Šventės, jubiliejai

Vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

2019 Gruodžio mėn. 23 d.

Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis. (Iz 7,14)

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

 

Laukdami svečių, daugelis ruošiasi. Rūpestingai susitvarko namus, gamina pietus ar vakarienę, patiesia šventinę staltiesę, atitinkamai pasipuošia. Kūnišku bei dvasiniu požiūriu mes taip laukiame ir Kalėdų. Ruošdamiesi Kristaus gimimo šventei, sveikiname savo artimuosius ir patys nusiteikiame mintimis nukeliauti į Betliejų.

Savo įprotį pasitikti žmones perkeliame santykiui su Dievui. Juk turime suplanavę, kada kas nors pas mus svečiuosis, ir laukiame pasiruošę. Arba, kai patys esame laukiami, aplankome artimuosius sutartu metu. Mums atrodo, kad Dievas turėtų ateiti, kai būsime tinkamai pasirengę Jį priimti. Arba mes prie Jo artinsimės, kai būsime... tobuli. Bet su Dievu yra kiek kitaip.

Mūsų skaitoma pranašystė per pranašą Izaiją buvo pasakyta Judėjos karaliui Ahazui maždaug prieš septynis šimtus metų iki Kristaus gimimo. Tuo metu karalius turėjo priimti labai rimtus sprendimus, susijusius su Jeruzalės ir visos karalystės apsaugojimu nuo jai priešiškų Izraelio ir Sirijos. Jis ieškojo išeities, sudarydamas sąjungą su Asirija, o taip pat kreipėsi pagalbos į pagonių stabus, kuriems ugnyje net paaukojo savo sūnų! Karaliui ir visai tautai drebant, pas jį atėjo pranašas Izaijas ir perdavė Viešpaties žodžius: Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! (Iz 7,4) Patikino, kad Dievas nori apsaugoti jį ir tautą, kad beprasmiška ieškoti pagalbos kitur, negu pas Viešpatį Dievą. Tai užtvirtindamas, Dievas siūlo padaryti bet kokį ženklą, kad tik Ahazas patikėtų: Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, sau ženklo, – tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių (Iz 7,11). Ir ką gi atsako Ahazas? – Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES! (Iz 7,12) Tas, kuris paaukojo savo sūnų stabams, nenori gundyti Dievo?.. Greičiausiai jis pasitiki savo sprendimais ir sąjungininkais, o ne Dievu. Arba jis tiesiog netiki ir tame netikėjime yra taip stipriai įsišaknijęs, kad nebenori ir nebegali matyti mylinčio Dievo, kuris beveik maldauja (!), kad išrinktosios tautos valdovas Juo pasikliautų.

Tuomet ir nuskamba pranašystė: Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis (Iz 7,14). Evangelistas Matas mums parodo Mergelę Mariją ir Kūdikį Jėzų, kuris ir yra tas pažadėtasis Emanuelis t. y. Viešpats su mumis. Ahazui ir Tautai toji pranašystė duota kaip priminimas, jog, nepaisant žmonių nuodėmingumo, Viešpats išpildys pažadą, kad gimtų valdovas iš Dovydo šaknies. O mes tą išsipildymą matome ir juo džiaugiamės. Tai, kas tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo išpranašauta, dabar yra išsipildę.

O kaip su minėtu Jėzaus priėmimu? Ar esame pasirengę? Ne. Kaip ir Ahazas, mes esame nepasirengę. Mieliau kliaujamės savo protu, nuojautomis arba menama kitų žmonių išmintimi, o ne Dievo Žodžiu. Bet Jėzus Kristus juk atėjo pas nusidėjėlius – taigi, pas nepasirengusius! Minėdami Jo užgimimą, mes dėkojame Jam už tai, kad priėmė kūną – kad užneštų mūsų nuodėmes ant kryžiaus. Ir kad mus – atpirktus, nuplautus, perrengtus teisumo rūbais – atvestų pas Tėvą. Jis nelaukia, kol mes patys būsime pasirengę, bet sukrėtimuose, stabmeldystėje, tamsoje taria: Nebijok!

Jis pats padengia tau stalą altoriuje ir pamaitina tave savo Kūnu ir pagirdo savuoju Krauju. Kaip kadaise muitininkų ir nusidėjėlių namuose, taip dabar Bažnyčioje Jis lankosi ir prabyla savuoju Žodžiu. Ir, nors mes niekad nesame pasirengę Jį sutikti, Jis pasirengęs ateiti pas mus ir panaikinti mūsų nuodėmę bei mirtį.

Todėl džiūgaukime, kad pranašystė išsipildė: Emanuelis yra ir bus su mumis per amžius, o mes – su Juo!

Palaimintų Kalėdų!

Brolis Kristuje,

 

Vyskupas Mindaugas Sabutis

2019 m. Kalėdos