Archyvas - 2007

Viešnagė Vokietijos bažnyčių dienose

Birželio 5 d. ankstyvą rytą Lietuvai atstovauti Vokietijos evangeliškų bažnyčių 31-osiose Bažnyčių dienose („Kirchentage“) iš Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kiemo pajudėjo priešakinis Lietuvos atstovų ekipažas: vyskupas Mindaugas Sabutis, kunigai Mindaugas Kairys ir Jonas Liorančas bei Gintaras Šiaudinis. Kita komandos dalis: kunigas Mindaugas Žilinskis su žmona Laura bei kretingiškiai Rūta ir Arūnas Šulskiai tuo metu prie Vokietijos krantų jau artėjo keltu. Netrukus Vilnių paliko dar viena mūsų komandos dalis – Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vokalinis ansamblis „Adoremus“, vadovaujamas Renatos Moraitės.

Mūsų ekipažas kelionei pasirinko gana nelengvą, bet akiai malonų kelią - per Mozūrus. Todėl tik pusė dvylikos nakties pasiekėme kunigo Miulerio namus nedideliame kaimelyje šalia Frankfurto prie Oderio. Numigę penketą valandų, toliau tęsėme kelionę jau puikiais vokiškais „autobahnais“. Trečią valandą pagaliau pasiekėme kelionės tikslą – Kelną. Trumpas stabtelėjimas „hostelyje“, ir jau po valandos mes Kelno mugės pastatų komplekse. Į šią teritoriją tik tą dieną galima įvažiuoti su specialiais leidimais ir lengvai sunešti eksponatus. Tuo metu jau vyko ir atidarymo pamaldos. Vakare miestą užliejo renginių gausa, o visas jo centras buvo nusėtas įvairių vokiškų parapijų bei kitų bažnytinių organizacijų palapinėmis, kurios siūlė skanauti įvairius valgius. Sutemus pasirinkome žvakių vakarą su malda ir puikiais vokiškais dūdoriais. Čia prie mūsų prisijungė ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios „nuncijus“ Vokietijoje – Annetė Barth (kuri beveik metus stažavosi LELB vyskupo raštinėje Vilniuje).

Kun. diak. Valdo Žėlio įvedimas į pilnateisius kunigus su teise nešioti sidabrinį kryžių.

Ketvirtadienis – pirmoji renginių diena Koelner Messe komplekse. Gana sunku prisiderinti prie siūlomų renginių turinio ir ritmo, nes viską riboja tai, kad pats turi būti prie savo stendo. Nors kolektyvas ir didelis, bet darbo nemažai. Kad ir nesame pasiekę tokio stendo apipavidalinimo lygio, kokio norėtume, bet tai juk pirmas visiškai savarankiškas mūsų bažnyčios atstovavimas Kirchentage, ankstesniajame prieš pora metų buvome kampininkai Martin Luther Bund stende. Mūsų bažnyčią pristatantys bukletai per trejetą dienų iškeliavo į besidominčiųjų Lietuvos bažnyčia rankas. Ypatingo populiarumo sulaukė kunigo Jono Liorančo parengtas siurprizas Vokietijos publikai – kepta duona su česnaku. Tai buvo puikus traukos veiksnys. Ansamblis „Adoremus“ ekspromtu susiorientavo aplinkoje, surengė šalia mūsų stendo esančiame podiume koncertą, tuo pritraukdamas daug žiūrovų. Ansambliečiai savo giesme džiugimo praeivius ir miesto gatvėse. Taip nejučia atėjo ir šeštadienio vakaras, kai susikrovę ekspozicijos likučius, kiekvienas ekipažas savu maršrutu tęsė kelionę po Vokietiją.
Vokietijos evangeliškų bažnyčių dienų atsiradimo akstinas – ugdyti pamaldumą, krikščionių bendravimą, skatinti juos gilintis į tikėjimo tiesas. Dabar gi įvairių renginių gausoje nelengva rasti tylos ir susikaupimo oazes, pamaldos nebuvo centrinė renginio dalis. Šiandien Kirchentagas - daugiau liaudies šventę primenantis renginys. Šiemet pagrindiniuose šventės podiumuose diskusija vyko daugiausia socialinėmis ir politinėmis temomis, jos, o ne teologinės temos, buvo esminis diskusijų akcentas. Labai jau pabrėžtas įvairių mažumų dalyvavimas, o jų prisistatymas apskritai kirtosi su Biblijos tiesomis. Sunkiai suvokiama ir Socialisčių bei socialistų krikščioniško susivienijimo bei Rozos Liuksemburg fondo dalyvavimas oficialioje Kirchentago programoje. Vis dėlto šie ne visiems priimtini dalykai neužgožė tikrai šventiškos nuotaikos, bendravimo su kitų bažnyčių atstovais, netrukdė aiškinti savo bažnyčios tikėjimo praktikos ir doktrinos, ginti savo nuomonę.
Kirchentage Lietuvai atstovavo ir LELB Jaunimo centro suburta evangeliško jaunimo grupelė, dalyvavusi Vokietijos–Baltijos kavinės (Deutsch/Baltischeprogrammcaffe) projekto veikloje. Ketvirtadienis buvo Lietuvos diena. Čia lietuvaitės, vadovaujamos Irenos Tumelionytės (Klaipėda), pateikė kultūrinę programą: giesmes, liaudies dainas, šokius.
Vėliau kun. Mindaugas Žilinskis dviem kalbomis vedė maldą ir pasidalijo pamąstymu. Po to pasirodė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vokalinis ansamblis „Adoremus“. Profesionalūs jauni balsai skambėjo lietuviams, vokiečiams, ypač malonūs jie buvo mūsų tautiečiams, gyvenantiems Vokietijoje. Kavinėje galima buvo paskanauti visų trijų Baltijos šalių gaminių. Verta paminėti, kad Kelne Latvijos ev. liuteronų bažnyčiai atstovavo tik jaunimas ir Rygos vokiečių parapija. Oficialios Latvijos ev. liuteronų bažnyčios delegacijos dėl tuo metu vykusio sinodo Kelne nebuvo. Estijos ev. liuteronų bažnyčiai taip pat atstovavo tik EELB Jaunimo centro vadovaujama jaunimo grupelė.
Mūsų grupė, vadovaujama vyskupo Mindaugo Sabučio, ir ansamblis „Adoremus“ šeštadienio vakare greitai pasiekėme tylią, ramią, tvarkingą ir švarią, lyginant su Kelnu, buvusią Vakarų Vokietijos sostinę Boną. Čia mūsų laukė susitikimas su firmos „Orgelbau Klais Bonn“, kuri stato vargonus Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai, atstovais. Jau ketvirtos kartos meistrai Klaisai kuria vargonus įvairių šalių bažnyčioms ir koncertų salėms. Porą valandų visi pasinėrėme į vargonų kūrimo subtilybes. Pamatėme daug: medienos sandėliavimą, medienos apdorojimą, ortakių ir traktūros gamybą, metalo liejimą ir dar daug ką. Jau tai, kad ši firma pagamino vargonus Kelno katedrai, Pekino pagrindinei koncertų salei, nunciatūrai Berlyne, rodo pasitikėjimą ja. Na, bet pagrindinės skambesio paslaptys taip ir liko meistrų galvose.
Visai vėlų šeštadienio vakarą pasiekėme dabartinį lietuvybės Vokietijoje centrą – Hageną, kur jau dešimtį metų kunigauja Valdas Jelis (Žielys), telkiantis lietuvių kilmės žmones. Kaip tik šia proga mūsų Vyskupas ir atvyko į Hageną, kur iškilmingose pamaldose uždėjo kunigui sidabrinį kryžių. Dalis mūsų delegacijos apsistojo daugiaaukštyje, kuriame gyvena beveik vien lietuviai. Po pamaldų surengtas lietuviškas vakaras, su visomis tokiems pobūviams būdingomis tradicijomis. Vienas rusniškis „vokietis-lietuvis“ net paskambino į darbą ir pasakė, kad pirmadienį nedirbs - taip įsijautė į pobūvį, kad braukė ašaras po kiekvienos „Adoremus“ dainos. Dar vienas „vokietis-lietuvis“ man išsakė savo rūpestį, kad negauna bilietų į krepšinio čempionatą Madride, iki tol jis vykdavęs į kiekvieną Europos čempionatą ir entuziastingai mosuodavęs Lietuvos trispalve...
Pirmadienio vidurdienį palikome svetingąjį Valdą ir pasukome Lietuvos link. O mintyse jau planuojame, kaip geriau pristatyti Lietuvą kitame Kirchentage – po dvejų metų Brėmene.

Gintaras Šiaudinis
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2007 Nr.6