Aktualu

Kunigas Martynas Kybelka: pirmasis tarpukario Lietuvos Liuteronų Bažnyčios konsistorijos pirmininkas

Kunigas Martynas Kybelka

2019 Rugpjūčio mėn. 28 d.

 

Martynas Kybelka buvo vienas iš daugelio Klaipėdos Krašto Dievo pašauktų evangelijos pasiuntinių [misionierių]. Jis gimė 1884 m. gruodžio mėn. 30 d. Pjaulių kaime, Priekulės parapijoje. Jo tėvai, Martynas Kybelka ir Katrynė (gim. Gelžinytė), buvo ūkininkai surinkimininkai. Martynui esant maždaug 9 metų amžiaus, jie nusipirko kitą ūkį Sakūtėliuose, Saugų parapijoje. Jie užaugino sūnus Martyną ir Vilių, kartu su jų pusseserimi Ana iš Rugulių didžios šeimos. Jų širdgėlai, Jonukas ir Katrikė mirė maži, o Vilius žuvo 1914 m. kare. Savo tiesumu, tvarkingumu ir darbštumu jie vaikams buvo geras pavyzdys. Neužmirštamos jų rytinės ir vakarinės naminės pamaldos.

 

M. Kybelkos tėvai Sakūtėliuose.

 

Martyną Viešpats šaukė anksti jam tarnauti. 12 metų amžiaus jis apsirgo abipusiu plaučių uždegimu labai sunkiai. Už jį meldęs sakytojas sakė: „Arba jis mirs, arba taps palaimintu Dievo karalystės veikėju“. Įstojęs į trūbininkų chorą, jis pasiuntinystės šventėse ir nuo seno iš pasiuntinio Vanago daug girdėjo apie pasiuntinystės darbą. Jis apsisprendė nešti evangeliją tiems, kurie be jos gyveno šėtono belaisvėje, baimėje nuo dvasių ir vienas kito, ligose ir badavime.

 

Atlikęs karo prievolę ir paruoštas superintendento Thielo, 1904 m. rudenį jis įstojo į Berlyno pasiuntinystės draugijos seminarą. 1909 m. pavasarį jis išlaikė pirmus egzaminus. Tų metų rudenį jis buvo išsiųstas į Daressalamą, Tanzaniją pas superintendentą Klamrothą jam padėti. 1911 m. pavasarį jis išlaikė antrus egzaminus ir gavo leidimą 5 mėnesiams aplankyti pasiuntinystės parapijas Rytų Afrikos sinodo. Velykoms jis viešėjo pas tėviškės draugą, pasiuntinį Joną Kilių ir jo šeimą. Kokiu džiaugsmu krikščionys šios didžiausios apskrities šventė Jėzaus prisikėlimo šventę, šventą vakarienę ir krikštą - 40 naujų parapijiečių!

 

Birželio mėn. 1911 m. atvyko jo brangi sužieduotinė, mokytoja Frieda Šmitaitė, mirusio Pomeranijos kunigo jauniausia duktė, pasiuntinystės mylėtoja. Jie šventė vestuves 22 d., o 25 d. buvo jo ordinacija, ir jam buvo patikėta Kisseravės pasiuntinystės stotis. Bet tuoj po to jis apsirgo antrą kartą sunkia maliarijos liga. Viešpats jį prikėlė po 6 savaičių darbuotis dideliu atsidavimu, dabar su mylima žmona ir ištikimais parapijos seniūnais. Nelietaus laikais jis keliavo asilu su palydovu 4-6 savaitėms į tolimesnius kraštus, kurių žmonių dar nepasiekė evangelija. 1912 m. birželio mėnesį gimė Dievo išprašyta dukra Marija ir 1913 m. rugsėjo mėn. meilinga Erika. 1914 m. jis su šeima galėjo važiuoti namon atostogoms. Jie išvyko balandžio 2 d. ir pasiekė Berlyną 26 d. Čia veik išgirdo apie karo gandus.

 

M. Kybelka su žmona Frieda rytų Afrikoje, 1911 m.

 

Skinamas pirmas mango derlius. M Kybelka

laiko žmonos Friedos (pirma iš kairės) skrybėlę.

 

Šeima su pirmagime Marija, 1912 m.

 

Su dukra Marija, 1913 m.

 

"Trejybės medis" Afrikoje. Jo pavyzdžiu kunigas

mokydavo apie Švč. Trejybės slėpinį.

 

Rugpjūčio 1 d. prasidėjo pirmas pasaulio karas. Tuomi užsidarė pasiuntinystės laukai iki 1925 m. Ten esantys pasiuntiniai pateko į anglų belaisvę, joje pasiuntinys J. Kilius mirė netoli Kairo miesto kraujalige. Pasiuntinys Kybelką ketvirtą dieną po mobilizacijos čia buvo pašauktas kariuomenėn. Jis buvo išmokslintas sanitaru - felčeriu ir kartu dvasišku aprūpinimui sužeistų ir mirštančių įpareigotas. Pietų Lenkijoje jis pergyveno baisius mūšius. Šeima gyveno Berlyne pas žmonos motiną. 1914 m. lapkričio mėn. gimė sūnus Martynas, kurio tėvas 2 metus negavo matyti, 1915 m. rugsėjo mėn. mirė dukrelė Erika nuo skarlatinos ir difterijos. Karo žudynės nesibaigė. Žmona iš visos širdies šaukėsi Dievo dėl išgelbėjimo savo vyro. Kartą jis išvargęs ir nuliūdęs pakeliui užtiko koplytėlę ir įėjo į ją melstis. Iš karto jis išgirdo aiškiai balsą sakantį: "Aš nemirsiu, bet gyvensiu ir apsakysiu Dievo darbus" (Ps 118,17). Apsidairęs nieko nematė. Kitą dieną lėkė didelė granatos skeveldra visai arti per jo petį, bet jo nesužeidė.

 

Dukra Marija Berlyne, 1914 m.

 

1916 m. rugpjūčio mėn. Martyną Kybelką šaukė telegrama visai netikėtai į Kauno karo valdybą. Sudargo parapija, Šakių filija, buvo prašiusi siųsti jai lietuviškai kalbantį kunigą. Šioms pareigoms bažnyčių ir mokyklų karo valdyba paskyrė jį. Giliu dėkingumu už Dievo vedimą, jis prisistatė superintendentui [Henrikui Dzeržislovui] Srokai. Žmonės išsigando, kai jis atvyko dar kareiviškais drabužiais rėdytas, bet veik suprato gavę tikrą sielų ganytoją.

 

Dideliu rimtumu ir nuoširdinga meile jis pamoksluose ir pasikalbėjimuose graudeno kiekvieną išsižadėti nuodėmių ir iš Jėzaus Kristaus priimti išgelbėjimą. Pirmame pamoksle paskelbė, kad ligų bėdose galima pas jį ateiti, nežiūrint tikybos. Jis įsigijo felčerio teisę ir gydė daug pagalbos ateinančių veltui, kaip Afrikoje ir kare. Gydytojai, ypačiai žiemos šaltyje, buvo beveik nepasiekiami.

 

Karo valdyba bažnyčioms padėjo parapijai statyti plytinę naują bažnyčią, kuriai medžiaga jau prieš karą buvo dalinai parūpinta. Spalio mėn. 22 d. ji tapo įšventinta ir nuo to laiko pamaldoms lietuvių ir vokiečių kalbose buvo nuolatos pilna.

 

Dėl karo stovio šeima dar negalėjo persikelti į Sudargą, tik viešėti 3 mėnesius pas brangų "tėvą Kieselbachą", mėgiamą ūkininką - sakytoją. Ji apsigyveno Smalininkuose, anapus Nemuno žiemą, ir vėliau šiapus Šilėnuose, kur buvo muito stotis ir galima dažniau susitikti. Bet tėvas buvo valdybos vėl iškeltas 1917 m. vasario mėn. pirmai dienai į Piktupėnų parapiją Klaipėdos Krašte pavaduoti tenykštį kunigą Kalankę vieniems metams. Ir ten jis apsakė Dievo žodį Šventos Dvasios galybėje ir jaunimą laimėjo Kristui. Dabar jis ir savo šeimą galėjo turėti pas save. 1917 m. rugpjūčio mėn. gimė sūnus Vilius, o 1918 m. rugsėjo mėn. - sūnus Hermanas, bet penktą dieną mirė širdies negaliojimu. Motina jį buvo sulaukusi ypatingu tikėjimu...

 

Sudargo sakytojas Kyzelbachas.

 

Sugrįžęs po metų į Sudargo parapiją, kurią buvo aptarnavęs kunigas Petrikas, rado ją atšalusią Dievo žodžiui. Karštos maldos už ją ir rimta karo padėtis vėl budino žmones,

 

1918 m. Lietuva tapo laisva nuo okupantų - vokiečių ir savarankiška valstybė. Afrika dar buvo uždaryta pasiuntiniams. Varšuvos ikišiolinė bažnyčios konsistorija patarė kun. Kybelkai pasitarti su Sudargo parapija. Ji prašė jį pasilikti. Šeima galėjo atsikelti, ji buvo priimta į batsiuvio namus. Parapija 1919 m. pastatė medinę kleboniją žydinčiame vaismedžių sode. Tvartas jau stovėjo ir veik pildėsi visokiais gyvuoliais, sparnuočiais, paskiausiai ir kumele "Laisve", šienu ir šiaudais. Buvo iškastas gilus šulinys gaivinančiu ir vasarą neišsenkančiu vandeniu, iš kurio ir kiti atėjo semti, kai jų šuliniai išseko. 7 margų įgytą lauką kunigas pats apdirbo.

 

Klebonija su didesne sale davė daug galimybių parapijos darbui. Didelis skaičius konfirmandų buvo čia mokomi Švento Rašto, katekizmo ir giesmių, su jais giedota ir melsta. Už juos kunigas jautėsi ypačiai atsakingas. Jaunimas susirinko giliau pažinti gyvenimą su Kristumi, buvo išmokslintas mažas trūbininkų choras, prieš Kalėdas mokytojas Helmboldas sudarė chorą giedoti daug kalėdinių giesmių Kūčių vakarą žvakėmis suoluose apšviestoje bažnyčioje. Žiemos metu smarkiai šąlant, čia buvo laikomos pamaldos kaip ir šiaip vaikams. Sekmadienio popiečiais būdavo salėje laikomi surinkimai, kaip ir šiaip, šen ir ten, parapijos namuose. Seno meto vakarą jaunimas susitiko sulaukti Naujus Metus. Daug giedota, eilių sakyta. Dievo žodžio apsakymo klausyta ir melsta, iki trūbininkai nuo bažnyčios bokšto skelbė naujus metus.

 

Kunigas gerai pažino savo parapijiečius (maždaug 1800), juos lankydamas kiek tik pajėgė. Gražus paprotys buvo kalėdojimas kartu su kantoriumi. Patyrė namuose šiltumą, buvo apdovanoti maistu, rankšluostimis ir kitu. Sužinojo apie namiškių džiaugsmus ir vargus. Neužmirštamos vasarą švęstos Dangun žengimo ir ant kapinių Pasiuntinystės šventės Joninėms anapus Nemuno Pašvenčių miške. Sudargo metai buvo laimingiausi šeimos gyvenime.

Su dukra Marija Sudarge, 1920 m.

 

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia po atskyrimo nuo Varšuvos ir Kurliandijos konsistorijų turėjo tvarkytis iš naujo. Jau 1918 m. pradėta pasitarti dėl naujos Bažnyčios tvarkos. 1919 m. susirinko pirmas sinodas iš kunigų ir pasaulinių atstovų. Vėliau jie skirstėsi į tris tautines grupes: lietuvių, vokiečių ir latvių. 1921 m. rugpjūčio mėn. lietuvių sinodas išrinko kun. Kybelką savo senjoru, ir 1922 m. balandžio mėn. jis nuo visų trijų sinodų 3 metams buvo konsistorijos prezidentu išrinktas ir valdžios patvirtintas. Tuomi jam buvo uždėtos sunkios naštos.

 

Jau dvasiška atsakomybė už visą bažnyčią spaudė jį. Nukentėjo paties parapija, jam esant daug kelionėje į parapijas, į posėdžius Kaune, pasitarimus su valdžia. Jam priderėjo rūpinimasis parapijų nauju įdalinimu, kur buvo dideli tautini skirtumai ir ginčai. Bažnyčios, klebonijos ir kapinės buvo nuo karo nukentėjusios. Reikėdavo iki 100 km. keliauti vežimu ar rogėmis, pakelyje pasimainant arkliais. O namie žmonės atėję savo sielos ar kūno bėdomis klausdavo: "Ar pons kunigs namie?" Ir iš užsienio atėjo pakvietimai, taip Rygoje ir Stokholme 1925 m. ekumeniniams suvažiavimams, kuriuose dalyvavo.

 

Trūko kunigų parapijoms. Laisvi buvo keli pasiuntiniai ir prašyti paėmė parapijas pasiuntiniai lietuviai: D. Jurkaitis, S. Weihrauchas ir [M.] Jakšas. Pasiuntinys [Karolis] Ekartas buvo vokietis ir aptarnavo vokiečius Garliavoje. Išlaikyti ryšį tarp išsklaidytų lietuvių, liuteronų sinodo vardu buvo leidžiamas "Svečias", nuo 1922 m. vasario mėn. 1 d. spausdinamas, kaip iki šiol visa evangeliška literatūra, gotiškomis raidėmis. Lietuvoje gi jau buvo įvestas lotyniškas raidynas.

 

M. Kybelka buvo visa širdimi Klaipėdos krašto lietuvis, bet jam labai rūpėjo išlaikymas taikos tarp tautybių ir jis politiniame gyvenime nedalyvavo. Ir bažnyčios politikoje nebuvo patyręs ir ją laikė priešingą Evangelijai. Tuomi jis pateko vis daugiau [spaudžiamas] tarp lietuvių ir vokiečių bažnyčios grupių. Atsakingas jis pasiliko pasiuntinystės draugijai, kuri 1925 m. kvietė jį vėl išeiti į dabar atsiveriantį Afrikos darbo lauką. Jis sutiko išeiti susidarius galimybėms.

 

1924 m. birželio mėn. Sudargo sinode pasirodė, kad be senjoro žinios pasitarta su dr. V. Gaigalaičiu, Klaipėdos Krašto pensionuotu kunigu ir dideliu veikėju lietuvių politikoje Reichstage ir Klaipėdos Krašte. Jis buvo diakonijoje nusipelnęs ir literariniai. Kelias minutes prieš prasidedant sinodui buvo įteiktas laiškas jo, kad sutinkąs kandidatuoti sinodo senjoru: "Lietuvos [Respublikos] vyriausybė, kuri šiame klausime išklausyta yra, pilnai sutinka su mano kandidatūra." Iš tikrųjų rinkimai turėjo būti tik 1925 m., bet labai reikalauta jaunų karštuolių jau dabar rinkti. Rinkimai tokie išėjo, kad senjoras [Kybelka] tik 2 balsais daugiau buvo vėl išrinktas.

 

1925 m. birželio mėn. vyko sinodas Tauragėje. Jis tuojau prasidėjo dideliu neramumu dėl tikrinėjimo parapijų atstovų įgaliojimo. Senjoras turėjo atidėti sinodą. Dauguma dalyvių išvažiavo namon. Kunigas [Augustas] Vymeris su šalininkais atstovais pasiliko išrinkti dr. Gaigalaitį, lygtai tai būtų buvęs tikras sinodas su teisėtais atstovais. Protokolas buvo [Lietuvos Respublikos] valdžiai pasiųstas patvirtinti. Jis [Gaigalaitis] tai padarė. Visi išaiškinimai ir protestai buvo veltui.

 

Kun. Kybelka buvo Jurbarko parapijos prašytas ateiti pas juos suderinti lietuvius ir vokiečius. Sunkia širdimi jis ėmė tą auką ant savęs apleisti mylimą Sudargo parapiją, kad tik būtų taika. Liūdna buvo apleisti palaimintą darbą. Čia klestėjo šeimos gyvenimas. 1920 m. sausio mėn. gimė Jonas, 1921 m. gegužės mėn. - Jonas, 1921 [?] m. rugsėjo mėn. - Gerhardas, 1922 m. rugsėjo mėn. – Kristupas.

 

1925 m. rudenį buvo persikėlimas į Jurbarką. Ir ten Viešpats davė Šventos Dvasios jėgų apsakyti jo žodį ir rūpintis žmonių sielų išganymu. Dievui dėkui, ginčai tarp lietuvių ir vokiečių nebeiškilo.

 

Marija su broliukais ir sesutėmis Jurbarke, 1927 m.

 

1926 m. rugpjūčio mėn. gimė jauniausia dukrelė Elzbieta, bet po jos gimimo didžios šeimos motina apsirgo pusei metų sunkiai.

 

Berlyno pasiuntinystės draugija šaukė savo buvusį pasiuntinį į Afriką, bet žmona nebebuvo gana sveika gyventi karštuose kraštuose. Dėl to, sutarimu su Karaliaučiaus konsistorija, 1928 sausio mėn. kun. Kybelka buvo pašauktas darbuotis pasiuntinystės labui. Širdgėla dėl apleistųjų griaužė jam širdį.

 

Vidujiniai sumuštas, svetimas, nebesavarankus, Martynas Kybelka rado paguodą tik Dievo žodyje, atleisdamas priešams, ir maldoje. Visas turėtas griežtumas atpuolė nuo jo. Jis ėmėsi svarbiausio darbo: Dievui šventintis ir melsti už tuos, kuriems apsakė Dievo žodį. Jame veikianti Kristaus meilė laimėjo žmones. Kur jis evangelizavo, pildėsi bažnyčios, atvyko jaunimas arba ir kunigai mielai laisvalaikėm. Lankant parapijas ir mokyklas, vietiniams kunigams buvo brolis pas kurį jie galėjo išsikalbėti. Namie jis galėjo tik retai būti pasiilsėti, iš naujo prisiruošti. Ant mylimos žmonos gulėjo šeimos našta. Rašė jai, kad lietuviškas pamaldas jis laikė kartais Tilžės lietuvių bažnyčioje, arba ir surinkimus pas draugus lietuvius Rytprūsijoje.

 

Marija, Karaliaučiaus gimnazijos mokinė, 1929 m.

Tuo metu jos klasė žavėjosi mokytojų propaguotomis

Fr. Nyčės superžmogaus idėjomis, tačiau ji sekė Kristų.

 

1933 m. pavasarį pasiuntinystės draugija perkėlė kun. Kybelką į Berlyną didesniam veikimui, ypačiai tuose kraštuose kur buvo surinkimininkų, nes jis iš vaikystės buvo jų žmogus. Rytprūsiai, Pomeranija, Silezija priklausė jo darbo laukui, mažiau Saksonija ir Berlyno apylinkė. Į Bažnyčios kovas [Kirchenkampf - nacių pastangos patraukti savo pusėn Prūsijos Evangelišką Bažnyčią] jis neįsivėlė. Kurį laiką manė pereiti į Senliuteronų Bažnyčią, bet matė, kad joje sustingusi dvasiška gyvybė. Jėzus nežada mums grynos Bažnyčios žemėje. Jis niekad nenorėjo įžeisti savo priešų, nes ir už juos mirė Jėzus. Nebuvo žmogaus, kuriam jis nebūtų mėginęs išrodyti iš Jėzaus patirtą meilę.

 

1938 m. atsidarė Lietuva. Buvo galima įvažiuoti be vizos. Dešimtį metų tyliai kentėjęs ilgesį, jis tuoj prašė kunigo [Juliaus] Stanaičio, ar galėtų Jurbarko ir Sudargo parapijas aplankyti. Iš dabartinės Lietuvių konsistorijos jis gavo leidimą lankytis. Parapijos kunigo ir parapijų buvo kuo širdingiausiai priimtas, ir Smalininkų bažnyčia ir surinkimai buvo pilni. Bet ši kelionė liko vienintelė Lietuvon.

 

1939 m. rugsėjo 2 d. iškilo antras baisus pasaulio karas. Jis atėmė Kybelkos šeimai Martyną, Gerhardą, Kristupą ir Rūtą. Išliko Marija, sūnus Vilius, po ilgos belaisvės grįžęs ir Rytų Vokietijoje tapęs kunigu, sūnus Jonas, dėl sužeidimo Stalingrade grįžęs iš karo ir tapęs germanistikos profesoriumi, ir duktė Elzbieta. Dukterys ištekėjusios dar gyvos.

 

Juo kančios didėjo, juo nešė vaisių Kristui. Amžinybė buvo jo tėviškė. Jis džiaugėsi ant jos, o tas džiaugsmas padarė jį stiprų viską nešti ir daug veikti.

 

1943 m. slaptoji policija [Sicherheitspolizei] uždraudė pasiuntiniams važiuoti toliau kaip 100 km. už Berlyno. Martynas Kybelka priėmė konsistorijos pasiūlymą paimti, dėl kariuomenėn įtraukto kunigo, apleistas Plaškių ir Rukų parapijas. Su žmona apsigyveno Stoniškiuose. Duktė Marija 1942 m. Lauksargiuose buvo ištekėjusi už kun. Kiliaus. Motina Kybelkienė dar buvo gyva.

 

Artėjant frontui, 1944 m. valdžios paliepimu, žmonės Klaipėdos krašte turėjo pasitraukti anapus Nemuno. Priimtas žmonių parapijos ant vežimėlio, su jais keliavo 3 savaites. Pakeliui vėl reikėjo raminti, gydyti. Pagaliau apsistojo su keliomis šeimomis Pomeranijoje, paimdamas kare esančio draugo kunigo parapijas. Ten susitiko ir su dukra Marija ir jos vyru [Lauksargių kunigu Joachim-Hans Killus], ir su Elzbieta - jauniausia dukra. Tuo pačiu laiku jis gavo iš Berlyno telegramą, kad dukra Rūta žuvo nuo oro bombos. Sūnus Jonas norėjo šaukti tėvus Berlynan, bet tėvas ir į antrą telegramą tik atsakė, kad neapleisiąs kaimenės.

 

Atėjo rusai. Kunigas surinko moteris į kleboniją ir sakė joms, kad melstų ir giedotų. Karininkams atėjus, jis juos pasitiko lauke prie durų ir sakė: "Mes čia giedame. Juk jūs toms žmonelėms nieko blogo nepadarysite". Visos tapo apsaugotos. Kunigui su žmona gi reikėjo apleisti [Raudonosios armijos užimtus] namus ir 5 savaites gyventi ir miegoti po atviru dangumi. Tris mėnesius reikėjo mažame kambaryje po dešimts žmonių miegoti ant šiaudų. Bet ir čia ganytojas apsakė Dievo žodį, per savaitę dirbdamas ant lauko ir prie malkų. Rusų komendantas buvo jam geras ir kartais duodavo jam arklius aplankyti mirštančius ir atlikti palaidojimus.

 

Kartą miške jam vežant malkų, susižeidė vidurius. Prisidėjo dar plaučių uždegimas. Veiklusis kunigas turėjo 3 mėnesius sirgti. Bet žmonės atėjo pas jį. Jo širdis vis daugiau silpo. 1945 m. gruodžio 18 d. žmonės nuo ryto 7 val. iki beveik 12-tos valandos atėjo nuo jo atsisveikinti. Žmona jiems, kiekvienam atskirai po vieną įėjus pas mirštantį kunigą, davė ištraukti iš skarbnyčėlės Dievo žodį su giesmių skirsneliu. Sielos rūpintojas dar kiekvienam pasakė gerą žodį ir pasimeldė su juo. Nebepajėgdamas daugiau kalbėti, prašė žmonos nieko nebeįleisti. Gal 7 minutes jis buvo dar vienas su ja, padėkojo jai už visą meilę gyvenime, pažiūrėjo į sieną, kur kabojo Dievo žodis "Nesibijok", atsilošė ir buvo pas savo Viešpatį namon parėjęs. Laidotuvėms jis buvo paskyręs žodį: "Dieve, būk man nusidėjėliui malonus".

 

"Skarbnyčėlės" kortelė.

 

Iš gilaus pasižeminimo Dievui jam atėjo įgaliojimas apsakyti Dievo žodį ir patarnauti broliams. Prieš ruošdamasis pamokslui, jis 2 valandas užsirakindavo ir ant kelių melsdavosi, prašydamas jam atleisti visus žinomus ir nežinomus nusidėjimus ir žmonėms duoti gyvybės duonos. Tomo a Kempio knygą [Kristaus sekimas] jis skaitė nemažiau už Šventą Raštą. Mėlynai ir raudonai buvo pabraukti sakiniai apie kovą prieš kūno geidulius. Dėlto buvo didelė jo dvasiška meilė. Amžinybė parodys, kas per jį rado Kristų ir prie Jo pasiliko.

 

M. Kybelkos dukra Marija su jos vyru,

buvusiu Lauksargių kunigu Joachim-Hans Killus.

Lörrach, Vokietija, 1994 m.

 

Tebūnie palaiminti visi, kurie myli Jėzų. Tebūna palaiminti Martyno Kybelkos mylėti lietuviai, kurie meilėje tarnauja broliams Kristuje, ar jie kartą buvo draugai ar priešai šio Dievo išrinktojo, brangaus mano tėvo.

 

 

Marija Kilienė (gim. Kybelkaitė),

1989 m. lapkritis