Aktualu

Apie santuoką Liuteronų Bažnyčioje

2020 Vasario mėn. 25 d.

Nemažai mūsų Bažnyčios narių, išgirdę žiniasklaidoje kalbėjusį kunigą, nori pasitikslinti, ką Liuteronų Bažnyčia moko apie santuoką, skyrybas ir naujos santuokos sudarymą bei kaip ir kur tai turėtų būti atliekama. Kad neliktų vietos tikinčiuosius klaidinantiems, gal net profaniškiems teiginiams, apžvelkime, ką moko mūsų Bažnyčia.

 

Taigi:

1) Ar Liuteronų Bažnyčioje santuoka nėra sakramentas, todėl be jokių kliūčių galima tuokti išsiskyrusius žmones?

2) Ar santuokos apeigas galima atlikti bet kur, nebūtinai bažnyčioje?

 

Trumpas atsakymas būtų toks:

Liuteronų Bažnyčioje santuoka nėra sakramentas tiesiogine prasme kaip Krikštas ir Šventoji Vakarienė, tačiau prilyginama sakramentui. Kadangi šeima nėra sekuliari institucija, o Dievo kūrinijos dalis, išsiskyrusių žmonių naujoji bažnytinė santuoka kiekvienu atveju yra atskirai svarstytina.

Liuteroniškos santuokos apeigos yra atliekamos bažnyčioje, išskyrus ypatingus išimties atvejus (pavyzdžiui, ligoninėje).

 

Teigti, kad kunigas gali sutuokti išsiskyrusius žmones visais atvejais, reiškia pripažinti, kad skyrybų priežastys, dėl kurių sutuoktinius išskyrė pasaulietinis teismas, Bažnyčioje savaime yra priimamos kaip pakankamos. Toks požiūris į santuoką yra ne Bažnyčios, o sekuliarus.

 

Bažnyčios požiūris į santuoką išplaukia iš Šventojo Rašto, kur sakoma, kad santuoka ir šeima nėra sekuliari institucija, bet Dievo kūrinijos dalis. Sukūręs žmogų pagal savo paveikslą, vyrą ir moterį, Dievas juos sujungia kartu. Dievas nori, kad ši vyro ir moters sąjunga tęstųsi visą gyvenimą. Santuokos ryšiais susaistytus asmenis sieja ne tik horizontalus ryšys – abipusė meilės ir ištikimybės priesaika, bet ir abipusis įsipareigojimas likti ištikimiems Dievui. Todėl Liuteronų Bažnyčia atsakingai žiūri į skyrybas ir antrąją santuoką, net jei ir nekeliamas klausimas ar santuoka yra sakramentas.

 

Skyrybos griauna tai ką Dievas sujungė, todėl prieštarauja Dievo valiai. Šią valią priminė Jėzus Kristus, sakydamas: “Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mk 10,9). Pradžioje Dievas nenumatė santuokos nutraukimo. Žmogaus nuopuolis į nuodėmę privertė sudaryti teisines nuostatas, leidžiančias išskirti Dievo sujungtus žmones. “Pradžioje taip nebuvo”, paaiškina Jėzus. “Dėl širdies kietumo” (Mt 19,7-8) Dievas leido Mozei įstatyme pažymėti skyrybų nuostatą. Naujame Testamente skyrybos leidžiamos tik išimties tvarka, tai yra “ištvirkavimo atveju” (Mt 19,9; 5,32) ir kai viena pusė vienašališku sprendimu atsiskiria (1Kor 7,15). NT skelbia, kad santuokos ryšiais susaistytą vyrą ir moterį monogaminiai santykiai turi sieti visą gyvenimą.

 

Iki 1940 m. rugpjūčio 9 d. sovietų okupacinės valdžios priimto santuokos įstatymo, vien tik Bažnyčia Lietuvoje nuspręsdavo ar tenkinti sutuoktinių skyrybų ir naujos santuokos prašymą. Tokį sprendimą priimdavo ne vienašališkai kunigas, o Bažnyčios Konsistorija. Skirtingai nei šiandienos pasaulietinė civilinės metrikacijos institucija, Bažnyčia netenkindavo kiekvieno skyrybų prašymo. 1938 lapkričio 2 d. posėdyje svarstytos šešios skyrybų bylos. A. ir G. vedybų išskyrimo byloje konsistorija nusprendė “bylą 6 mėnesiams atidėti ir leisti per tą laiką susitaikyti bendram tolimesniam šeimyniniam gyvenimui.” O. N-K byloje skyrybų priežasties objektyvumo dėlei konsistorija paprašė “nurodyti naujus liudininkus, kurie galėtų byloje keliamus faktus įrodyti.” Ne kartą Bažnyčia atmetė nepagrįstus skyrybų prašymus.

 

Šiuo klausimu Bažnyčia ir po Lietuvos valstybės atkūrimo toliau vadovavosi Rusijos Imperijos Liuteronų Bažnyčios įstatymu. Ten pabrėžiama, kad santuoka gali būti nutraukta tik išimties atvejais. Teisėtos skyrybų priežastys buvo šios: (1) santuokinės ištikimybės pažeidimas, (2) piktybinis sutuoktinio ar sutuoktinės apleidimas, (3) ilgalaikis, daugiau nei penkerius metus besitęsiantis, nors ir ne savavališkas, vieno iš sutuoktinių nebuvimas, (4) pasibjaurėjimas arba negebėjimas sugyventi, (5) nepagydoma užkrečiama liga, (6) išprotėjimas, (7) ištvirkavimas, (8) žiaurus ir gyvybei pavojingas elgesys, plūdimąsis ir kitokie skaudūs įžeidinėjimai, (9) teismo įrodytas ketinimas atimti iš sutuoktinio ar sutuoktinės garbę, (10) sunkūs nusikaltimai, kuriems taikoma mirties bausmė, kai toji pakeista į kitą bausmę arba tremtimi į kitą gyvenamą vietą (tame tarpe ir prigimčiai priešingos ydos) (§ 369). Įstatymas skelbė, kad “niekas negali sudaryti naujos santuokos, jei jis ar ji anksčiau nebuvo išskirti sutuoktinio mirtimi ar tinkamu [konsistorijos] teismo nuosprendžiu” (§ 330).

 

Sovietinės okupacijos metu Bažnyčia viešai negalėjo vadovautis “antirevoliuciniu” carinės Rusijos Liuteronų Bažnyčios statutu, kurį ji paveldėjo, tačiau šiuo įstatymu santuokos klausimais ji vadovavosi vidine tvarka. 1955 m. Bažnyčiai priėmus pirmąjį pokarinį statutą, dėl sovietinio santuokos įstatymo, Religijų Reikalų Taryba santuokos nutraukimo punktų įrašyti neleido, tačiau tai nereiškė, kad Bažnyčia nekvestionuodama pripažindavo pasaulietinio teismo priimtus skyrybų sprendimus. Kaip ir anksčiau, prieš tuokdami antrą kartą, kunigai turėjo gauti iš konsistorijos leidimą. “Pranešu, kad pagal Bažn. Įst. XI. t.II.d. 376 str. B. B. su P.-M. M. sutuokti negalima”, 1948-04-20 konsistorijos pirmininkas kun. Erikas Leijeris rašė Tauragės kun. kleb. Jonui Kalvanui, nepaisant to, kad vyriškis B. B. jau buvo išskirtas Tauragės liaudies teismo ir 1947 m. sausį susimetrikavo su P.-M. M. Tauragės CBAĮ biure. Konsistorijos skyrybų sprendimui ir naujos santuokos leidimui gauti kunigai turėjo pateikti ir asmens charakteristiką. 1950-04-26 konsistorija nutarė: “Ištuoktų bažnytinių santuokų, jas naujai sudarant, bažnyčioje nelaiminti (netuokti) Konsistorijai neapsvarsčius.” 1958-03-23 Konsistorija kunigams nurodė “vadovautis ir toliau nuo 1948-01-30 veikusiu aplinkraščiu Nr.1, pagal kurį kiekvienas atvejis turi būti konsistorijos atskirai apsvarstytas.” Šio sprendimo konsistorija niekada neatšaukė.

 

Argumentas, kad liuteronų kunigas gali beatodairiškai tuokti išsiskyrusius asmenis, nes “santuoka Liuteronų Bažnyčioje nėra sakramentas“, yra neteisingas ir klaidinantis.

 

Bet ar tikrai Liuteronų Bažnyčioje santuoka nėra sakramentas? Liuteronų Augsburgo išpažinimo apologija pateikia Bažnyčios poziciją “apie sakramentų skaičių ir naudojimąsi jais.” Bažnyčia teigia, kad “jei sakramentais vadiname Dievo lieptas apeigas, lydimas malonės pažado, tai nesunku nustatyti, kas yra sakramentai tiesiogine prasme… Todėl sakramentai tikrai yra Krikštas, Viešpaties Vakarienė ir Išrišimas, kuris yra Atgailos sakramentas.” Apie santuoką Bažnyčia moko, kad jį įsteigta Kūrinijos pradžioje, ne Naujajame Testamente, tačiau santuoka liepta Dievo ir yra lydima jo pažado, susieto su kūno gyvenimu. Santuoka turi sakramentui būtiną Dievo pažadą, tačiau “kas nori vadinti ją sakramentu, tas turi skirti ją nuo ankstesniųjų, tiesiogine prasme Naujojo Testamento ženklų ir malonės bei nuodėmių atleidimo liudijimų” (AIA XIII, 3,14-15). Liuteronų Bažnyčia leidžia santuoką vadinti sakramentu, tačiau daro skirtumą tarp santuokos sakramento ir trijų pagrindinių sakramentų, kuriuos Dievas įsteigė Naujajame Testamente.

 

Santuokos formoje, kuri yra Santarvės knygos dalis, Martynas Liuteris apie santuoką irgi kalba sakramentine prasme - ne kaip apie tiesioginę malonės priemonę, bet kaip apie Kristaus ir jo nuotakos Bažnyčios sakramentą (BC 2000, 371). Bažnytinė santuoka užbaigiama palaiminimu:

 

“Viešpatie Dieve, Tu sukūrei vyrą ir moterį ir susaistei juos santuokos ryšiais, palaiminai juos įsčių vaisiais ir tokiu būdu atskleidei Tavo brangaus Sūnaus Jėzaus Kristaus ir Jo nuotakos Bažnyčios sakramentą (vok. Sakrament). Meldžiame Tavo nesibaigiančio gerumo, neleiski šiam Tavo kūriniui, tvarkai ir palaiminimui būti panaikintam ar sugriautam, bet maloningai jį išsaugoki tarp mūsų per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.”

 

Dvasininkui, teigiančiam, kad Šventoji Santuoka nėra sakramentas, todėl savo sprendimu jis be jokių kliūčių galįs tuokti išsiskyrusius asmenis, vertėtų pasigilinti į liuteroniškuosius tikėjimo išpažinimo raštus, kuriems jis prisiekė ištikimybę ordinacijos metu. Kunigas taip pat įpareigotas laikytis Lietuvos Liuteronų Bažnyčios Dvasininkų nuostatų, kuriuose sakoma, kad “santuoka teikiama vieną kartą, išskyrus išimtinius atvejus” (§ 1.3). Šie nuostatai paneigia ir teiginį, kad tuokti žmones galima bet kur. “Santuoka sudaroma tik liuteronų bažnyčiose” (§ 1.2).

 

 

Kun. dr. Darius Petkūnas