Archyvas - 2002

Asmenybė, kuria aš žaviuosi

Kieno gyvenimas kaip būrinis laivelis
Į tolumas, į tolumas nuplauks,
O kieno eis, kaip elgeta parpuolęs keliais,
Ir išmaldos maldavęs nepaliaus.
Kieno gyvenimas, kaip aukštas ugnies stulpas,
Tautų tautoms nušvitęs švies,
Kieno gyvenimą, kaip viesulo nulaužtą tulpę,
Ant kelio purvino nusvies...
Bernardas Brazdžionis "Ugninis stulpas"

Asmenybė... Žmogus... Kas tai? Tai sunku suvokti. O tuo labiau išskirti iš žmonių asmenybę, kuria aš žaviuosi.
Visi esame žmonės, tačiau anaiptol ne visi žmonės yra asmenybės. Mes, žmonės, tarsi pilkoji masė gaubiame pasaulį ir siekiame vieni kitus suvienodinti, neišskirti. Tai pilki žmogučiai, kurie juda nesipriešindami nei likimui, nei patys sau. Jie užgniaužia savyje viską: savo norus, siekius ir net svajones. Kiekvienas pilkasis žmogutis bijo išsiskirti, bijo prarasti vienodumą, nes, išreikšdamas savo nuomonę ir išsiskirdamas, sukels kitų tokių žmogučių pasipiktinimą. Tačiau, ne vien baimė stabdo ir prigesina pilkąjį žmogutį pildyti savo norus, yra ir sunkumai. Taip, sunku, vienam pasipriešinti prieš visus. Sunku išnerti iš tos pilkos bangos!
Tačiau ne visi žmonės yra pilki! Yra ir tų - spalvotų! Kurie kažkuo išsiskiria, turi savito, gražaus ir gerbtino. Tokius žmones aš vadinu asmenybėmis. Tai žmogus tarsi "ugninis stulpas" apšviečia visus, esančius šalia, ir uždegantis juose, pilkuose žmogučiuose, "ugnelę", kurios liepsna sužadina, suvirpina jų svajones - tapti kitokiais nei visi!
Asmenybė neprivalo būti labai įžymi ar gavusi medalį už nuopelnus. Šiame pasaulyje ne visi gauna įvertinimą. Asmenybe gali būti kiekvienas, kuris išdrįs parodyti, atskleisti save kitiems. Tai tas, kuris išdrįsta ir sugeba išnerti iš tos "pilkosios masės bangos". Sunku savy atrasti Savąją Spalvą. Tačiau, kas sugeba tai padaryti, jis jau yra asmenybė. Visi, visi mes esame savitos asmenybės. Taip! Tai tiesa. Bet ne visi sugebame parodyti savo išskirtinumą ir "spalvotumą"...
Mano interviu žmogus yra vienas iš tų "spalvotų". Jis sugebėjo atskleisti ir parodyti save kitiems. Šiandien jis - asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jo sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė...

Šis žmogus - dvasininkas. Tai Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas ir konsistorijos pirmininkas Jonas Kalvanas.
Pirmasis motyvas paskatinęs mane pasirinkti šitą žmogų yra jo pasiaukojimas ir meilė darbui. Šis darbas yra jo pašaukimas. Žmogus mėgsta savo darbą, sugeba jam atsiduoti visa širdimi, protu ir jausmais. Dirbti savo mėgstamą darbą yra didžiulė palaima. Tačiau jo darbas yra sunkus, reikalaujantis didelės stiprybės ir sugebėjimo bendrauti. Tai dar keletas šio žmogaus bruožų, kuriais aš žaviuosi. Stiprybė! Ne kiekvienas žmogus turi tokią tvirtą valią kaip mano pasirinktoji asmenybė. Jis tarsi skleidžia ją aplink save. Šis žmogus savo gyvenime pasiekė tai, ko norėjo, nes jo valios tvirtumas yra begalinis.
Dar vienas pagirtinas jo bruožas - puikus mokėjimas bendrauti. Jis supranta visus: ir jaunus, ir senus. Jo bendravimas su žmonėmis yra nepriekaištingas. Vyskupas sugeba nuraminti senelius, o jaunus paskatinti darbui. Jis niekada neatsisakys su žmogumi pakalbėti, visada išklausys ir patars. Kiekvienas žmogus nuėjęs pas jį pasijus tarsi sėdėtų ir kalbėtų su draugu. Šis žmogus padės išspręsti ginčą, sutaikys priešus ir nurodys doros kelią. Vyskupas visada padės atsakyti į gyvenimo iškeltus klausimus, o ištikus nelaimėj visada pagelbės. Jo bendravime atsispindi supratingumas ir nuoširdumas. Jis - teisingas žmogus, jo pasisakymai visada nuoširdūs, o pastabos tikslios ir teisingos.
Vyskupas - labai atsakingos pareigos ir jų vykdymas reikalauja iš žmogaus ne tik tvirtos valios, bet ir sielos tyrumo bei skaistumo. Vyskupas nėra arčiau Dievo, nėra jis ir tarpininkas tarp mūsų ir Aukščiausiojo. Jis - žmogus, toks pat kaip ir mes, tačiau jis turi rodyti pavyzdį mums, žmonėms, kurie neturi tvirtos valios atsilaikyti prieš nuodėmingą gyvenimą. Jo tikslas - skleisti Dievo Žodį ir nurodyti doros kelią.
Turbūt labiausiai mane žavintis mano asmenybės bruožas esti jo sugebėjimas dirbti. Vyskupas - tai dvasios gydytojas, tačiau tai ne vienintelės jo pareigos.Vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis atlieka ne tik kunigo, bet ir visos Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovo darbą. Jis yra ir konsistorijos pirmininkas. Šis pareigų susidvejinimas dar labiau apsunkina jo darbą. Evangelikų liuteronų Bažnyčia nėra gausi, todėl šias pareigas ir atlieka vienas asmuo. Aš nepaminėjau dar vienos, bet labai svarbios jo pareigos. Jis - šeimos galva. Ši pareiga gal net pati svarbiausia, nes būti geru tėvu yra labai sunku. Ne kiekvienas tėvas yra geras ir ne kiekvienas sugeba išauginti tikrai dorus ir klusnius vaikus.
Jaučiu didžiulę pagarbą tokiam žmogui, kuris turi visas mano išvardintas savybes. Taip! Tai mano asmenybė ir aš ja tikrai žaviuosi. Tai žmogus, kuris savo norus, svajones išpildo pats, atskleidžia save kitiems, yra kitoks - " spalvotas". Jis išsiskiria iš gilios pilkumos ir atradęs savo spalvingumą, suteikia juo aplinkiniams viltis... Todėl aš ir pasirinkau būtent šį žmogų, kaip savo asmenybę, bet jis - asmenybė ne man vienai, jis - pavyzdys daugeliui.
Vyskupas maloniai sutiko su manimi pakalbėti ir papasakoti apie save, savo gyvenimą.

Papasakokite apie save ir savąją šeimą.
Gimiau Tauragėje, liuteronų kunigo šeimoje. Aš užaugau tarp penkių seserų, buvau trečias vaikas šeimoje. Kai buvome vaikai, labai daug laiko praleisdavome gamtoje. Gyvenome prie upės Jūros, tai didžiąją dalį savo laisvalaikio praleisdavome prie jos: vasarą meškeriodavome, maudydavomės, o žiemą - slidinėdavome upės šlaitais. Kartais paišdykaudavome, ir kaimynams obuolius nupurtydavome. Ko tik vaikystėje nebūna! Tokių atvejų nedaug, todėl su šypsena juos prisimename. Mes augome kartu su bažnyčios gyvenimu, mūsų šeimos erdvė buvo kitokia negu daugelio šeimų, mes turėjome savo dvasinį gyvenimą. Visą laiką buvome krikščioniškai auklėjami, eidavome į bažnyčią, seserys vargonais grodavo, giedodavo. Mes lankėme ir vaikų muzikos mokyklą.

Kokios Jūs tautybės?
(Juokdamasis) Aš - baltas. Iš mamos gavau lenkiško kraujo,o tėvas kilęs iš palatvijo Kalvanų. Jie buvo kalviai, todėl, matyt, ir pavardė tokia.

Jūs neiškarto pasirinkote dvasininko kelią. Studijavote Medicinos institute, dirbote gydytoju. Kas pastūmėjo Jus rinktis gydytojo profesiją?
Kai baigiau Tauragės antrąją vidurinę mokyklą, nusprendžiau stoti į Kauno Medicinos institutą, nes mane labiau traukė gamtos mokslai. Baigęs institutą, ketverius metus dirbau Sibire. Paskyrė mane į Omsko srities ligoninę praktiniam medicinos darbui. Aš nesigailiu Sibire praleistų metų. Dirbti buvo įdomu, sutikau daug puikių inteligentų (aut.pat. Omskas nuo senų laikų buvo šviesuolių tremties vieta). Taip pat susipažinau su vietiniais žmonėmis, jų gyvenimo būdu. Dirbau vidaus ligų gydytoju, vėliau mane paskyrė poliklinikos vedėju. Kiek vėliau stažavausi neurologijos srityje. Turėjau galimybę siekti mediko karjeros, bet grįžau į Lietuvą. Kai sugrįžau į Tauragę man vietos nebuvo. Ketverius metus teko važinėti į Šilalę, ten dirbau psicho-neurologu.

Vėliau Jūs studijavote teologiją ir tapote kunigu, o dar vėliau ir vyskupu. Kodėl Jūs pakeitėte savo profesiją? Kas privertė Jus persigalvoti?
Viskas įvyko savaime, palaipsniui. Aš pajutau, kad subrendau dvasiškai. Kadangi visą laiką aktyviai dalyvavau bažnyčios gyvenime, man nebuvo sunku suvokti, ko aš siekiu. Kai ruošiausi kunigystei, atėjau į bažnyčią padėti savo tėvui. Įstojau į Rygos evangelikų teologijos seminariją.Tada man uždraudė dirbti ligoninėje. Pasak jų, medikas turi būti ateistas, nes tikėjimas kai kam atrodė nesuderinamas su gydytojo darbu. Kadangi reikėjo išlaikyti šeimą, aš įsidarbinau kolūkyje bitininku. Šis darbas labai lavina žmogaus susikaupimą, atsidavimą jam. 1984m. mane ordinavo kunigu-diakonu, o 1990m. baigiau seminariją ir buvau įšventintas į kunigus. Po tėvelio (aut.pat.vyskupo Jono Viktoro Kalvano) mirties (1995m.), mane išrinko vyskupu ir Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos pirmininku.

Ką Jums reiškia tėvas - šviesios atminties vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas? Ar Jis paskatino tapti kunigu?
Tiesiogiai tėvas manęs neskatino. Augau tikinčioje šeimoje, buvau susipažinęs su Bažnyčia, tėvo tarnyste, tikinčiaisiais. Po truputį subrendau dvasiškai ir pats nutariau eiti tarnauti Dievui. Tėvas - man pavyzdys. Jis turėjo didelę gyvenimišką, mokslinę ir dvasinę patirtį.

Kaip spėjate suderinti dvasinę tarnystę ir šeimos gyvenimą?
Mano gyvenimas paremtas Šventu Raštu. Jame sakoma: "Vyskupas turi būti nepeiktinas, tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti, negirtuoklis, nekivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus."(1Tim,3) Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaip gi jis vadovaus Dievo bažnyčiai?

Ar Jūsų pasisakymai - pamokslai reikalauja daug laiko ir kruopštaus pasirengimo?
Evangelijos pamokslai ruošiami pagal tam tikrą tvarką. Visi jie yra sujungti ir paremti "Losungen". Pasiruošimas pamokslui yra nelengvas kūrybinis darbas. Juo žmogui turi suteikti dvasinę pagalbą ir padėti pasirinkti gyvenimo tikslą. Pamokslu žmogui turi perteikti Dievo žodį, kad jį jis suvoktų ir nešiotų savo širdyje.

Ką Jūs asmeniškai galvojate apie ekumeniją (oikumene)?
"Oikumene" graikiškai reiškia namą-gyvenamąją žemę. O mes ir esame vienų namų - Žemės - vaikai. Mes visi išpažįstame "Kristaus bažnyčią"- nematomą bažnyčią. Jono evangelijoje taip pat kalbama apie vienybę:"...Visi bus viena!..."(Jn17,20-21). Tačiau mes nieko negalime per prievartą padaryti. Visi turime skirtingas tikėjimo dogmas ir apeigas.

Kokie Jūsų pomėgiai? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Kai buvau jaunesnis labai mėgau sportuoti, dalyvaudavau įvairiose varžybose. Kai dirbau Sibire laisvalaikiu slidinėdavau. Visą laiką jaučiau prielankumą muzikai, gal todėl ir grojau kapeloje. Dabar laisvalaikio turiu labai mažai. Didžiąją dalį jo praleidžiu užsiimdamas tarnystės reikalais, bendraudamas su parapijiečiais, be to esu konsistorijos pirmininkas ir turiu tvarkyti administracinius reikalus.

Kuo remiatės gyvenime? Ką laikote savo gyvenimo pagrindu?
Aš gyvenu remdamasis Šventuoju Raštu. Biblijoje esti surašyta kaip gyventi, kaip tvarkytis ir kokiu reikia būti. Aš dirbu iš meilės ir pasiaukojimo. Kunigas turi būti pasiaukojantis žmogus. Mes visi esame silpni, traukiami nuodėmių. Atsispirti nelengva. Žmogus visą laiką yra gundomas. Kristus irgi buvo gundomas - duona, valdžia ir renginiais...

Dėkoju už pokalbį.

Jeigu kada nors atsitiktų toks dalykas, kad žmogaus gyvenimas būtų užrašytas su visomis smulkmenomis, tai atsirastų labai turiningas ir įdomus epas. Tačiau šis darbas būtų labai sunkus, gal net neįmanomas...
Aš nerašau savo asmenybės gyvenimo epo. Apie tai jis papasakojo pats. Aš išdėsčiau motyvus, kodėl pasirinkau šį žmogų kaip savo asmenybę. Taip pat išvardinau jo ypatinguosius bruožus, kuriais aš žaviuosi.
Gal ir skamba šmaikščiai, tačiau šis žmogus - " spalvotas". Jis nuspalvino mano gyvenimą, įkvėpė mane, uždegė viltis manyje. Jis sužadino manyje tą mieguistą pilkumą ir padrąsino išryškinti Savo Spalvą. Jo pavyzdys skatina ir toliau siekti to, ko AŠ noriu. Taip! Aš taip pat noriu iššokti iš tos "pilkos bangos"! Noriu atsiskleisti ir parodyti save kitiems. Noriu išpildyti savo norus, svajones. O jų turiu! Jos mane ir palaiko, kad nenugrimzčiau vis giliau į pilkumą. Jeigu mano aplinkoje būtų daugiau tokių žmonių kaip vyskupas, gal man būtų lengviau tapti "spalvota"? Tai mano svajonė ir aš tikiu, kad pajėgsiu ją išpildyti PATI !
Pačioje pradžioje aš parašiau Bernardo Brazdžionio eilėraščio dalį. Kodėl? Šis eilėraštis atspindi mano įsivaizduojamą asmenybę, nes ji privalo būti tas "ugninis stulpas". Šiuose posmuose pabrėžiamas ir tokio žmogaus likimas, kuris neįstengia būti tuo laiveliu, kuris plaukia toli toli. Jis elgeta... Poetas puikiai nusako, kad toks žmogus - "viesulo nulaužta tulpė", kuri gal niekada nepakils... Graudu... Aš manau, kad tokių žmonių pasaulyje turi būti mažoji dalis. Jiems labai, net labai sunku, o gal net neįmanoma pakilt, nes jie nuskendo "pilkosios masės jūroje". Tačiau žmonės-stulpai rodo kelią ir padeda pakilti parpuolusiems. Tokie žmonės - "ugniniai stulpai" taip pat pasaulyje nesudaro daugumos. Tačiau JIE nušviečia kelią daugumai...
Mano asmenybė, kuria aš žaviuosi - "ugninis stulpas" ir aš jaučiu jo "skleidžiamą ugnį", ir tikiu, kad ji mane pavers KITOKIA ...!

Matau aš šviečiantį ugninį stulpą,
Į mano veidą puola spinduliai,-
Akis užmerkiu ir, ugnies šviesa apstulbęs,
Einu, kur žemė neša, o kur veda mus dangaus keliai.
Bernardas Brazdžionis "Ugninis stulpas"

Inga Dikmonaitė
Kaunas, 2002-03-01