Archyvas - 2004

Apginta daktarinė disertacija

2004 metų gegužės 28 d. Klaipėdos universiteto dėstytojas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos prezidiumo narys, kunigas Darius Petkūnas sėkmingai apgynė daktarinę disertaciją Helsinkio universiteto Teologijos fakultete.

Disertacijos tema: „Holy Communion Rites in the Polish and Lithuanian Reformed Agendas of the 16th and Early 17th Centuries“.
D. Petkūno disertacija padės geriau pažinti Lietuvos ir Lenkijos protestantizmo teologiją bei unikalius šių tautų reformacijos bruožus nuo 16 a. trečiojo dešimtmečio iki 17 a. vidurio. Pagrindinis dėmesys darbe skiriamas šio periodo reformatų liturginėms knygoms, šventosios Vakarienės doktrinai bei praktinei jos išraiškai bažnyčios liturgijoje.
Disertacijos pradžioje D. Petkūnas apžvelgia Lietuvos ir Lenkijos reformacijos istoriją, jos liuteroniškąją fazę, reformatų bažnyčios susiformavimą bei išsiplėtimą, arijonų sukeltas teologines kontroversijas reformatų bažnyčios viduje, sėkmingas kontrreformacijos šalininkų pastangas grąžinti abi tautas į Romos katalikų bažnyčios glėbį. Autorius detaliai analizuoja protestantų sakramentinę teologiją, jos vystymąsi bei jos praktinę išraišką šio periodo reformatų apeigose.
Tirdamas šią temą D. Petkūnas didelį dėmesį skyrė pirminių šaltinių paieškai Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos archyvuose bei bibliotekose. Disertacijos literatūros sąraše yra šaltinių apie kuriuos nieko neužsimenama Lietuvos ir Lenkijos bibliografijoje, arba rankraštinės medžiagos, kurios spausdinti egzemplioriai mūsų dienų nepasiekė. Darbe autorius kruopščiai tiria ir vertina unikalius šių liturginių knygų bruožus, sieja juos su tuometiniu reformatų parapijų gyvenimu bei asmeninėmis tikinčiojo dvasinėmis vertybėmis.

Autorius darbe pateikia savo požiūrį į Sandomiro konsensą – dokumentą, kurį 1570 m. pasirašė LDK ir Lenkijos liuteronai, reformatai bei Bohemijos broliai. Kai kurie istorikai šį dokumentą laikė 19 amžiaus Prūsijos bažnytinės unijos pirmtaku. D. Petkūnas įrodė, kad šį konsensą pasirašyti vertė labiau politinės, nei teologinės priežastys, nes kai kurie teologiniai klausimai buvo palikti ateičiai. Nors konsensas suteikė vilties, kad neužilgo bus pasiekta pilna teologinė unija, pastaroji niekados taip ir neišsipildė, nes liuteronai ir reformatai nepajėgė prieiti prie vieningos nuomonės altoriaus sakramento atžvilgiu.
D. Petkūnas teigia, kad Lenkijos ir Lietuvos Reformatų bažnyčios skyrėsi savo liturgine tradicija bei dvasiniais bruožais. Lietuvos bažnyčia savo dvasiniu temperamentu buvo panaši į reformatų bažnyčią ankstyvajame reformacijos periode, mažiau dėmesio skyrė iškilmingoms liturginėms ceremonijoms, vengė bet ko, kas ją sietų su katalikybe. Tuo tarpu Lenkijos reformatų bažnyčia buvo atviresnė liturginėms naujovėms. Siekdama suburti ekumeninį frontą prieš Romos bažnyčią, ji ryžosi unikaliems liturginiams eksperimentams – į liturgiją įtraukė duonos ir vyno konsekraciją Kristaus šventosios Vakarienės Įsteigimo Žodžiais (Verba Testamenti) bei kitus reformatų tradicijai nebūdingus liturginius elementus. Akivaizdus skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos reformatų liturginių tradicijų bei skirtingi jų dvasiniai temperamentai neleido pasiekti pilnos tarpusavio liturginės vienybės. Lietuvos reformatų bažnyčia atmetė 1637 m. atspausdintą Didžiąją Dancigo agendą (vėliau dalį jos apeigų patvirtino), kuri turėjo tapti šių bažnyčių bei Bohemijos brolių pagrindine liturgine knyga ir 1644 metais Liubčo spaustuvėje atspausdino tradicines savo krikšto, šventosios vakarienės bei santuokos apeigas. Tolimesnės pastangos suvienodinti šias skirtingas liturgines tradicijas buvo nuslopintos konrreformacijos, kuriai praslinkus reformatų bažnyčios tapo krikščioniškomis mažumomis šioje protestantams priešiškai nusistačiusioje valstybėje, kurių pagrindinis tikslas buvo išlikimas.
LDK ir Lenkijos reformatų liturgijos atskleidžia laipsninį teologinį bei liturginį šių bažnyčių brendimą. Pergyvenusios arijonų judėjimo sukeltą vidinę bažnyčios krizę, antitrinitarinės teologijos įsiskverbimą net į pačius aukščiausius valdymo sluoksnius, šios reformatų bažnyčios iš naujo įvertino teologinius ankstyvųjų bažnyčios susirinkimų nutarimus bei bažnyčios tėvų pažiūras į šventąją Trejybę bei kristologiją. Šio proceso metu Lenkijos reformatai į liturgiją įtraukė Nikėjišką tikėjimo išpažinimą – reformatams neįprastą liturginį elementą, kuris 4 a. buvo suformuotas kaip atsakas į arijonų judėjimą visuotinėje bažnyčioje.
D. Petkūnas disertacijos išvadose paliečia Lietuvos ir Lenkijos reformacijos periodizacijos aspektus. Naujausios istorinės studijos teigia, kad reformacija šioje jungtinėje valstybėje baigėsi ne 16 a. septintame dešimtmetyje ar 17 a. pradžioje (kaip iki 20 a. vidurio tvirtino dalis istorikų), bet 17 a. viduryje. D. Petkūnas darbo išvadose teigia, kad reformatų bažnyčios liturginės reformacijos procesai tęsėsi iki 17 a. penkto dešimtmečio, tai yra bažnyčios dvasiniai bei liturginiai procesai vystėsi ir buvo vaisingi praėjus net ilgam laikotarpiui nuo jėzuitų atvykimo į Lietuvą bei Lenkiją 1569 metais ir net nuo 17 amžiaus pradžios, kuomet imta atvirai griauti reformatų bažnyčias.
Disertacija gali būti naudinga teologams bei liturgams, nes joje autorius teologiniu bei liturginiu požiūriu vertina unikalią Lietuvos ir Lenkijos kalvinizmo istoriją, reformatų teologijos išraiškas liturgijoje bei bažnytinėse ceremonijose. Ji taip pat gali pasitarnauti Lietuvos ir Lenkijos reformatų bažnyčioms, kurios šio darbo dėka gali iš naujo pažvelgti į unikalią jų liturginę tradiciją bei dvasinį paveldą, įvertinti jų pamaldumo bei dvasingumo ištakas. Ši studija taip pat gali būti vertinga ir istorikams, nes joje autorius iš naujos perspektyvos žvelgia į protestantizmo istoriją šioje jungtinėje abiejų tautų valstybėje.
Disertacijos oponentas, Helsinkio universiteto Teologijos fakulteto profesorius Dr. Heikki Kotila pareiškė, kad D. Petkūnas atliko orginalų mokslinį darbą, kuriame aiškiai parodė jo gebėjimus naudotis moksliniais metodais ir pripažino, kad D. Petkūnas įnešė unikalų bei reikšmingą indėlį į Lenkijos bei Lietuvos reformacijos istorijos, teologijos bei liturgijos tyrimus.

Dr. Charles Evanson

Disertaciją parsisiųsti galima šiuo adresu: http://ethesis.helsinki.fi/julkaisut/teo/kayta/vk/petkunas/