Liuteroniškai Reformacijai 500

Reformacija – Bažnyčios atgimimas

Martynas Liuteris skelbia 95 tezes. Iliustracija iš Gustavo Freytago (1816–1895)

knygos „Martin Luther“ 1897 m. leidimo

2017 Sausio mėn. 27 d.

Spalio 31-ąją visas evangeliškasis pasaulis švenčia Reformacijos dieną. Reformacijos pradžia tradiciškai laikoma 1517 m. spalio 31 d., kai Martynas Liuteris Vitenberge viešai paskelbė 95 Tezes, kuriose smerkė prekybą indulgencijomis. Taigi jau įžengiame į jubiliejinius 500-uosius metus. Džiugu, kad LR Seimas 2017-uosius Lietuvoje paskelbė Reformacijos metais. Rengdamiesi drauge su kitais minėti šį jubiliejų, prisiminkime LELB suaugusiųjų teologinio švietimo seminare Klaipėdoje 2012 m. balandžio 21 d. nagrinėtą temą – „Aš liuteronas?!“

 

Ką reiškia būti liuteronu?

 

Nors yra daugybė galimų atsakymų į šį klausimą, labai svarus atsakymas yra šis: „Liuteronas yra asmuo, kuris tiki, moko ir išpažįsta Dievo Žodžio tiesas taip, kaip jos yra apibendrintos ir išpažintos „Santarvės knygoje“. „Santarvės knyga“ – tai liuteronų tikėjimo išpažinimų sąvadas.

Galbūt esate dalyvavę kunigo ordinacijoje ir girdėjote, kaip jis pasižada vykdyti savo tarnystę, laikydamasis tikėjimo išpažinimų. Per konfirmaciją įžegnojamųjų klausiama, ar jie išpažįsta evangelikų liuteronų bažnyčios tikėjimą, kurio pagrindai išdėstyti Mažajame katekizme, ir pasižada būti jam ištikimi.

Šie pažadai parodo, kokie svarbūs liuteroniški išpažinimai mūsų bažnyčiai. Peržvelkime įvairias „Santarvės knygos“ dalis ir aptarkime, kodėl liuteronų išpažinimai yra tokie svarbūs liuteroniškajai tapatybei.

 

 

Ekumeniniai išpažinimai

 

Trys ekumeniniai išpažinimai, esantys Santarvės knygoje, yra šie: Apaštališkasis tikėjimo išpažinimas, Nikėjiškasis išpažinimas ir Atanaziškasis išpažinimas. Jie yra apibūdinami kaip „ekumeniniai“ (visuotiniai), nes visame krikščioniškame pasaulyje yra pripažinti teisingai perteikiantys tai, ko moko Dievo Žodis.

 

 

Augsburgo tikėjimo išpažinimas ir Augsburgo išpažinimo apologija

 

1530 m. liuteronams reikėjo pristatyti savo tikėjimo išpažinimą imperatoriui Augsburge, Vokietijoje. Pilypas Melanchtonas parašė Augsburo išpažinimą, kuris buvo perskaitytas imperatoriškajame seime 1530 m. birželio 30 dieną. Po metų liuteronai pateikė Augsburgo išpažinimo apgynimą, būtent tai žodis „apologija“ šiuo atveju ir reiškia. Ji taip pat buvo parašyta Pilypo Melanchtono. „Santarvės knygos“ didžiausias dokumentas, jo ilgiausias skyrius, yra skirtas pačiai svarbiausiai krikščionių tikėjimo tiesai: nuteisinimui vien tik malone, vien tik per tikėjimą, vien tik Kristumi.

 

 

Mažasis ir Didysis katekizmai

 

Martynas Liuteris labai anksti suvokė, kad jo laikų dvasininkai ir kiti tikintieji beviltiškai neišmanė pačių pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų. Apie 1530 m. jis parašė du mažus vadovėlius, kurie padėtų kunigams ir šeimų galvoms mokyti tikėjimo.

Mažasis ir Didysis katekizmai sudaryti iš šešių pagrindinių temų: Dešimt Dievo Įsakymų, Apaštališkojo tikėjimo išpažinimo, Viešpaties maldos, Šventojo Krikšto sakramento, Išpažinties ir Šventosios Vakarienės sakramento. Šios Liuterio puikios doktrininės santraukos buvo visuotinai priimtos ir įtrauktos į „Santarvės knygą“.

 

 

Šmalkaldeno straipsniai ir Traktatas apie popiežiaus valdžią ir viršenybę

 

1537 m. Martynas Liuteris buvo paprašytas parengti liuteroniško tikėjimo trumpą santrauką, kurią būtų galima pateikti bažnyčios susirinkimui, jei jis bus sušauktas. Liuterio drąsus ir stiprus tikėjimo išpažinimas vėliau buvo įtrauktas į „Santarvės knygą“. Jis buvo pristatytas liuteronų pagrindiniams vadovams, susirinkusiems Šmalkaldeno mieste. Pilypo Melanchtono buvo paprašyta išplėtoti temą apie Romos popiežių. Taip buvo parašytas traktatas, kuris vėliau taip pat buvo įtrauktas į „Santarvės knygą“.

 

 

Santarvės knyga

 

Po Liuterio mirties 1546 m. liuteronų bažnyčioje atsirado reikšmingų nesutarimų. Po ilgų ginčų ir kovų 1577 m. „Santarvės knyga“ užbaigė šiuos doktrininius ginčus ir liuteronų bažnyčia galėjo žvelgti pirmyn jau suvienyta to, ką tiki, moko ir išpažįsta. 1580 m. visi čia paminėti konfesiniai raštai buvo sudėti į vieną rinkinį – „Santarvės knygą“ (lot. Liber Concordiae).

 

 

Biblijos ir Išpažinimo raštų ryšys

 

Mes išpažįstame, kad „Dievo Žodis yra ir privalo būti vienintelė visų doktrinų taisyklė ir norma“ (FC SD, Taisyklės ir normos, 9). Ką sako Biblija, tą sako Dievas. Ką Biblija įsako, tą Dievas įsako. Šv. Rašto autoritetas yra neginčijamas, neabejotinas ir galutinis. Liuteronų išpažinimų raštuose Šv. Raštas yra pripažįstamas kaip tikras Dievo Žodis. Liuteronų išpažinimo raštai mus ragina tikėti Šv. Raštu, „nes jis nepameluos“ (LC, V, 76) ir „neklaidins nei apgaudinės“ (FC SD, VII, 96). Biblija yra Dievo „tyras, neklystamas ir nekintamas Žodis“ (Įžanga BOC).

Liuteronų išpažinimo raštai yra „pagrindas, taisyklė ir norma, parodantys, kaip visos doktrinos turėtų būti įvertinamos pagal tai, kaip atitinka Dievo Žodį“ (FC SD RN). Todėl, kad konfesiniai raštai doktriniškai visiškai atitinka užrašytą Dievo Žodį, jie liuteronų bažnyčioje yra laikomi standartu, kuriuo remiantis galima apibrėžti, kas yra tikslus biblinis mokymas tiek, kiek tas mokymas yra aptariamas konfesiniuose raštuose.

 

 

Liuteroniškų išpažinimo raštų pagrindinis tikslas

 

Liuteroniškoji reformacija buvo ne „sukilimas“, ji prasidėjo nuo nuoširdžiai išsakyto susirūpinimo neteisingais ir klaidinančiais mokymais, kurie, deja, iki pat šių dienų temdo Jėzaus Kristaus šlovę ir nuopelną. Liuterį įkvėpė uolus rūpinimasis Jėzaus Kristaus Gerąja Naujiena. Žemiau pateikiamas apibrėžimas, kaip liuteroniški išpažinimo raštai apibūdina Gerąją Naujieną:

„Žmonės nesilaikė Dievo įsakymo, jam nusižengė. Nuodėminga žmogiška prigimtis, mintys, žodžiai ir darbai kovoja su įsakymu. Dėl šios priežasties jie nusipelno Dievo rūstybės, mirties ir visų žemiškų vargų bei bausmės pragaro ugnyse. Dėl to Geroji Naujiena tiksliausia to žodžio prasme skelbia, ką žmonės turi tikėti: kad jie iš Dievo gauna nuodėmių atleidimą, kad Dievo sūnus, mūsų Viešpats Kristus, prisiėmė įstatymo prakeikimą sau, atpirko ir atlygino visas mūsų nuodėmes, kad vien tik Jo dėka mes esame sugrąžinti Dievo malonėn, gauname nuodėmių atleidimą per tikėjimą ir esame išvaduoti iš mirties ir visų mūsų nuodėmių bausmės ir išgelbėti amžinajam gyvenimui. <...> Tai gera žinia, džiaugsminga žinia, kad Dievas nenori nubausti už nuodėmę, bet ją atleisti dėlei Kristaus“ (FC SD, V, 20).

 

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.10-11