Aktualu

Močiutę, Mirdzą Švagerienę, prisimenant

2018 Gegužės mėn. 14 d.

Tą pablukusios rusvos spalvos namelį visai nesunku pastebėti, šiek tiek išsukus iš pagrindinio kelio, bėgančio senolės Akmenės link.

Toliau dar paprasčiau, – žemyn iki pat durų palydi takelis, kimiai suamsi iš dienos pogulio prikeltas gauruotasis Snupis, o neskubų žvilgsnį dažniausiai pačiumpa kryptelėjusi slenksčio plytelė prie durų. Kiek palūkuriavus, išgirsti kažkur namo viduje praveriamas duris ir lėtų žingsnių nesugebantį nutylėti medinių grindų girgždesį. Galop suklaksi sunkus durų užkabas ir nejučiomis nusimeti nuo peties mokyklinę kuprinę:

 

–„Ēēēēēvalds, nu nāc iekšā!“– (lt. „Eeeevaldai, eikš vidun!“) džiugiai kilstelėtu ir patęsiamu balsu (tarsi seniai būtume nesimatę) ištaria ji ir, kaip buvo jau šimtus kartų, po pirmo akių susitikimo įsmunku vidun ir nuseku jai iš paskos. Kalbą pradedame tada, kai ji atsisėda į kampą prie stalo (ten anksčiau visada sėdėdavo senelis). Greitomis prabėgame mintis apie mokyklą, namiškius, jos savijautą. Ji pasiūlo arbatos ir sausainių. Minutė, dvi, penkios, – nuo minties, kad dar laukia kelias iki namų, tingiai pasimuistau kėdėje ir atsistoju.

 

– „Ardiev, dēliņ, ardiev!“ (lt. „Sudiev, sūneli, sudiev!“) – žodžiu palydi mane pavymui, jau visai išeinant pro duris.

 

Kartais rasdavome ją sėdinčią ant suoliuko prie namų durų. Taip dažniausiai būdavo saulėtais ir šiltais vasaros vakarais, kai greta bėgantis kelias ilsėdavosi nuo dienos dulkių ir triukšmo. Nepamenu, apie ką kalbėdavome (turbūt apie tas pačias dienos dulkes). Daugiau šnekučiuodavosi vyresnieji, o mums, vaikams, tiesiog būdavo lengvai ramu nuo jausmo, kad esame tos šiltos kasdienybės dalis. Kartais tuo takeliu sukdavome visi – grėblys malkinėj arba „otrajā istabā“ (lt. „antrajame kambaryje“), didysis bažnyčios raktas rašomojo stalo stalčiuje arba po supamuoju krėslu, gal dar vandens kibiras, jei kartais kapų gėles reikėtų palaistyti. Kai tokie šilti vakarai, kopti statoku kalneliu į bažnyčią būdavo visai nesunku, net smagu, tik atrakinus jos duris į veidą visada plūstelėdavo rudeniška vėsa. Iš vaikystės menu bažnyčioje kalbančių namiškių aidą, palinkusią močiutės nugarą prie altoriaus drobės ir gėlių bei laike paskendusią viso to prasmės paslaptį. Tiesa, močiutės takelis iki bažnyčios buvo visai netolimas – vos keli žingsniai (kas bent kartą pas ją buvo užsukęs, man paantrins). Jau minėtasis triukšmo ir dulkių kelias, už jo ranka pasiekiami kapinių varteliai ir galop tiesiai kalneliu aukštyn iki pat bažnyčios durų... Nežinau, kuri iš šių atkarpų sunkiausia. Jei prisiminimu jos to paklausčiau, ji veikiausiai nieko neatsakytų, – atsisukusi mąsliai nužvelgtų takelį, vedusį ir vedantį jos namų link. Į šį svarbiausią gyvenimo klausimą kiekvienas atsakymo ieško pats...

 

Rečiau, bet tuo pačiu takeliu užsukdavom pas ją ūgtelėję. Laikui įsibėgėjus, realybė visada praranda savo kontūrų ryškumą. Kas buvo vakar, nebėra, kas yra šiandien, o kas bus rytoj, svarbiau nei kas yra dabar. Močiutės žingsniai iki durų ėmė ilgėti ir sunkėti (gal tam pačiam takeliui jų prireikė tiesiog daugiau), tik akys visada būdavo tos pačios. Vėl arbata ir sausainiai, keliolika sakinių apie vakar ir šiandien, apie rytoj ir amžinai. To amžinai kiekvienąsyk būdavo vis daugiau ir daugiau... Tiksliai nepamenu, kada buvo mudviejų paskutinis kartas. Kai mintimi bandau pasivyti jį, vidų kažkodėl užlieja tyla, keistai netrikdoma jokios baugios nežinios. Tiesiog tylu, – prie to stalo kampo, kur ji sėdėdavo, širdy, visur...

 

Sukame tuo pačiu takeliu ir kylame kalneliu aukštyn. Jis vis dar toks pats status. Žvelgiame vienas į kitą ir į pavasarį sveikinančias pušų viršūnes. Regis, viskas tas pats, tik gal pėdų ant tako mažiau ir mes kažkokie pritilę...

 

 

 

Trumpa močiutės biografija.

 

 

 

Mirdza Elfrydė Gašpuitė–Švagerienė buvo gimusi 1928 m. liepos 13 d. Alkiškių kaime (Akmenės rajonas, Mažeikių apskritis). Buvo vyriausia iš penkių vaikų. Kartu su ja šeimoje augo dvi seserys Dzidra ir Arija, bei du broliai Evaldas ir Imantas. Tėvai Fricis ir Paulina Gašpuičiai vertėsi įvairiais ūkio darbais. Buvo pakrikštyta ir konfirmuota Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. 1950 m. ištekėjo už Edvino Švagerio (sutuokė Aucės parapijos kunigas Robertas Kalderovskis) ir susilaukė sūnaus Pauliaus bei dukros Lonijos. Iki pensijos dirbo įvairius žemės ūkio darbus. Jos vyras Edvinas Švageris studijavo ir baigė teologijos mokslus Rygoje. 1976 m. buvo ordinuotas kunigu diakonu, o po ketverių metų ( 1980 m.) – įšventintas į kunigus. Dėl šios priežasties artima sąsaja su bažnyčios gyvenimu dar labiau sutvirtėjo. Visus tuos metus jos nuoširdžiai ir kruopščiai rūpintasi Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos ir bažnyčios reikalais, patarnauta laidotuvėse, krikštynose, tvarkyta ir prižiūrėta bažnyčia ir jos aplinka. Amžinybėn iškeliavo Velykų rytą (2018 m, balandžio 1 d.) eidama 90-uosius metus. Jos gyvenimą įprasmina ne tik padaryti darbai, bet ir būrys anūkų (tarp kurių ir aš) – Ineta, Artūras, Edvinas, Evaldas ir Aivaras, bei proanūkių – Rafaelis, Marius, Lukas, Ausma, Motiejus ir Augustas. Lai visų mūsų gyvenimai ir taurūs darbai tampa šviesiausia ir ryškiausia jos gyvenimo prasmės ir atminimo dalimi.

 

 

 

Evaldas Švageris