Šventės, jubiliejai

Kapinių šventėje – maldos ir giesmės prisimenant mirusiuosius

2016 Rugpjūčio mėn. 11 d.

Per 100 tikinčiųjų Kretingos evangelikų-liuteronų parapijos kapinėse meldėsi už mirusius artimuosius, parapijos žmones – čia vyko tradicinė kasmetinė Kapinių šventė, į kurią suvažiuoja ne tik vietiniai, bet ir kitų parapijų tikintieji, kurių artimieji palaidoti Kretingoje.

„Kapinių švenčių tradicija – sena ir gili, atsiradusi XIX a. pab.–XX a.pr., į Lietuvą atkeliavusi iš Latvijos. Šią šventę švenčiame kartą per metus, skirtingomis dienomis apsilankydami visose parapijos kapinėse. Be Kretingos, mūsų parapijoje evangelikai-liuteronai dar laidojami Mišučiuose, Rūdaičiuose, Kiauleikiuose. Šventė – populiari, ir žmonių į ją kviesti nereikia. Ir šįsyk atvyko tikintieji ne tik iš Kretingos, jos apylinkių, bet ir iš Tauragės, Radviliškio, Šilutės – žmonės jaučia pareigą pagerbti savo mirusius artimuosius“, – „Pajūrio naujienoms“ teigė Kretingos evangelikų-liuteronų parapijos klebonas Darius Petkūnas, šventės dieną pašventinęs paminklus bei per pamokslą į parapijiečius kreipęsis žodžiais apie amžinybę.

Mirusiuosius evangelikai-liuteronai dar pagerbia per Visų šventųjų dieną ir per Amžinybės sekmadienį – prieš Adventą. Kretingos evangelikų-liuteronų parapija buvo įkurta 1802 m., nuo tada veikia ir parapijos kapinės.

„Sovietmečiu Kapinių švenčių tradicija nutrūko, nes ir kapines Kretingoje komunistinė valdžia praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje uždarė, netgi uždraudė ant kapų gėles sodinti – yra išlikęs šį draudimą liudijantis dokumentas, – priminė kunigas. – Po Nepriklausomybės mūsų parapija kapines atkūrė, jeigu galima taip pasakyti – atidarė, jose vėl pradėta laidoti“.

Evangelikų-liuteronų kapinės Kretingoje sovietmečiu buvo siaubingai nuniokotos: kryžiai – išvartyti, daug kur nebelikę jokio ženklo, kas kur palaidoti. Šalia tokių kapų parapijos rūpesčiu buvo pastatyti betoniniai kryžiai, kapinės – iškuoptos, iš naujo sumūryta išgriuvusi tvora: buvo laikas, kai per kapines išmintu keliuku ir karves vesdavo, ir motociklu pravažiuodavo.

„Dar ir dabar yra tokių, kurie vaikšto per kapines – štai ir šventės dieną keturi jaunuoliai strykt per tvorą, ir nesvarbu, kad meldžiamės, giedame, – jog norėtųsi daugiau pagarbos mirusiesiems, neslėpė D. Petkūnas. – Betgi viskas priklauso nuo kultūros lygio. Šalia mūsų kapinių esančiose pravoslavų kapinėse – dar daugiau problemų: prie jų koplyčios vis dar renkasi girtuokliai, triukšmaujama, šiukšlinama.“

Nors Kretingos evangelikų-liuteronių kapinės – gyvos, prižiūrimos, jose laidojami parapijos tikintieji, vandalų nepavyko išvengti jau ir Nepriklausomybės laikais: paskutinįsyk kapinės buvo nuniokotos prieš kelerius metus – tada vandalai nuo pagrindinio kapinių kryžiaus, kuris irgi pastatytas parapijiečių rūpesčiu, nuplėšė Kristaus kūną, tikinčiųjų vadinamąją Dievo mūką.

Į Kapinių šventę tikintieji susirinko nešini giesmynais, ir giesmes Kretingos evangelikų-liuteronų parapijos kapinėse giedojo kelios kartos.

„Mūsų Bažnyčia – giedanti Bažnyčia, ir tai tęsiasi nuo Reformacijos laikų. Giesmės nėra paprastos, jas gana sudėtinga atlikti, bet kai jos perduodamos iš kartos į kartą, giedoti nėra sunku“, – nenykstančia tradicija pasidžiaugė parapijos klebonas D. Petkūnas.

Jis priminė, jog pirmąjį evangelikams-liuteronams skirtą giesmyną parengė ir išleido pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas: I leidinio dalis Mažojoje Lietuvoje pasirodė 1566 m., II d. – 1570 m. Šis giesmynas taip pat pasiekė ir Didžiąją Lietuvą.

„Iš šimtmečio į šimtmetį keliavo papildyti nauji giesmynai – sunku ir bebūtų suskaičiuoti, kiek jų išleista, kiek tikinčiųjų iš jų mokėsi giedoti ir giedojo. Dabartinė karta giesmių mokosi iš 2007-ųjų metų leidinio“, – kalbėjo D. Petkūnas, kurio vadovaujama parapija vienija 400 tikinčiųjų evangelikų-liuteronų.

 

Audronė PUIŠIENĖ

 

"Pajūčio naujienos"