Aktualu

Vyskupo velykinis sveikinimas

2019 Balandžio mėn. 20 d.

VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia.
VIEŠPATS suvargina ir praturtina; Jis nužemina ir išaukština.
Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno,
Pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. (1 Sam 2,6-8)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

 

Sveikindami vieni kitus: „Kristus prisikėlė!", mes, drauge Dievo Žodžio lydimi su verkiančiomis moterimis, keliaujame prie tuščio mūsų Viešpaties kapo. Kas kada būtų galėjęs pagalvoti, kad būtent kapas taps ta vieta, kur mūsų skausmo ašaros virsta džiaugsmo ašaromis. Juk kapai susiję su skausmu, liūdesiu, ilgesiu, baime. Tačiau šiandien mes drauge žvelgiame į tą vieną kapą, kuris mus džiugina, nes iš šios nevilties vietos mus pasiekia žodžiai: „Čia Jo nėra". Viešpaties Jėzaus Kristaus nebėra kape. Kaip senoviniame Rytų bažnyčių ir kai kurių liuteronų giedojime skamba: „Kristus, mirtimi mirtį nugalėjęs, prisikėlė iš mirusių ir gulintiems kapuose gyvybę dovanojo". Mes džiaugiamės, nes ir mūsų, ir mūsų mylimųjų kapai bus tušti.

 

Šiandieną skaitome žodžius iš Onos giesmės. Prisimename Senojo Testamento Onos istoriją, įvykusią beveik prieš tris tūkstančius metų. Ši nevaisinga moteris šaukėsi Viešpaties. Prislėgta savo nedalios, kitos vyro žmonos patyčių, skausmo ašaroms riedant ji širdimi šaukėsi Dievo. Ji svirduliavo. Jos malda buvo negirdima žmonėms, kad kunigas Elis net sudraudė ją: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!" Bet Viešpats išgirdo, pamatė ir atsiliepė. Iš jos gimė šventas Dievo žmogus Samuelis. Štai! Kaip Onos giesmė nepanaši į verksmą! Tai padėkos Dievui giesmė, o drauge ir pranašystė apie Šeolį, mirusiųjų buveinę, ir Prisikėlimą.

 

Kas šį rytą mus, Kristaus Bažnyčią, sieja su Ona? Manau, daugeliui yra tekę bent kartą gyvenime, o gal ir šiuo metu tenka patirti skausmą, kai, atrodo, visos ašaros išverktos. Kai pritrūkstame žodžių nusakyti, ką jaučiame, ir net nerandame tinkamų žodžių maldai. Mylimo žmogaus mirtis, sunki liga, sužeista širdis... Daug kas mus gali pastatyti šalia raudančios ir iš skausmo svyruojančios Onos. Bet yra dar vienas dalykas, dėl kurio turėtume raudoti nepalyginamai daugiau už Oną. Tai - nuodėmė. Su ja - mirtis, o su mirtimi - pragaras. Ten mūsų vieta, mes esame mirę. Ir jokiu darbu, jokiu pasiryžimu nei Tu, nei aš negalime pakeisti savo padėties.

 

Tačiau visiškai viską pakeičia Jėzus Kristus. Jis tapo prakeikimu už mus ir užnešė mūsų kaltes ant kryžiaus, taip amžiams sutaikydamas mus su Tėvu. Jis visiems Juo pasitikintiems dovanoja gyvenimą ir prisikėlimą drauge su Juo. Ona gieda ne sau, bet Viešpačiui, padariusiam neįmanomą dalyką. Mes taip pat giedame ne sau, bet Kristui, padariusiam tai, kas neįmanoma - dėl mūsų nugalėjusiam mirtį ir leidžiančiam džiaugtis, kad su Juo ir Jame amžiams esame Dievo vaikai, kuriems dovanotas prisikėlimas bei amžinasis gyvenimas.

 

Nelikime drauge su pasauliu mirtyje ir kape, bet, palikę netikrus dievus, su visais savo vargais, baimėmis, nuodėmėmis bėkime pas Kristų, kad Jis gydančiu Žodžiu, Krikšto vandeniu bei savo Kūnu ir Krauju nuritintų didelius mūsų kapų akmenis ir amžinai priglaustų prie savo mylinčios širdies.

 

Kristus prisikėlė! Aleliuja!

 

 

 

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis

2019 Velykos