeliant naujai. Tarp jų mačiau ir nebegalėjusį atvykti Giunterį, kovojantį kovą su sunkia liga. Išvykusį Vokietijon Tomą. Išsigelbėjusius nuo karo ir mirties sirus. Mačiau sugrįžusius iš Amžių Virginiją, Kristiną, Mantą. Mačiau nusileidusius iš Aukštybių Močiutę ir baroną Kraftą, šiltai ir drąsinančiai mums besišypsančius. Jie visi tvirtai stovėjo kartu. Koks šimtas ar daugiau.

„Pažiūrėk, – pasakiau tyliai. – Tai Angelų choras mums gieda“…

Ta akimirka ir buvo Dešimtmetis.

O kai besibaigiant pamaldoms, priešais mus išsirikiavo mūsų dienos centro didieji, kalbantys ne žmonių, o širdies kalbomis, viduje tapo taip lengva ir taip gera, kad plojome ir šaukėme kiek begalėdami. Pro akis bėgo per visus tuos metus mus lydėję vaizdai, o jie giedojo. Tiksliau ne giedojo, o suko mumyse pašėlusį gyvybės ir džiaugsmo variklį. Vilties ir tikėjimo. Ir Meilės.

„In Christus ist mein ganzer Halt. Er ist mein Licht, mein Heil, mein Lied, der Eckstein und der feste Grund, sicherer Halt in Sturm und Wind. Wer liebt wie er, stillt meine Angst, bringt Frieden mir mitten im Kampf. Mein Trost ist er in allem Leid. In seiner Liebe find ich Halt.“ („Tik Kristuje mana viltis, mana jėga, šviesa – tai Jis, tai pamatas, tvirta uola, jos neįveiks jokia audra. Kokia Jo meilė nuostabi! Ir Jo ramybė kaip gili! Paguoda mano liūdesy... Aš pasikliauju Kristumi.“).

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.4-5