Šventės, jubiliejai

Juodkrantės bažnyčios jubiliejus

2015 Rugsėjo mėn. 04 d.

Juodkrantėje rugpjūčio 2 d., sekmadienį, paminėtas dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios 130-­čio jubiliejus. Raudonplytė bažnyčia su bokštu pašventinta 1885 m. rugpjūčio 2 d. Pastarąjį ketvirtį amžiaus pastatu naudojasi tiek Juodkrantės ev. liuteronų, tiek R. katalikų šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos. Vasarą bažnyčioje kurorto svečius kviečia koncertai bei kiti kultūros renginiai.

Bažnyčia yra ne tik ryškus architektūrinis akcentas, patraukiantis Neringos svečių dėmesį, bet ir svarbus Juodkrantės žvejų kaimo bei kurorto spalvingos istorijos paliudijimas. Prieš 220 metų Juodkrantėje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, perkėlus čia parapijos centrą iš smėliu užpustytų Karvaičių. Kukli medinė su nendrių stogu bažnytėlė buvo pašventinta 1795 m. liepos 28 d. Pirmasis Juodkrantės evangelikų liuteronų parapijos kunigas buvo iš Kaukėnų (dab. Jasnoje) atkeltas Christianas Davidas Wittichas, globojęs giminaitį – būsimąjį Biblijos tyrinėtoją, lietuviškojo vertimo redaktorių, tautosakininką, Karaliaučiaus universiteto profesorių kun. Martyną Liudviką Rėzą.

 

1800–1812 m. Juod­krantėje kunigavo Karaliaučiaus universiteto auk­lėtinis Christophas Gottliebas Vilkas (Wilke). Iš vokiečių kalbos jis išvertė, tiesa, ne itin kokybiškai, D. Weisso „Wieros knygeles“, kuriose skaitytojai rado M. Liuterio Mažąjį katekizmą, kitų religinių tekstų (leidinėlis išspausdintas Karaliaučiuje 1832 m.). Po jo čia nuo 1812 iki 1819 tarnavo kun. Gottfriedas Lebrenzas Ostermeyeris. 1828–1832 m. Juodkrantėje kunigavo kretingališkis Carlas Eduardas Ziegleris, vienas iš Lietuvių literatūrinės draugijos, kuri domėjosi lietuvių kalbos ir kultūros likimu Rytų Prūsijoje, steigėjų. Jis talkino žymiam vokiečių kalbininkui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Georgui Heinrichui Ferdinandui Nesselmannui rengiant lietuvių kalbos žodyną (išleistas 1851 m.). Taigi Ziegleris prisidėjo prie žodyno, kuris tapo pasaulinės baltistikos ir lyginamosios kalbotyros šaltiniu, rengimo ir populiarinimo. 1832 m. buvo pastatyta klebonija ir Juodkrantės parapijos kunigo gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau dvasininkų kaita buvo gan dažna: nuo 1820 m. iki XX a. pradžios čia tarnavo penkiolika kunigų.

 

Nesulaukusi šimtmečio, pirmoji Juodkrantės bažnyčia sudegė. Lemtinga bažnyčiai diena – 1878 m. birželio 23 d. – buvo sekmadienis, kuomet Juodkrantėje buvo švenčiamos Joninės ir vestuvės, tad čia nestigo dainų, juoko ir net šaudymo iš medžioklinių šautuvų, o tai ir galėjo būti gaisro priežastis. Septynerius metus po šio gaisro Juodkrantė neturėjo maldos namų. Senoji bažnyčia buvo apdrausta 900 talerių, bet naujos bažnyčios statyboms to toli gražu nepakako. Viltis, kad prasidės bažnyčios statyba atsirado po metų, nes tam tikra suma pinigų buvo surinkta tikslinės rinkliavos visose Rytų Prūsijos parapijose dėka. Taigi naujos bažnyčios statyba prasidėjo po šešerių metų – 1884-aisiais. Tuo rūpinosi kunigas Friedrichas Otto Edwinas Richteris. Po metų Juodkrantėje iškilo raudonų plytų, pagal garsaus architekto Friedricho Stülerio brėžinius pastatyta, neogotikinė bažnyčia. 1888–1893 m. čia kunigavo būsimasis Klaipėdos krašto generalinis supe­rin­tendentas Franzas Gregoras.

 

Netrukus bažnyčios ilgamečiu (1897­–1919) kunigu tapęs Eugenas Lotto paliko ir bažnyčios interjero aprašymą: 250 sėdimų vietų, nedidukė zakristija, šalia jos nišoje išpjaustytas iš medžio altorius ir sakykla, spalvoto stiklo langai, teracinės grindys. Įsidėmėtini ir bažnyčios rėmėjai – krucifiksą ir dvi įspūdingas žvakides dovanojo Vokietijos kaizerio žmona Augustė Viktorija, nedidelius, tačiau puikius vargonus – gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Kun. E. Lotto spaudoje paskelbė ne vieną straipsnį apie įvairiakalbės savo parapijos istoriją. Pamaldas Juodkrantės bažnyčioje Lotto laikė vokiečių ir lietuvių kalbomis, didžioji dalis parapijiečių buvo žvejai kuršininkai bei lietuvininkai.

 

Kaip ir kitose Mažosios Lietuvos parapijose, prie Juodkrantės baž­ny­čios nuo XVIII a. pabaigos veikė mokykla. Joje dirbę precentoriai buvo ir bažnyčios vargonininkai.

 

Po pirmojo pasaulinio karo parapijoje kunigavo Martinas Schencke (1922–1927) ir jį pakeitęs Klaipėdos krašto Sinodo pirmininkas Emilis Bėmelaitis (1927–1941). Paskutinysis Juodkrantės kunigas 1941–1944 buvo Martynas Keršys, turėjęs evakuotis su visais parapijiečiais sovietų kariuomenei artinantis.

 

1944 m. vėlyvą rudenį frontui artėjant, visi dar galį dirbti nerijos vyrai buvo mobilizuoti ir išsiųsti apkasų bei įtvirtinimų kasti. Dauguma statė jūrų uosto Piliavos/Pillau (dab. Baltijskas) įtvirtinimus, po to evakuoti į Daniją. Moterys, vaikai bei paaugliai iki 16 metų po poros savaičių staigiai surinkti – kelionei pasirengti teduota vos viena valanda – ir laivu išvežti į vidurio Vokietiją. Karui pasibaigus, į gimtuosius namus jų nedaug tesugrįžo. Dalį atsijojo 312-asis Gardino persiuntimo lageris, kiti grįžti nebegalėjo, nes pokariu visa nerija buvo paskelbta griežčiausios priežiūros zona, dieną naktį saugojama sovietų kareivių. Net vienai dienai atvykti reikėjo gauti leidimą. Iki 1950 m. su nerija nebuvo apskritai jokio reguliaraus susisiekimo, nei laivai, nei keltai neplaukiojo netgi į klaipėdiečių anksčiau taip mėgtą Smiltynės paplūdimį. Vos tik pritemdavo, galingi pasieniečių prožektoriai apšviesdavo visą Melnragės ir Girulių pajūrio ruožą, kad nesumanytų kas nors laiveliu ar kitokiu būdu pabėgti į kapitalistinius Vakarus.

 

1946 m. liepą Juodkrantėje tegyveno vos kelios šeimos, o 48 dailūs žvejų nameliai stovėjo užkaltais langais. 1956 m. Juodkrantėje jau gyveno 541 žmogus, tačiau sugrįžusių autochtonų tarp jų buvo 50 (9,2%), o ir šių daugelis 1958–1960 m. pasinaudojo atsivėrusia galimybe iš sovietų okupuotos Lietuvos „repatrijuoti“ į Vokietiją.

 

Per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia buvo valdžios nusavinta ir paversta sandėliu. Per trumpą laiką išdraskyti vargonai, vitražai, nuardyta sakykla, altorius, išnešioti suolai, nuimtas varpas. Liko nuogos sienos... Juodkrantiškius liuteronus mėgino sutelkti sakytojas Bruno Blaesneris, kuris ne tik neturėjo tam valdžios leidimo, bet ir pamokslavo vokiškai, o tai buvo griežtai draudžiama. Dėl savo religinės veiklos jis buvo ne kartą įkalintas, o galiausiai priverstas išvykti į Vokietiją. 1963 m. buvo uždaryta ir Nidos ev. liuteronų bažnyčia, taigi Kuršių nerijos negausiems liuteronams teliko kartą kitą per metus vyti į Klaipėdą, kur žvejo J. Kaitinio sodyboje lankė organizuojamas namų pamaldas. Nuo tolesnio niokojimo Neringos ev. liuteronų bažnyčias išgelbėjo tai, kad galiausiai jos buvo pritaikytos kurorto kultūros reikmėms. Juodkrantės ev. liuteronų bažnyčioje Kultūros ministerijos sprendimu 1976 m. įkurdintas Lietuvos dailės muziejaus filialas – Miniatiūrų muziejus. Buvo sutvarkytas interjeras, langus papuošė dailininko A. Bružo vitražai. Renovuotame pastate rengti klasikinės muzikos koncertai ir poezijos vakarai.

 

1989 m. vietos valdžia Juodkrantės bažnyčią atidavė katalikams, vis dėlto po poros metų Juokrantės liuteronų ir kun. Liudviko Fetingio pastangomis ji buvo sugrąžinta atsikūrusiai Juodkrantės ev. liuteronų parapijai. Išeivių iš šios parapijos, kurių dauguma gyvena Vokietijoje, paramos dėka 1995 m., pažymint bažnyčios 110 metų sukaktį, buvo atnaujintas jos interjeras, pagaminti nauji suolai ir 1996 m. gegužės 27 d. bažnyčia naujai pašventinta. Pastatu naudojasi ir Juodkrantės katalikų parapija, bažnyčios interjerą pritaikiusi savoms reikmėms.

 

2008 m. spalio 19 d. Juodkrantės bažnyčioje suskambo vargonai, padovanoti Dällikon-Dänikon ev. reformatų parapijos (Šveicarija), jų pargabenimu ir įrengimu pasirūpino Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga. 2009 m. birželio 6 d. Juodkrantėje Liudviko Rėzos kultūros centro Vasaros estradoje surengta evangeliška Lietuvos giesmių šventė. Dabar Juodkrantės bažnyčioje skamba ne tik vargonai, bet ir varpo dūžius imituojantis garsinis signalas – kas valandą ir pamaldų metu, primindamas ir tai, kad šios bažnyčios senojo varpo dūžiai iki antrojo pasaulinio karo pabaigos ramią dieną girdėdavęsi ir kitame marių krante.

 

Bažnyčios 130-ies metų jubiliejaus minėjimo programa prasidėjo 13.00 val. R. katalikų mišiomis (kun. Rimvydas Adomavičius), o 19.00 val. visų tikybų juodkrantiškius bei svečius kvietė pamaldos, kurias laikė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis ir Neringos ev. liuteronų parapijų kunigas Jonas Liorančas. Pamaldų dalyvius pasveikino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, dalies kurorto gyventojų vardu padėkojęs liuteronams už suteiktą galimybę šioje bažnyčioje melstis ir katalikų bendruomenei. Tarp atvykusiųjų pasveikinti Juodkrantės parapiją buvo ir LELB Konsistorijos narys Jurgis Aušra.

 

Po pamaldų išsamų pranešimą apie Juodkrantės parapijos istoriją, joje dirbusius dvasininkus skaitė KU doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, palinkėjusi, kad bažnyčioje vyktų ir kuo daugiau svarbių kultūrinių renginių.

 

Minėjimą vainikavo spektaklis „Jobas“ pagal Karolio Voitylos (popiežiaus Jono Pauliaus II) dramą, kurį Neringos gyventojams ir svečiams pristatė Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamasis teatras“ ir mišrus choras „Draugystė“. Muziką spektakliui pagal psalmes sukūrė ir pritaikė šio choro vadovas Ričardas Grušas. Spektaklio režisierė Airida Lementauskienė. Po spektaklio visi šventės dalyviai buvo pakviesti į šalia bažnyčios surengtą jaukią agapę.

 

Deja, šventėje neapsieita be labai nemalonaus nesklandumo – neveikė naujieji Juodkrantės bažnyčios vargonai. Pasak Neringos ev. liuteronų parapijų pamaldose vargonuojančios prof. Dalios Kiseliūnaitės, atvykę rengtis vakaro pamaldoms, liuteronai rado sugadintą jungiklį. Nors šitaip nutikę pirmą kartą, pasak D. Kiseliūnaitės, reikėtų su broliais katalikais išspręsti problemą, kad negalėtų kiekvienas užsilipti į balkoną ir ką nori minkyti. Pati vargonų klaviatūra patikimai apsaugota, tačiau bendrasis jungiklis yra atviroje vietoje. Groti teko elektriniais vargonėliais...

 

Apmaudu, kad vargonų skambesiu pasimėgauti negalėjo ir rugpjūčio 10 d. Juodkrantėje apsilankę tarptautinio Giedojimo ir vargonavimo seminaro dalyviai, tarp kurių buvo ir svečių iš Šveicarijos bei šių vargonų dovanojimo Lietuvai iniciatorius Thomas Rink. Pasak LEBMS vadovės Lauros Matuzaitės-Kairienės, vargonai liūdnai pūpsojo balkone ir nerodė jokių gyvybės ženklų...

 

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.7-8