Šventės, jubiliejai

Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčiai – 190 metų

Jo­niš­kio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čia, pa­sku­ti­nio­ji kon­fir­man­tų
lai­da su ku­ni­gu Eri­ku Lei­je­riu ir bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku Ru­dol­fu
Grin­val­du. 1949 me­tų lie­pos 17 die­ną.Pri­va­čių ir bend­ruo­me­nių
rin­ki­nių (ko­pi­jos sau­go­mos Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus ar­chy­ve) nuotr,

2019 Lapkričio mėn. 24 d.

Lapkričio 16 dieną Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje vyko istorinės atminties renginys „Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčiai – 190 metų”. “Evangelikų liuteronų bažnyčia saugojo ir užkonservavo latvišką tapatybę. Jei ne bažnyčia, asimiliacija būtų ženkliai greitesnė”, – sako Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo vyresnysis darbuotojas, Šiaulių “Aušros” muziejaus muziejininkas-specialistas, Žiemgalos tyrėjas dr. Ernestas Vasiliauskas.

 

Latviška tapatybė

 

Žiemgalos-Aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyriaus organizuojamame renginyje paskaitą “Joniškio evangelikų liuteronų (latvių) bažnyčios ir bendruomenės istorijos bruožai” skaitė dr. Ernestas Vasiliauskas. “LRT plius” televizijos laidų “Kelias Ekspedicija liuteronų istorijos pėdsakais” ciklą, skirtą Joniškio, Žagarės, Daunoravos maldos namams ir bendruomenėms, pristatė laidos vedėjas Tomas Pavilanskas-Kalvanas.

“Joniškio krašte gyveno ne tik lietuviai, žydai, bet ir latviai, vokiečiai, lenkai. Konfesija ir tautybė čia buvo tas pats, evangelikų liuteronų bažnyčia saugojo ir užkonservavo latvišką tapatybę. Jei ne bažnyčia, asimiliacija būtų ženkliai greitesnė, ką matome po 1940 metų”, – sako E. Vasiliauskas.

1923 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 14 883 latviai (0,7 procento visų gyventojų (be Klaipėdos krašto). Daugiausia Šiaulių apskrityje – 4 716, Joniškio valsčiuje – 976, Žagarės valsčiuje – 666.

1921 metais, Lietuvos latvių atstovų suvažiavimo metu, latvių švietimo ir kultūros centru buvo pasirinktas Joniškis. Tais pačiais metais Joniškyje buvo įsteigta Lietuvos latvių sąjunga, turėjusi vienyti visus Lietuvos latvius. Atidaryta Joniškio latvių vidurinė mokykla, 1925–1926 metais leistas laikraštis latvių kalba “Lietavas Latvis”. Lietuvoje latviai turėjo vienintelę aukštesnę mokyklą Joniškyje – Žeimelyje (1921–1938).

Dabar bendruomenė beveik išnykusi. Latviais save identifikuoja senoji karta, gimusi 1927–1943 metais. Anūkai jau yra lietuviai. Priežastys: okupacija, uždarytos draugijos, latvių mokyklos, bažnyčios, trėmimai, melioracija.

“Mes dar iki galo nesuvokiame, kiek sovietinė epocha pakeitė”, – sako E. Vasiliauskas.

Dalis latvių istorijos išliko fotografijose – Daunoravos ir Joniškio, Alkiškių evangelikų liuteronų latvių bendruomenės fotoarchyvas (apie 2 000 vienetų) skaitmeninamas ir apdorojamas Šiaulių “Aušros” muziejuje.

E. Vasiliauskas į Joniškio evangelikų liuteronų temą įsitraukė vasarą, kai buvo filmuojama laida “Kelias”. Istorikas dalyvavo filmavimuose Daunoravoje, Žagarėje, Joniškyje.

Mokslininkas cituoja kraštotyrininką Juozą Šliavą (1930–1979), kuris 1969 metais leidinyje “Kraštotyra” nagrinėjo Žiemgalos regiono tapatumo klausimą.

J. Šliavas išskyrė, kad etnografiniu požiūriu vietovė gana savita, skirtinga nuo kitų Lietuvos sričių, dvarai vokiški, papročiai ne tokie konservatyvūs, kaip kitose Lietuvos vietose, greičiau prigyja naujovės. Gyventojai praktiškesni, santūresni, kiek lėtesnės reakcijos, daugiau užsidarę, taupesni. Jų daug būta liuteronų evangelikų tikėjimo, vien Žeimelio parapijoje XIX amžiuje – 4 583.

Kalbėdamas apie Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčią, E. Vasiliauskas išskiria du datų blokus: 1829, 1949, 1999 ir 1848, 1932 metus.

1829 metais įkuriama Joniškio filija. 1949 metais uždaroma Joniškio bažnyčia, 1999 metais atkuriama.

1848 metais pastatoma bažnyčia. 1932 metais didžiulė Šiaulių parapija padalijama į dvi dalis: į Alkiškių (su Joniškio ir Žagarės filijomis) bei Šiaulių (su Mažeikių filija).

 

Iš kur Šiaulių apskrityje atsirado evangelikai liuteronai?

 

Pasak E. Vasiliausko, kunigas Emanuelis Distonas (1812–1905), rašęs Šiaulių bažnyčios kroniką, išskyrė šias ištakas: Kuršo vokiečių dvarai (Daunorava, Jurdaičiai, Senoji Žagarė, Ukriai ir kt.), juose apgyvendinti latviai; pabėgėliai valstiečiai iš Kuršo; amatininkai iš Kuršo ir Prūsijos bei audėjai iš Silezijos, atvežti Antano Tyzenhauzo 1772 metais.

Iki 1773 metų Šiaulių ekonomijoje evangelikų liuteronų gausu nebuvo – karališkoje valdoje dominavo katalikybė. Vienintelė susiformuojanti sala – privatus Daunoravos dvaras.

1924 metų duomenys rodo, kad Joniškio valsčiaus bendruomenę sudarė 8 procentai liuteronų, 8 procentai judėjų ir 84 procentai katalikų. Liuteronų skaičiuojama apie 1 000, daugiausiai tai – latviai ūkininkai, amatininkai, samdiniai bei 72 vokiečiai – dvarininkai, samdiniai.

“Evangelikų liuteronų bažnyčia daugiausiai vadinama latvių bažnyčia – Šiaulių latvių bažnyčia, Joniškio latvių bažnyčia. Su vokiečiais evangelikai liuteronai siejami Užnemunėje”, – sako E. Vasiliauskas.

 

Bažnyčių likimas

 

Liuteronų bažnyčios, sako E. Vasiliauskas, suklesti caro laikais, XIX amžiuje, kai katalikų bažnyčia persekiojama. Caro dvaras buvo gana vokiškas, palankus vokiečiams ir liuteronams. Ko gero, svarsto istorikas, čia buvo ir politikos “skaldyk ir valdyk” – katalikai ribojami, pravoslavai ir liuteronai skatinami.

Kunigo E. Distono pastangomis XIX amžiaus viduryje iškilo mūrinės Joniškio, Žagarės, Šiaulių ir Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčios.

Išliko tik Alkiškių. Žagarės bažnyčia nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, Joniškio ir Šiaulių po karo uždarytos, nugriautos, užstatytos.

Joniškio bažnyčios kertinis akmuo buvo pašventintas 1848 metų balandžio 28 dieną. Tų pačių metų spalio 16 dieną pastatytą bažnyčią pašventino Žeimelio kunigas ir Vilniaus probstas (dakanas) Carl George Gilbert.

Joniškio bažnyčia iškilo Daunoravos dvaro savininko barono Julijaus fon Franko ir Jurdaičių dvaro savininko grafo Frydricho fon Medemo lėšomis ir medžiagomis.

Istorikas rodo išlikusią Joniškio bažnyčios vidaus nuotrauką, joje matyti altoriaus paveikslas “Šv. Petras eina per bangas”. Paveikslą nutapė Daunoravos dvaro savininko dukterėčia Antoinette Marie Albertine von der Ropp (ištekėjusi už Pakruojo paveldėtojo Ropp'o).

“Aušros” muziejaus Ch. Frenkelio viloje eksponuojamas šios dailininkės tapytas sesers paveikslas (sesuo priklausė Mėlynojo kryžiaus draugijai, kuri rūpinosi alkoholikais armijoje. 1919 metais bolševikai ją Jelgavoje išprievartavo, nužudė).

Joniškio bažnyčios paveikslas sukurtas 1888 metais, tapytojai tuomet buvo 24-eri. Istorikas atkreipia dėmesį, kad svarbiausias bažnyčios paveikslas tapytas moters.

E. Vasiliauskas trejus metus ieškojo šio paveikslo. Kai 1949 metais Joniškio apskrities vykdomojo komiteto siūlymu Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia buvo uždaryta, turtas išneštas į namus pas parapijos pirmininką Rozenbergą. Rozenbergo dukra patvirtino, kad paveikslas pražuvo apie 1960 metus, nugriovus prie malūno stovėjusį jų namą (vietoje jo pastatytas penkiaaukštis, joniškiečių vadintas “bajorų gūžta”).

Joniškio bažnyčia nugriauta 1986 metais, jos vietoje pastatytas laidojimo biuras, 1991 metais pastatas privatizuotas.

1992 metų rugsėjo 26 dieną Zenta Maiga Kugrėnienė ir meras, gydytojas Juozas Sperauskas atnaujino Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenės registraciją. Pamaldos vyko Joniškio 2-oje vidurinėje mokykloje, Meno mokykloje.

Nuo 1999 metų gegužės 29 dienos Joniškio liuteronai meldžiasi buvusioje gaisrinėje, Žemaičių gatvėje.

 

Išskirtinės asmenybės

 

Kalbėdamas apie 1842–1940 metais Šiaulių apskrities evangelikų liuteronų parapijoje dirbusius kunigus, E. Vasiliauskas daugiau dėmesio skiria Teodorui Kupferiui.

T. Kupferis gimė 1869 metais Jelgavoje, baigė Mintaujos gimnaziją, studijavo Tartu universitete, kur įgijo teologijos kandidato laipsnį, vėliau mokėsi Vokietijoje ir Italijoje, 1897–1904 metais dirbo tikybos mokytoju Peterburge, nuo 1904 metų ėjo Šiaulių parapijos kunigo pareigas, rūpinosi Šiaulių vokiečių vidurinės mokyklos atidarymu 1922 metais, buvo jos direktoriumi ir mokytoju, puikiai mokėjo vokiečių, latvių ir lietuvių kalbas, parašė Šiaulių ir Mažeikių parapijos istoriją (1772–1926).

Būtent šis kunigas rankraštyje užfiksavo, kad “pirmąsias mišias Joniškyje ir Žagarėje laikė latvių ir vokiečių kalba kunigas Heinrich Adolf Braunschweig, kuris 1824–1826 m. buvo Šiaulių parapijos kunigu. Mišios Joniškyje pradžioje vyko privačiame name, vėliau pastate, kurį parapijos maldos namams įrengti padovanojo grafas Dimitrijus Zubovas. 1829 m. Kuršo konsistorija patvirtino Joniškio filiją. 1848 m. naujai bažnyčiai padėtas kertinis akmuo, nes esamo maldos namo stogas supuvęs, o pats pastatas senas. Tam nupirktas sklypas. Grafas Medemas ir baronas Pfeilitzer v. Franck įsipareigojo duoti medžiagas, kad būtų galima pastatyti iš akmenų naują bažnyčią, kuri ir dabar stovi.”

Sudėtingas kunigo Eriko Leijerio (1906–1951) likimas. Žeimelyje nuo antrosios tremties jis slėpė generolo Stasio Raštikio dukrą. Kai 1949 metais Joniškio bažnyčia buvo uždaroma, E. Leijeris rašė laiškus Stalinui, bet buvo pats ištremtas. Mirė tremtyje.

Gustavas Rauskinis (1902–1979) – ne tik kunigas, bet ir karininkas, poetas, dramaturgas, yra pastatyta jo pjesių. Ištremtas į Sibirą, grįžo 1955 metais. Palaidotas Alkiškiuose.

Atlikdamas tyrimą, E. Vasiliauskas aptiko ne vieną išskirtinę, bet primirštą ar visai pamirštą asmenybę. Faktai kaupėsi ir pildėsi bendraujant su žmonėmis.

Iš užmaršties istorikas sugrąžino Karlį Grauzį (1887–1938), Lietuvos latvių sąjungos pirmininką, Joniškio latvių vidurinės mokyklos dailės mokytoją, verslininką, knygynų savininką (per didžiąją krizę knygynai bankrutavo, liko tik Joniškio), keliautoją, fotografą, kandidatavusį ir į Lietuvos Seimą rinkimų sąraše.

Grauzių šeimą į Joniškio apylinkes persikėlė tarp 1901–1904 metų. Žinoma, kad K. Grauzis 1904 metais vasario 18 dieną buvo konfirmuotas Joniškio bažnyčioje.

1921 metais K. Grauzis baigė Detroito menų mokyklą (School of Fine Arts, mokėsi pas profesorių Žanį Vikerį, gilinosi į kraštovaizdžio tapybą, laimėjo prizinę I vietą), 4 metus, iki 1929–1930 mokslo metų, dirbo Joniškio latvių vidurinėje mokykloje, dėstė dailę (paišybą), darbelius, dailyraštį.

E. Vasiliauskas sako, kad K. Grauzis buvo įvairiapusė asmenybė, jo kalbinti atvažiuodavo Latvijos žurnalistai. Interviu latvių spaudoje ir užvedė istoriką ant kelio. Spaudoje publikuota ir dailininko darbų.

K. Grauzis piešė paveikslus aliejumi, akvarelę ir tušu. Skaičiuojama, kad jo kūrybinį palikimą sudarė per 1 000 paveikslų. Tematika – latvių romantinė epinė mitologija, Lietuvos peizažai. Dalyvavo dailės darbų parodose, jas organizavo.

E. Vasiliauskui pavyko rasti tik tris K. Grauzio paveikslus – pas Šiauliuose gyvenančią dailininko sesers dukrą. K. Grauzis palaidotas Juodžių kapinėse (Joniškio r.).

Majoras Teodoras Vittė – Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis. Gimė 1887 metais Daunoravos dvare. 1906 metais savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę, tarnavo 4-ajame raitosios artilerijos divizione, 1907 metais baigė puskarininkių mokyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, paskirtas 21 artilerijos brigados jaunesniuoju karininku, dalyvavo kovose su vokiečiais Rytų Prūsijoje ir Galicijoje (Vakarų Ukrainoje).

Grįžęs į Lietuvą 1920 metų vasarį mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas 1 artilerijos pulko 6 baterijos jaunesniuoju karininku, 1920 metų lapkritį pakeltas į kapitonus. 1920 metais dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais prie Rudaminos, Maišiagalos ir Širvintų–Giedraičių ruože. 1923 metais pakeltas į majorus. Po žemės reformos gavo valdyti Mažosios Daunoravos dvarą.

T. Vittė buvo Kauno vokiečių mokyklų draugijos pirmininkas, Lietuvos-Švedijos draugijos narys, pirklys, daug keliavo. 1941 metais pasitraukė iš Lietuvos.

“Įdomu atkreipti dėmesį, kaip Lietuvos evangelikai liuteronai integruojasi į Lietuvos valstybės kūrimąsi. Daug latvių, vokiečių yra Lietuvos kariuomenėje, jie dalyvauja Nepriklausomybės kovose, nes mūsų kariuomenei trūko kadrų. Po 1863 metų sukilimo katalikams lietuviams buvo ribojamas stojimas į karo mokyklas, kad nepasiruoštų naujam sukilimui”, – sako E. Vasiliauskas.

Dar vienas asmuo – Liūto Mockūno knygos “Pavargęs herojus” veikėjas Valdemaras Briedis iš Daunoravos (1908–1979) – antinacinio ir antisovietinio judėjimo dalyvis, Jono Deksnio, Kazimiero Pyplio bendražygis.

J. Deksnys su V. Briedžiu susipažino 1946 metų pabaigoje Stokholme. 1948 metų pavasarį V. Briedis dalyvavo nepavykusioje kelionėje į Estiją ir Lietuvą, 1949 metais Lietuvoje sulaikytas, po tardymo perverbuotas ir dirbo MGB radistu (transliavo dezinformaciją į Vakarus). Gyveno su iš Sibiro grįžusia žmona Velta ir dukra Elza, uošviais Starkais laisvėje.

E. Vasiliauskas tikisi, kad ateityje Šiaulių apskrities evangelikų liuteronų bažnyčios istorija suguls į knygą.

“Atrodo, kad bendrijos yra šalia, bet jos nuaktualintos. Nedovanotina jas pamiršti, nes kartu tai – asmenybės, dalyvavusios krašto kultūriniame gyvenime, maldos namai formavo miestų urbanistinį veidą, o kapinės ir latvių kaimai – unikalų Žiemgalos lygumos kultūrinį kraštovaizdį”, – sako mokslininkas.

 

Živilė Kavaliauskaitė

“Skrastas”

 

 

Liuteronų pėdsakais

 

Šiemet Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenė, tiek daug prisidėjusi prie mūsų krašto ūkio augimo, kultūros, švietimo, Lietuvai užauginusi tiek daug nusipelniusių žmonių, mini Bažnyčios įkūrimo 190-ąsias metines. Ta proga Žiemgalos-Aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyrius su istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Ernestu Vasiliausku surengė akademinę popietę su paskaita ir net „LRT Plius” televizijos laidos „Kelias. Ekspedicija liuteronų istorijos pėdsakais” V dalies dokumentine apybraiža (pirmoji dalis rodyta praėjusio sekmadienio ryte, kita dalis - ateinantį sekmadienį, 8 val.) bei Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjos Vijoletos Kuprevičienės surengta paroda iš Joniškio liuteronų gyvenimo ir net pačios bendruomenės narių surengtomis vaišėmis, tarp kurių puikavosi praėjusiai Martino dienai paminėti kepta žąsis ir tautine latvių simbolika puoštas tortas.

Svečiai į Lietuvos latvių sostine tituluojamą Joniškį suvažiavo iš visos apskrities, Vilniaus ir kaimyninės Latvijos - akademinės bendruomenės atstovai, besidomintys Lietuvos latvių istorija, ir patys bendruomenės nariai, įvairiausiais saitais susiję su mūsų kraštu.

 

Latvių Bažnyčia - Latvių gatvėje

 

Joniškyje reguliarios evangelikų liuteronų pamaldos vyko nuo 1829-ųjų. Parapija augo, tad atsirado poreikis ir savo maldos namus turėti. Turint tokius dosnius rėmėjus iš Daunoravos ir Jurdaičių, 1848 metais Joniškio latvių bažnyčia pastatyta vietoje, iki kurios 1861 m. Daunoravos dvaro savininko lėšomis nutiesta nauja gatvė (dabar žinoma Latvių vardu), pastatyta per pusmetį. Mažai išlikę vaizdinės medžiagos, kaip ji atrodė. Tačiau iš išlikusių nuotraukų matyti, kad bažnyčios vidaus grindys buvo iš raudonų plytų, o altorių puošė von Franckų giminės palikuonės iš Daunoravos tapytas paveikslas, altorius buvęs aptaisytas paauksuotais papuošimais...

1949 metų rugsėjį čia vyko paskutinės pamaldos. Sovietų valdžiai neva kažkas pašnibždėjęs, kad parapija maža, vos 7-9 žmonės, pamaldos vyksta retai, todėl pastatą nusavina. O tuo metu vyskupo pareigas ėjęs Erikas Leijeris iš Žeimelio iškviestas į Joniškio apskrities vykdomąjį komitetą. Jis piktinosi tokiomis melagingomis pranešėjo žiniomis: teigė, kad pamaldos vyksta reguliariai, susirenka iki 250 tikinčiųjų ir reikalavo Bažnyčią grąžinti. Priešingu atveju pagrasino rašysiąs laišką pačiam J. Stalinui. Tačiau po savaitės Bažnyčioje sovietų valdžia supylė grūdus, pavertė sandėliu. Ir vyskupas 1949 m. spalio 14-ąją laišką J. Stalinui vis tik parašė, tik jis adresato nepasiekė. Persiųstas religinių reikalų tarybai, iš kur atėjo atsakymas grąžinti Bažnyčią tikintiesiems. Už tą laišką Stalinui pačiam vyskupui E. Leijeriui nedovanota - tų pačių metų gruodžio 30-ąją jis suimtas ir nuteisiamas 10 m. lagerio. Į Lietuvą jam grįžti nebuvo lemta. Atkovotoje Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčioje pamaldos vyko dar iki 1953-ųjų, kol galiausiai antrąkart ji buvo iš tikinčiųjų atimta, planuojant čia įrengti sporto salę, bet įrengė grūdų malūną.

- Buvau gal penkerių metukų. Tėvų namuose nebuvo. Tik atsidarė durys ir sugriuvo sovietiniai jaunuoliai. Jie tuoj pat pareikalavo Bažnyčios raktų. Tėvelis buvo zakristijonas, Bažnyčia rūpinosi ir, aišku, raktus turėjo. Atėjūnams juos atidaviau iš baimės. O jie nuėję į Bažnyčią siautėjo - suskaldė altorių, supjaustė paveikslą, išdaužė žvakides... Siaubas, toks vandalizmas, kokio niekada nebuvau mačiusi. Tėvelis po to parsinešęs tą gražųjį Šv. Petro paveikslą suklijavo, pastatydavo, kai mūsų namuose po to buvo rengiamos pamaldos, - pasakoja Bažnyčios sunaikinimo istoriją menanti Olga Gatulienė.

 

Šių dienų tradicijų nešėjai

 

Olga Gatulienė, buvusio zakristijono Teodoro Rozenbergo duktė, šiandien labai gailisi, kad jos tėtis išėjo per anksti, 1963-aisiais, sulaukęs vos 72-ejų metų amžiaus. Bet dėkoja Aukščiausiajam, kad Jam, aukštos erudicijos ir labai religingam žmogui, neteko savo akimis pamatyti, kaip evangelikų-liuteronų bažnyčia, kurią jis taip puoselėjo ir ja rūpinosi, 1986-aisiais buvo sulyginta su žeme - ant jos kapo sovietų valdžia pastatė laidojimo namus.

- Mano tėtis buvo kilęs nuo Vaškų (Pasvalio r.). Iš kur atkeliavo jo tėvai, seneliai, dar aiškinasi sūnus Artūras. Geneologinio medžio dar taip ir neatkūrėme, bet lyg tai yra duomenų, kad turime vokiečių kraujo, net minima grafų kilmė. Taip, tėtis mokėjo vokiškų dainų, kaip gražiai dainuodavo, atrodo, iki šiol girdžiu... -susigraudina Olga.

Kai 1953 metais sovietų valdžia galutinai uždarė evangelikų liuteronų bažnyčią Joniškyje, parapijiečiai melstis važiuodavo į Žeimelį, Alkiškius, tačiau dažniausiai rinkdavosi būtent ištikimojo Teodoro Rozenbergo, atstojusio jiems kunigą, namuose. Olga mena: tėtis jiems Bibliją skaitydavo, padarydavo alaus, surikiuodavo suolus - troba pilna žmonių. Pasimeldę, pasivaišinę, susitardavo, kada kitą kartą susitiks.

- Sovietų laikotarpis tiek žmonėms buvo įvaręs baimės, kad net aš pati, mieste pamačiusi kunigą Rauskinį, tik pasilabindavau, bijodavau, kad kas nepamatytų, neįskųstų, kad iš darbo neišmes tų... O štai mokytojas J. Dundulis, kviesdamas mane prie lentos, mano pavardę vokiškai nemokantiems klasės draugams išversdavo, sakydavo „Rožių kalnas” ateina... Būdavau tarsi pamaloninta... - mena O. Gatulienė.

Zelmos Krupelienės, į Joniškį atvykusios pagal paskyrimą, visa giminė guli Alkiškių kapinėse. Sesuo Zilvija patikslina: 14 kapaviečių ilsisi 33 jų giminės atstovai. Jos - jau trečia iš Latvijos į Biliūniškes (Akmenės r.) atsikėlusios jaunos Jono ir Grietos Miliūnų šeimos karta.

- Realiai neradome šaknų. Spėjam, kad nuo Bauskės. Žinom, kad susidėjo mantą, prie uorės prisirišo gyvulius ir taip atėjo. Galvojam, kad čia jiems pavyko nusipirkti parceliuotų dvarų žemės. Mūsų mama jau gimė ir augo Biliūniškėse. Seneliai trimis kalbomis kalbėjo ir liuteroniškai vaikus auklėjo. Tėčio Jokūbo Žentelio šaknys – Šiaulių rajone, čia ir atitekėjo mama, čia ir mes visi gimėm, užaugom, iš čia į žmones išėjom, - pasakoja Zilvija, matematikos mokytoja, vadovaujanti lėlių teatrui, vienintelė iš šešių šeimoje savo antrąją pusę suradusi tarp tos pačios konfesijos jaunuolių. Su vyru Imantu savo vaikus irgi ta pačia tradicija užaugino. Abi seserys Zelma ir Zilvija didžiuojasi, kad ir jųdviejų vaikai tomis pačiomis protėvių pėdomis seka ir su tėvais telefonu nesigėdi kalbėtis latviškai...

Evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininkės Laimos Norvaišienės proseneliai ilsisi Žagarės liuteronų kapinaitėse. Seneliai, gyvenę tai Vaškuose (Pasvalio r.), tai Mergiūnuose (Joniškio r.), galiausiai ištremti ir liko amžino įšalo žemėje. Laimos mama ištekėjo už tautiečio tos pačios konfesijos Roberto, tačiau kai kurie jų vaikai, tarp jų ir Laima, jau sukūrė mišrias šeimas. Tačiau nuo latviškos šnektos, kai būrin susirenka broliai ir sesės su šeimomis, net lempos ir šiandien gęsta...

 

Joniškis - Lietuvos latvių sostinė

 

Šių metų duomenimis, Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenę sudaro tik 30 tikinčiųjų. O štai 1937-aisiais jų būta. net 700. Pasak Joniškio parapiją aptarnaujančio kunigo Romo Pūkio, Kelmėje ar Šiauliuose evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji vadinami vokiečiais, o bažnyčios - „kirchėmis”, nes didžioji dalis yra šios bendruomenės narių - vokiečiai. O Joniškyje to paties tikėjimo bažnyčia - latvių. Taip yra todėl, kad didžiąją evangelikų liuteronų dalį čia sudaro gyventojai, patys arba jų protėviai, kilę iš Latvijos. Taigi, pagrįstai Joniškis vadinamas Lietuvos latvių sostine.

Dar 2016-2019 metais jungtinė Klaipėdos universiteto (vad. dr. E. Vasiliauskas) ir Latvijos universiteto (vadovaujama Humanitarinių mokslų fakulteto profesorės, Latvijos mokslų akademijos tikrosios narės, Latvijos Saeimos narės dr. Janinos Kursytės) mokslinė ekspedicija tyrinėjo latvių diasporą mūsų krašte, o ekspedicijų metų surinkta atskirų šeimų, bendruomenių nuotraukų (apie 2000) medžiaga buvo suskaitmeninta ir jų kopijos saugomos Šiaulių „Aušros” muziejuje, o išlikusio bažnyčios archyvo kopijos - Klaipėdos universitete. E. Vasiliauskas nustatė, kad į Joniškio kraštą latviai skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis suėjo, suvažiavo nuo Bauskės, Elėjos, Platuonės, Tervetės, Latvijos pajūrio... Lietuvos latviai Joniškyje turėjo pradinę mokyklą, o nuo 1921-ųjų - ir vidurinę. Turėjo ir kone šimtmetį - nuo 1829-ųjų iki 1949-ųjų - veikusią Bažnyčią, kurią pavyko atkurti tik 1992-ai-siais. Iš pradžių glaustasi vienoje mokykloje, paskui - kitoje, kol galiausiai 1999 m. evangelikams liuteronams atiduotas senosios Joniškio gaisrinės pastatas.

Evangelikų liuteronų bažnyčios 190-ąsias metines kartu paminėjęs rajono meras Vitalijus Gailius sakė, kad ta betarpiška lietuvių ir latvių bendrystė neišskiriama per amžius ir ji tęsiasi. Dar 2013-ųjų pavasarį būtent Joniškio rajone susitiko Lietuvos Seimo tarpparlamentinių ryšių . su Latvija grupės nariai ir Latvijos Saeimos bendradarbiavimo su Lietuvos Seimu skatinimo grupės delegacija. Tokie susitikimai stiprina dvišalį Lietuvos ir Latvijos valstybių, pasienio savivaldybių bendradarbiavimą. Ir jo vaisių netrukus ir paragavome, kai tarp Lietuvos ir Latvijos atkurti kadaise tarpusavio ryšiams buvę itin svarbūs pasienio laukų keliukai.

 

 

Liuteronų parapijos pradžia - Daunoravos dvare

 

Pasak istoriko ir humanitarinių mokslų daktaro Ernesto Vasiliausko, evangelikų liuteronų bažnyčios istorija mūsų rajone neabejotinai prasidėjo nuo Daunoravos dvaro, kuriame nuo 17 a. iki 1940-ųjų šeimininkavo Kuršo vokiečių baronai. Būtent jie iš Kuršo atsivežė valstiečius, amatininkus, dvaras augo, tapo modernių technologijų centru. Augančiai bendruomenei, tarsi savotiškai salai katalikiškos karališkosios Šiaulių ekonomijos dvarų apsupty, reikėjo savo maldos namų. Pasak istoriko, yra žinoma, kad dvaro sodyboje prie dabartinio vandens bokšto ir senų ąžuolų būta neogotikinės medinės koplyčios, kurią vizituodavo evangelikų liuteronų kunigas ir čia atlikdavo apeigas 8-9 dvarui priklausančių kaimų gyventojams, kurių būta iki 600. 1834 metų surašymo duomenimis, dvare ir jam priklausančiuose kaimuose 61 proc. gyventojų deklaravo esantys evangelikai liuteronai (369 žmonės). 1924 metais Joniškio valsčiaus tautinė sudėtis buvo tokia: 927 ūkininkai latviai ir jų samdiniai bei 72 vokiečiai - iš viso 999 evangelikai liuteronai.

- Dvaras buvo turtingas, turėjo savo plytų ir kalkių degyklas, miško, tad dvaro šeimininkai buvo evangelikų liuteronų bažnyčios statybų Joniškyje pagrindiniai fundatoriai - rėmė statybinėmis medžiagomis, piniginėmis aukomis ir net dovanojo bažnytinių indų - 1861 m. sidabro taurę su patena, - apžvelgdamas istoriją pasakoja E. Vasiliauskas.

 

 

Vienu šūviu - du zuikiai

 

Pasak buvusio Joniškio evangelikų liuteronų bendruomenės pirmininko Juozo Sperausko, dar prieš karą bendruomenė buvo pasirengusi projektą pertvarkyti esamą bažnyčią Latvių gatvėje - augančiai bendruomenei reikėjo didesnės ir turtingesnės Bažnyčios. Tačiau viską sujaukė karas ir sovietų valdžia, suniokojusi bažnytines vertybes, vargonus ir čia įrengusi grūdų malūną.

Buvo 1992-ieji. Grupė Joniškio evangelikų liuteronų, tarp kurių buvo ir Juozas Sperauskas, Tauragėje susitikę su vyskupu Jonu Kalvanu vyresniuoju pasiteiravo, kaip reikėtų Joniškyje vietos bendruomenėje atnaujinti pamaldas. Vyskupas pataręs tuo klausimu pasikalbėti su Šiaulių parapijoje tuo metu kunigo diakono pareigas ėjusiu Mečislovu Bekeriu.

- Kadangi Joniškyje didžiausia latvių bendruomenė, tai ir pamaldos iki karo, pokariu vykdavo latvių kalba. Latviškai susirinkę žmonės ir giedodavo. Tačiau evangelikai liuteronai - ne tik latviai, todėl kunigas pasiūlė pamaldas vesti lietuvių kalba. Susimąstėm, ar žmonėms patiks? Su tuometine nedidelės bendruomenės pirmininke Zenta Maiga Kugrėniene tada pagalvojom, reikia pabandyti. Pirmosios pamaldos lietuvių kalba ir įvyko 1992 metų rugsėjo mėnesį Joniškio 2-osios vidurinės mokyklos salėje. Patiko žmonėms. Kunigo Mečislovo Bekerio siela poetinė, labai gražius pamokslus sakydavo. Sudarė ir lietuvišką giesmyną. Kiekvienas turėdavome po sąsiuvinį, iš kurio ir giedodavome pamaldų metu. Taip pradėjome rinktis, - iki smulkmenų parapijos atkūrimo istoriją mena buvęs šios bendruomenės narys, vėliau pirmininkas Juozas Sperauskas, dabar su šeima gyvenantis Mažeikiuose.

Tačiau jau kitais metais kunigas M. Bekeris susirgo ir numirė - Joniškio evangelikai liuteronai vėl liko be kunigo. Kas galėtų kitas? Joniškio parapiją sutiko aptarnauti Jonas Kalvanas jaunesnysis, o jo sesuo Irena Kalvanaitė-Pavilanskienė net porą metų važinėjo į Joniškį vargonauti pamaldoms ir mokyti vargonais groti J. Sperausko žmoną, vaikų ligų gydytoją Vilmą Sperauskienę, kuri jaunystėje buvo baigusi akordeono klasę. Jau po metų gydytoja su vargonais susidraugavo ir vėliau ne vienerius metus iki 1997-ųjų ir vargonavo.

O tuo metu atkurta nepriklausoma Lietuva ėmė grąžinti nusavintas žemes, dvarus, Bažnyčias. Joniškio evangelikams liuteronams jau nebuvo ko grąžinti -buvusios Bažnyčios vietą jau buvo užėmę laidojimo namai.

- Pamaldoms susirinkdavome jau tuometinėje Muzikos mokykloje, kai gaisrininkai ėmė skųstis, kad patalpos nebeatitinka laikmečio, per mažos, senos. Tai teko su tuometine rajono valdžia vykti į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, argumentuoti, kodėl reikalinga Joniškiui nauja gaisrinė. O kai nauja gaisrinė Vilniaus gatvėje ėmė kilti, sutarėme su rajono valdžia, kad senąjį gaisrinės pastatą kaip kompensaciją atiduos mums, evangelikams liuteronams. Rajono taryba tokį sprendimą priėmė vienbalsiai, - apie vienu užmoju išspręstas dvi problemas šiandien pasakoja Juozas Sperauskas.

Susivienijusi ir sustiprėjusi evangelikų liuteronų bendruomenė ėmėsi inventorizuoti rajono liuteronų kapines. Nuvažiuoja į vienas - nebėra kabojusių varinių varpų... Nuvažiuoja vienur, kitur - niekur nebėra. Išvogta. Gaila, kad nepavyko nė vienų varpų atrasti ir sugrąžinti ten, kam jie ir buvo skirti.

Joniškiečiai užmezgė ryšius su vokiečių liuteronais. Nedidelei parapijai ėmė plaukti dovanos -ne tik atgimusiai parapijai, bet ir parapijiečiams - dovanų gavo naujus vargonus, priemonių patalpoms susitvarkyti, susiremontuoti, Bažnyčios žmonėms - drabužių.

 

 

Malonus sutapimas

 

Ir štai praėjusį šeštadienį (2019-11-16) į pilnutėlę Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos salę iš Vilniaus atvyko „LRT kultūra” laidos-ekspedicijos „Kelias. Liuteronų istorijos pėdsakais” kūrėjas Tomas Pavilanskas-Kalvanas su gyvenimo bendražyge Rita Naujokaityte ir savo lopšelyje dar dienas leidžiančia atžala, kad joniškiečiams pirmiesiems parodytų dokumentinės apybraižos apie Joniškio evangelikų liuteronų parapijos pradžią ir jos istoriją pirmąją dalį.

Tomas - vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo anūkas, porą metų Joniškio evangelikų liuteronų pamaldoms vargonavusi Irena Povilanskienė - Tomo mama, o kunigo pareigas joniškiečiams trumpam ėjęs Jonas Kalvanas jaunesnysis - Tomo dėdė. O ir pats Tomas, prisimena, vaikystėje su vargonavusia mama yra dalyvavęs pamaldose ir Joniškyje, ir Žeimelyje. Šis kartas - specialiai neplanuotas sugrįžimas.

Mažas tas mūsų pasaulis. Tomo filmas - savotiškas ir labai šiltas Kalvanų, palikusių pėdsaką ir Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios atkūrimo istorijoje, pasveikinimas joniškiečiams.

Guna Sile į Joniškio parapijos evangelikų liuteronų 190-ųjų metinių minėjimą atvyko iš Jelgavos. „Mano mama Zelma Pūkis-Dagda 1914 m. gimė Daunoravos dvaro prievaizdo šeimoje (ir dabar dvare išliko raudonų plytų namas). Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. šeima pasitraukė į Ukrainą, grįžusi į Lietuvą gavo 8 ha žemės sklypą dabartiniame Sidabrynės kaime. Mano tėvai 1940 m. susituokė Joniškio latvių bažnyčioje. Tėvas Karlis Dagda kartu su bendražygiais -svainiu Janiu Pūkiu-Vilkarsiu, Valdemaru Briedžiu iš Nartaučių kaimo ir kt. - buvo antinacinio ir antisovietinio judėjimo dalyviai, spausdino rezistencinę spaudą. Dėdė Janis Vilkarsis pasakojo, kad pogrindininkai ketino leisti nelegalų latvišką žurnalą „Lačplesis” ir proklamacijas. J. Vilkarsis pažinojo batsiuvį Priėdę (jo žmona buvo dundurnieko Timpos dukra Alma - vėliau jai mama nunešdavo maisto, kai ji buvo pensininkė), o šis - raidžių rinkėją iš Rygos. Šis už lašinius ir sviestą tam reikalui sutiko pavogti raides. Mama pasakojo, kad Valdemaras Briedis Lietuvoje irgi buvo antinacinio pasipriešinimo vienas vadovų, rašė proklamacijas ir leido žurnaliuką, kuriame pasakojo apie vokiečių padarytus karo nusikaltimus ir kt. Mano tėtė Karlis norėjo, kad mama Zelma tekstus išverstų į latvių kalbą, tačiau nebuvo verta - vieni tekstai buvo aktualūs latviams, kiti - lietuviams. 1946 m. Latvijos TSR karinio tribunolo sprendimu tėvas Karlis buvo sušaudytas pagal straipsnį „Už tėvynės išdavystę”. Taigi, šeimai pokariu grėsė represijos, tai su mama besislapstydami persikėlėm į Sidabrynę - pas senelę, Šarkiuose dvi klases baigiau,” - sunkiai rinkdama lietuviškus žodžius, kuriuos vis dar mena iš savo vaikystės, pasakoja viešnia iš Jelgavos. Daug jos pasakojimų yra išklausęs ir į knygas sudėjęs humanitarinių mokslų daktaras E. Vasiliauskas.

 

Lina Rudnickienė

„Sidabrė” 2019 m. lapkričio 20, 23 d.

 

Nuotraukose:

Joniškio evangelikų liuteronų (latvių) bažnyčia 1947 metais. Privačių ir bendruomenių rinkinių (kopijos saugomos Šiaulių "Aušros" muziejaus archyve) nuotr.

Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia, paskutinioji konfirmantų laida su kunigu Eriku Leijeriu ir bendruomenės pirmininku Rudolfu Grinvaldu. 1949 metų liepos 17 dieną. Privačių ir bendruomenių rinkinių (kopijos saugomos Šiaulių "Aušros" muziejaus archyve) nuotr.

Joniškio evangelikų liuteronų (latvių) bažnyčios interjeras 1932 metais. Privačių ir bendruomenių rinkinių (kopijos saugomos Šiaulių "Aušros" muziejaus archyve) nuotr.

Šiaulių parapijos kunigas, bažnyčių statytojas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas (1812–1905/1842–1895). Privačių ir bendruomenių rinkinių (kopijos saugomos Šiaulių "Aušros" muziejaus archyve) nuotr.

Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia ir konfirmantai su kunigu Teodoru Kupferiu 1924 metais. Už nugaros matyti paveikslas "Šv. Petras eina per bangas", nutapytas Daunoravos dvaro savininko dukterėčios Antoinette Marie Albertine von der Ropp. Privačių ir bendruomenių rinkinių (kopijos saugomos Šiaulių "Aušros" muziejaus archyve) nuotr.