Šventės, jubiliejai

Ne dėl šlovės ir išgarsėjimo - Martyną Mažvydą prisimenant

1566 m. M. Mažvydo parengtas pirmasis lietuviškas giesmynas

2013 Gegužės mėn. 22 d.

Prieš 450 su viršum metų didysis mūsų tėvynainis Martynas Mažvydas, dar net nebaigęs universitetinių studijų, tačiau, atsiliepdamas į kunigaikščio Albrechto paskatinimą, su jaunatvišku užsidegimu ir pilnu atsidavimu triūsė prie pirmosios lietuviškos knygos rengimo. Šis taurus Lietuvos vyras giliai suprato, kokios milžiniškos, tiksliau epochinės, reikšmės tai darbas. Vakarų pasaulis nuo to laiko, kai Mainco metalo dirbinių gamintojas bei spaudos technologijos kūrėjas Johanas Gutenbergas 1455 metais išspausdino pirmąją spausdintą knygą - Bibliją, jau visą šimtmetį gaivinosi spausdintu žodžiu, nes tai palengvino ir bažnyčios reformacijos siekį Dievo žodį skelbti gimtąja kalba.

Mažvydas nepajėgė numalšinti vidinio jaudulio, kad jo pastangų ir bendraminčių pagalbos dėka gims pirmoji spausdinta LIETUVIŠKA knyga. Jis negalėjo nesuprasti, kad jo – lietuviškos knygos pradininko vardas per šimtmečius nepaliaujamai su dėkingumu bus minimas. Todėl ypatingu prakilnumu sužiba jo sudarytos knygos prakalbos žodžiai: Šį darbą aš padariau ne dėl to, kad ateityje jis atneštų šlovę ir išgarsinimą (...), bet dėl to, kad lietuvių Bažnyčia įkvėptai ir ištikimai liaupsintų vienintelio Dangiškojo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, jo šlovę ir nuopelnus ir kad mūsų gimtasis žodis tarnaudamas gyvas išliktų ir būtų perduotas ainiams. Tai ne tik Martyno Mažvydo viso gyvenimo ir tarnystės samprata, bet ir savotiškas testamentas ateities kartoms, tame tarpe, ir mums. Taip gali pasakyti tik labai atviras ir neįnoringas, nesusmulkėjęs, savęs neaukštinantis žmogus, pirmenybę atiduodantis dvasiniam pašaukimui, pareigai ir kantriam darbui.

Tiesioginių žinių apie Martyną Mažvydą randame ne tiek jau daug. Vadino save Vaitkūnu, t.y. Vaitiekaus sūnumi. Nežinome nei jo gimimo vietos, nei metų. Vyrauja spėlionė, kad jis gimė apie 1520 metus. Didžiojoje Lietuvoje, tačiau tenai gyveno daugybė Vaitiekų bei Vaitkūnų, todėl pagal tai neįmanoma atrinkti jo šeimos šaknų. Dėl gimimo vietos Mažvydo biografijos tyrinėtojai taip pat yra pateikę ne vieną versiją. Katekizmo tekstų kalbą kai kurie tyrinėtojai prilygina Kauno, kai kurie - Gardamo apylinkių šnektai, tačiau labiausiai įtikinanti nuoroda, kad Mažvydo gimimo vietos vertėtų ieškoti trikampyje Viduklė – Kražiai – Tytuvėnai. Istorinės žinios išties skurdžios. Tą nulėmė karo ir pokario negailestingas šio krašto niokojimas ir tebesitęsiantis visapusiškas istorinio – kultūrinio Mažosios Lietuvos palikimo ignoravimas ir naikinimas. Pasinaudojant išlikusiais istoriniais faktais ir, pasitelkiant žinias apie anuos laikus, apie aną kraštą, mėginu įsivaizduoti koks buvo Martyno Mažvydo gyvenimas ten už Nemuno, visai kitokios gyvensenos Ragainės piliamiestyje.

Jo, kaip ir kitų bažnyčios reformacijos Lietuvoje pirmeivių, gelbėjimasis nuo persekiojimo ir priverstinis pasitraukimas iš savo krašto į Mažąją Lietuvą - tuometinę Rytų Prūsijos kunigaikštystę prilygo tremčiai. Manau, kad ateivis iš Didžiosios Lietuvos, kunigas Martynas dažnai su širdgėla pažvelgdavo į tą pusę, kur miglotuose toliuose už Nemuno buvo likę jo gimti namai, artimi ir pažįstami žmonės, dabar atskirti nuo jo ne tik Nemuno sraunių vandenų, bet ir nuožmių kerštingų persekiotojų. Pašaukimas dvasininko tarnystei ir pareiga buvo jo kiekvienos dienos pradžia ir pabaiga, ir taip iki paskiausios gyvenimo valandos.. Į akis krenta tai, jog gimtinėje patirti persekiojimai dėl tikėjimo, priverstinis pasitraukimas iš tėviškės, patirti nepritekliai ir skurdas, neužkietino jo širdies, neatstūmė jo nuo Lietuvos. Tik pilnas pagarbos ir meilės savo tėvynei žmogus galėjo taip išaukštintai kreiptis į savo tėvų žemę – Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę: Laimingoji tėvyne didžių valdovų, garsinga Lietuva, Dievo žodžius gryna priimki širdim, kad, kai duosi teisme Aukštąjam apyskaitą savo, neprispaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus.

Gavęs paskyrimą į Ragainę, kur parapija buvo likusi be kunigo ( ją aptarnavęs kunigas Ambrozijus Lautenšternas buvo miręs nuo maro, kaip ir dalis parapijiečių), vedė dideliame skurde likusią savo pirmtako dukrą Benigną Lautenšternaitę , sukurdamas tikrai lietuvišką šeimą. Paskaitos universitete buvo skaitomos vien lotynų kalba, taigi ir visą korespondenciją rašydavo lotynų kalba. Žmona Benigna nemokėjo lotyniškai, o Martynas – vokiškai, todėl savo tarpe galėjo susikalbėti tik lietuviškai, nes žmona gerai kalbėjo lietuviškai ( Ragainė ir visa apylinkė buvo gryniausias lietuviškas kraštas, kur vokiškai kalbėjo tik valdininkai). Vėliau Mažvydas pramoko kalbėti vokiškai , kad galėjo versti vokiškus tekstus, nors rašyti vokiškai nepradėjo. Ragainėje gyvendamas, tu pačiu laiku buvo ir vietos amtmono vertėju, versdamas dokumentus ir tvarkydamas susirašinėjimą dėl čia iš Didžiosios Lietuvos Nemunu atplaukiančių sielininkų ar pirklių.

Ragainė buvo bažnytinės apskrities centras, todėl Martynas Mažvydas po 5 metų buvo paskirtas arkidiakonu ( atitinka vyskupo pareigas ). Savo laiko pareikalaudavo ir administravimo reikalai, nors, greta kunigo tarnystės, labiausiai atsidavė švietimo ir literatūrinei veiklai. Tam pašaukė laikas ir pareiga. Geresniam supratimui būtina žvilgterėti į reformaciją sekusius visuomeninio gyvenimo pakitimus. Su pasikeitimais bažnytiniuose dalykuose atėjo permainos į žmonių viešą gyvenimą. Nesuklysime, kad svarbiausia naujovė – atsiradusi būtinybė mokytis. Kiekvienas jaunuolis, sulaukęs 14 metų amžiaus, privalo lankyti tikybos pamokas, mokytis katekizmo (katekizmas – pradžiamokslis, vaikų mokslas, graikiškai – pamokymas), susipažinti su Šventuoju Raštu. Žinoma, pirmiausia būtina išmokti skaityti, kad galėtum savarankiškai gilintis į Šventąjį Raštą, skaityti katekizmą, maldyną, giesmyną ir kitas knygas. Didesnėse parapijose prie bažnyčių steigiamos mokyklos. Mažojoje Lietuvoje tas procesas vyko nuo XVI a. Šių mokyklų vedėjai (mokytojai) – precentoriai kartu buvo ir kunigų pagalbininkai diegiant tikėjimo pagrindus ir dorovės normas. Suprantama, visa tai pilnai susiformuos kiek vėliau, tačiau Martynas Mažvydas tam dideliam sujudimui dėjo pagrindus. Neatsitiktinai jo pirmoji spausdinta lietuviška knyga – į lietuvių kalbą išverstas Martyno Liuterio Mažasis katekizmas. Prie katekizmo pridėtas ne tik pluoštelis giesmių, bet ir elementorius. Tai kartu ir naujos mokyklos pradžia. Dėl ko visa tai buvo daroma, Martynas Mažvydas pasako savo prakalboje Lietuvos bažnyčių ganytojams: Kai kurie per daug griežtai apriboja švento rašto turėjimą, jį skirdami tik kunigų šeimai, o neskirdami liaudžiai. Jie šūkauja apie šventenybių sutepimą, paslapčių išniekinimą ir kad, esą, plačiai atsivertų durys viešiesiems ir namų nesutarimams, jeigu prie jo prileistum prastuomenę. Todėl jie budriai saugo, kad nė vienas žmogus, kalbąs gimtąja kalba, neįeitų į šią apaštalų ir pranašų šventovę. Tačiau ši neteisybė yra nepakenčiama. Sakykite, ar begali būti kas neteisingiau, kaip atstumti liaudį nuo visiems priklausomų šventenybių, nuo kurių negali būti atstumtas nė vienas žmogus, nepatirdamas nuostolio savo sielai ir amžinajam gyvenimui.

Tiesą sakant, keistoka padėtis. Kalbame apie vietoves, kurios ir tuomet buvo už Didžiosios Lietuvos sienos ir dabar už Lietuvos sienos, kur buvo nelietuviška valdžia, kur viskas siejasi su vokiškumu ir vokiečiais, o knyga LIETUVIŠKA, ji sudaryta LIETUVIO, skirta LIETUVIAMS, LIETUVIŠKAI bažnyčiai, kad mūsų gimtasis žodis tarnaudamas gyvas išliktų ir būtų perduotas ainiams. Koks tikslus, pranašiškas ir iki šiol neapsakomai aktualus pajutimas dėl lietuvių kalbos, atlaikiusios vokietinimą (Mažojoje Lietuvoje), lenkinimą, rusinimą (Didžiojoje Lietuvoje) išlikimo ir rūpestis, kurio net šiandien ypač pasigendame.

Jau kiek vėliau, sekant Martyno Mažvydo pramintu taku, Tilžės evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas savarankiškai renka medžiagą lietuvių kalbos gramatikai ir žodynui. Pirmojoje spausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje 1653 m. autorius savo prakalboje mini, jog šį leidinį tikrinę ir savo patarimais padėję Kristupas Sapūnas, Jonas Kleinas, Jonas Hurtelijus, Jonas Lėmanas, Vilhelmas Martinis ir Kristupas Pretorijus. Lietuvių kalbos mokslo istorijoje garbingą vietą užima žodynistai bei gramatikos autoriai Pilypas Ruigys ir Kristijonas Gotlybas Milkus, giesmių kūrėjai, vertėjai, kiti uolūs bažnyčios ir lietuvių kalbos puoselėjimo darbininkai, jų tarpe poetas, Tolminkiemio parapijos klebonas Kristijonas Donelaitis, Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą kunigas Jonas Bretkūnas, kunigas Liudvikas Rėza, kalbininkas, vertėjas, kunigas Fridrichas Kuršaitis ir daug kitų (gaila, kad iki šiol šie kunigai kartais paniekinamai pavadinami „vokiečių kunigais“, o jų bažnyčia – „vokiečių bažnyčia“).

Tuo pačiu verta prisiminti ir lietuviškos spaudos draudimo laikus. Martyno Mažvydo ir jo darbų tęsėjų priesakai globoti gimtąją kalbą ir nepailstantis darbas puoselėjant lietuvišką raštiją išliko gyvas Mažojoje Lietuvoje. Ši gyvastis tarsi gaivioji versmė padėjo Didžiajai Lietuvai įveikti lietuviškos spaudos draudimą mažlietuvių spausdinamomis lietuviškomis knygomis. Iš Tilžės ir Ragainės per Bitėnus, Tauragę, toliau per Viduklę bei Raseinius knygnešių takais keliavo lietuviška knyga į Martyno Mažvydo tėvų žemę – Didžiąją Lietuvą.

Šiandien Martyno Mažvydo žemėje visiškai kitas pasaulis. Neliko šio krašto vietinių žmonių, sunaikinti archyvai, bažnyčios, kapinės, kultūrinis paveldas, neliko net istorinių lietuviškų vietovardžių. Sunaikintas ir Martyno Mažvydo kapas, kuriame ilsėjosi mūsų Didysis Lietuvis po savo mirties 1563 m. gegužės 21 dienos, išniekinta bažnyčia, kurioje jis tarnavo.

Tauragė, kaip tvirčiausiai prigludusi prie Mažosios Lietuvos, pelnytai tapo Martyno Mažvydo atminimo saugotoja. 1947 metais, kai labai santūriai buvo minimas pirmosios spausdintos lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus, Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija, Tauragės parapijos klebono Jono Viktoro Kalvano iniciatyva Tauragės bažnyčiai suteikė Martyno Mažvydo vardą. Tai buvo nepaprastai drąsus ir kilnus sprendimas tais gūdžiais ir pavojingais laikais. Dabar, einant Mažvydo alėja ir žiūrint į bažnyčios pastatą, negalima nepasigėrėti jo fasado nišose pastatytomis tautodailininko Antano Bagdono sukurtomis puikiomis skulptūromis. Viena iš jų – Martynui Mažvydui, laikančiam rankose pirmąją spausdintą lietuvišką knygą. Labai simboliška, kad seniausioji ir garbingiausia istorija galinti didžiuotis mokykla taip pat pagerbta Martyno Mažvydo vardu.

Dabar, kai sukanka net 450 metų nuo iškiliojo mūsų tėvynainio mirties, negalima atsistebėti jo įžvalgumu: dideli darbai, atlikti ne dėl šlovės ir išgarsėjimo niekada nemiršta.

 

 

Tauragė, 2013 m. gegužė 20 d. Jonas Martynas Liorančas