Archyvas - 2004

Liuteronų bažnyčios požiūris į apaštališkąjį tęstinumą

Kun. dr. Darius Petkūnas

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje apaštališkojo tęstinumo klausimas iki šiol nebuvo nagrinėtas. Nuo pat reformacijos iki šių dienų šia tema nebuvo parašyta nė vieno teologinio straipsnio, dėl to susidaro įspūdis, kad ši tema iki šiol bažnyčiai buvo neaktuali.

Šio klausimo bažnyčia nekėlė nei 1976 metų sinode, kuomet joje buvo atkurta vyskupo pareigybė, nors šis tęstinumas tradiciškai siejamas būtent su vyskupo tarnyste. Tylą šia tema galima paaiškinti tuo, kad apie šią doktriną nieko nekalba liuteroniškojo tikėjimo išpažinimo raštai.
Kita vertus, ekumeniniai santykiai su anglikonų bažnyčia bei šiaurės šalių liuteronų bažnyčiomis skatina panagrinėti šį klausimą. Šio straipsnio tikslas yra pateikti liuteronų bažnyčios požiūrį į apaštališkąjį tęstinumą. Kadangi šios doktrinos nėra “Santarvės knygoje“, pažvelgsime ką krikščioniška bažnyčia šiuo klausimu yra pasakiusi istorijos bėgyje - į šio mokymo ištakas ankstyvojoje bažnyčioje, doktrinos vystymąsi viduramžiais, reformatorių požiūrį, o taip pat panagrinėsime priežastis, kodėl kai kurios liuteronų bažnyčios 20 amžiaus pradžioje vėl ėmė kalbėti apie šią doktriną.

Apaštališkasis tęstinumas ankstyvojoje bažnyčioje

Naujasis Testamentas ir ankstyviausieji šaltiniai liudija, kad pirmoji krikščionių bažnyčia apštališkajį tęstinumą siejo su apaštališkojo mokymo tęstinumu. Kristus savo mokymą perdavė bažnyčiai, kurį apaštalai perteikė jų išrinktiesiems vyskupams ar presbiteriams. „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums ...“ (1 Kor 11, 23); „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes kaip skelbė raštai“ (1 Kor 15, 3). Krikščioniška bažnyčia yra pastatyta ant Kristaus mokymą perdavusių apaštalų pamato. „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų...“ (Ef 2, 19-20).
Krikščionių bažnyčia nuo pat pradžios susidūrė su sunkumais, nes lygiagrečiai apaštališkajam mokymui joje plito įvairiausios pseudokrikščioniškos gnostikų doktrinos, kurios iš vidaus ją skaldė. Vyskupams buvo pavesta ypatinga atsakomybė prižiūrėti bažnyčias, kad jos nenukryptų nuo apaštalų mokymo bei suteikta teisė ekskomunikuoti visus, kurie platino šiam apaštalų mokymui priešingas doktrinas. Kadangi bažnyčioje dar nebuvo kunigų, vyskupai buvo tie asmenys, per kuriuos apštališkasis mokymas buvo perduodamas iš kartos į kartą.

Popiežius Grigaliaus Didysis (590-604).

Šį bažnyčios požiūrį patvirtina patys ankstyviausieji šaltiniai. Dar pirmojo amžiaus pabaigoje Klemensas iš Romos (96 m.) laiške Korintiečiams rašo, kad tikrieji vyskupai yra tie, kurie ištikimai laikosi jiems apaštalų perduoto Kristaus mokymo. Nors jis tvirtina, kada apaštalai asmeniškai ordinavo asmenis vyskupiškai tarnystei, jis nieko nekalba apie istorinį apaštališkąjį tęstinumą. Klemensui apaštališka tarnystė išskirtinai priklausė apaštalams, todėl jis liudija tik apie apaštalų mokymo bei liturginių funkcijų tęstinumą.1
Antrojo amžiaus pabaigoje Hegesippus (apie 175), Ireniejus (a. 180) ir Tertulianas (a. 200) pabrėžė vyskupiškos tarnystės tęstinumą. Pastarieji liudijo, kad Kristus dvasinę tarnystė patikėjo apaštalams, kurie ją, kartu su teisingu apaštališkuoju tikėjimu, perdavė jų pasekėjams. Ireniejaus bei Tertuliano liudijimu, tikrieji vyskupai yra tie, kurie buvo ordinuoti vyskupų, kuriuos ordinavo apaštalai. Jų požiūriu, šis tęstinumas buvo garantija, jog bažnyčia išsaugos bei ateities kartoms perduos teisingą apaštališkąjį mokymą. Kita vertus, jei vyskupas nesilaiko ortodoksiškos doktrinos, apaštališkasis tęstinumas jam negalioja. Ireniejus tvirtina, kad „Vyskupo tęstinumas pripažįstamas, jeigu jis yra teisėtas savo pirmtakų įpėdinis ir jei jis išlieka ištikimas bažnyčios doktrinai“.2 Bažnyčios tėvas nieko neužsimena apie ypatingą vyskupui ordinacijos metu perduotą malonę, bet moko apie vyskupo tarnystės bei apaštališkojo mokymo tęstinumą.
Mokymą apie apaštališkąjį tęstinumą trečiame amžiuje tęsė Origenas ir Klemensas iš Aleksandrijos. Jie pabrėžė ne vyskupo tarnystės istorinį tęstinumą, bet apaštališkojo mokymo tęstinumą, kurį gavo vyskupai bei kiti mokytojai ir kurį jie su pasišventimu perdavė jų mokiniams.3
Trečiame amžiuje imta akcentuoti vyskupo valdžią, galią bei jurisdikciją ir tai sieti su apaštališkuoju tęstinumu. Jei Ireniejus ir Tertulianas tvirtino, kad „vyskupai yra apaštališkame tęstinume tik sąryšyje su jų bažnyčiomis, kurioms jie vadovauja“, tai Hipolitas iš Romos liudija, kad vyskupai yra ne tik apaštalų pasekėjai, bet jie užima apaštalų vietą bažnyčioje. Hipolito teologijoje išnyksta skirtumas tarp vyskupų ir apaštalų, nes vyskupai, jo požiūriu, yra apaštalai bažnyčioje.4
Ketvirto amžiaus pradžioje bažnyčios istorikas ir vyskupas Eusebijus iš Cezarėjos (a.275-339) rašo, kad tik tas vyskupas yra teisėtas, kurio tarnystė gali būti istoriškai patikrinta, tai yra, jei jis buvo ordinuotas vyskupų, kurių ordinacijų seka nenutrūkstamai siekė apaštalus. Eusebijus į apaštališkąjį tęstinumą žvelgia grynai juridiškai ir nieko nekalba apie doktrininį tęstinumą.5 Kyla klausimas, ar vyskupai, kurie atitinka Eusebijaus terminais apibrėžtą apaštališkąjį tęstinumą, bet nukrypo nuo apaštalų mokymo, išlieka tikrais vyskupais? Šis klausimas iškilo bažnyčiai 4 amžiaus pradžioje, kuomet dauguma bažnyčios vyskupų pasekė klaidingu vyskupo Arijaus (a.250-336) mokymu, tvirtinusiu, kad Jėzus negali būti tikras Dievas ir tikras žmogus. Jei į tęstinumą būtų žvelgiama grynai istoriniu juridiniu požiūriu, tuomet Arijus ir jo šalininkai būtų buvę pripažinti tikrais vyskupais. Su šiuo požiūriu nesutiko Nikėjos bei kiti visuotinės bažnyčios susirinkimai, kurie tvirtino, kad tik tie yra tikri vyskupai, kurie ištikimai laikosi apaštalų perduoto Kristaus mokymo. Visi kiti vyskupai, net jei ir tvirtintų turintys apaštališką tęstinumą, negali būti laikomi tikrais ir žmonės buvo raginami jais nesekti.
Bažnyčios tėvas Augustinas (354-430) kalba ne apie istorinį apaštališkąjį tęstinumą, bet apie visuotinės bažnyčios apaštališkumą. Skirtingai nuo Eusebijaus jis akcentuoja ne nenutrūkstamą ordinacijų ryšį, kuris siektų apaštalų laikus, bet apie vyskupo ištikimybę visuotinės bažnyčios mokymui. Jis tvirtina, kad vyskupas yra tikroje apaštališkoje tarnystėje, jei jis yra komunijoje su visuotine (Romos) bažnyčia. Jei vyskupas buvo ordinuotas už visuotinės bažnyčios ribų, jis paskelbiamas tikru, kuomet jis pripažįsta jos mokymą ir įžengia į komuniją su ja.6
Ilgainiui mokymas apie istorinį apaštališkąjį tęstinumą buvo priderintas prie Augustino teologijos. Bažnyčia pabrėžė nenutrūkstamą ordinacijų seką, kurios metu šventoji Dvasia, kurią apaštalai perdavė pirmiesiems vyskupams, toliau buvo perduodama rankų uždėjimu (arba malda) nuo vieno vyskupo ant kito. Vyskupai, kaip ir apaštalai, ženklino visuotinės bažnyčios vienybę. Jie buvo apaštališkos tradicijos tęsėjai, mokė bei vadovavo bažnyčiai ypatinga apaštalų jiems suteikta teise.

Viduramžių bažnyčios mokymas apie apaštališką tęstinumą

Rytų ir vakarų bažnyčios toliau vystė požiūrį į istorinį apaštališkąjį tęstinumą. Skirtingai nuo Rytų bažnyčios, Vakarų bažnyčia viduramžiais ėmė kalbėti apie vyskupo tarnystės pilnatvę. Ji vis labiau akcentavo apaštalo Petro pirmenybę virš kitų apaštalų, teigdama, kad jis vienintelis buvo ta uola, ant kurios Kristus pastatė Bažnyčią (Mt 16, 18). Kadangi Petras buvo pirmasis Romos vyskupas, visi kiti vyskupai privalėjo paklusti švento Petro sosto įpėdiniui. Ilgainiui Vakarų bažnyčia ėmė tvirtinti, kad tik tas vyskupas turi tarnystės pilnatvę, jei jis yra komunijoje su Romos bažnyčia, tai yra, jei jis paklūsta švento Petro sosto įpėdiniui.7
Šis požiūris formavosi kartu su Romos miesto istorine situacija. 4 amžiuje imperatorius Konstantinas perkėlė Romos imperijos sostinę į Konstantinopolį. Persikėlus imperijos administracijai vakarinėje imperijos teritorijoje liko tik viena autoritetinga asmenybė - Romos vyskupas. Jo administracija užpildė vakarinėse teritorijose atsiradusį valdžios vakumą ir palaipsniui absorbavo vis didesnę politinę valdžią imperijoje. Romos vyskupo autoritetą teologiškai apibrėžė popiežiai Leonas I Didysis (440-461) ir Grigaliaus Didysis (590-604). Leono I autoritetas visuotinėje krikščioniškoje bažnyčioje išaugo Romos bažnyčiai pareikalavus, kad jo tezės būtų pridėtos prie 451 m. Chalcedono susirinkimo protokolų. Jis visomis jėgomis siekė įtvirtinti mokymą apie švento Petro sosto viršenybę virš kitų patriarchatų bei jo pasaulietinę valdžią.8 Grigalius Didysis, dar vadinamas viduramžių popiežijos tėvu, dar labiau sustiprino popiežiaus galią vakarinėje imperijos dalyje. Jis apibrėžė mokymą, pagal kurį visos pasaulietinės valdžios privalo būti pavaldžios švento Petro sostui. Jo valdymo metu jau nebe apaštališkasis tęstinumas tapo esminiu klausimu, bet paklusnumas apaštališkojo sosto įpėdiniui.9
Viduramžių Romos bažnyčia labiau pabrėžė paklusnumą Petro įpėdiniui, o ne apaštališkąjį tęstinumą. Šį požiūrį patvirtina rašytiniai liudijimai, kurie rodo, kad kunigus ir diakonus viduramžiais galėjo ordinuoti ne tik vyskupai, bet ir vyskupų įgalioti kunigai. Hugo iš Pisa (†1210 m.) bei kiti viduramžių bažnyčios teisės žinovai tvirtino, kad kunigai turi teisę ordinuoti, jei jiems šią teisę suteikė popiežius.10 Jei bažnyčia būtų kartu su paklusnumu Švento Petro įpėdiniui akcentavusi apaštališkąjį tęstinumą, tokios kunigų ordinacijos būtų buvusios pripažintos neteisėtomis ir negaliojančiomis.
Rytų bažnyčia, žinoma, prieštaravo tokiai Romos pozicijai ir griežtais žodžiais kritikavo Romos vyskupo pretenzijas į viršenybę virš kitų vyskupų. Ji kategoriškai nesutiko su Romos teiginiais, kad visi vyskupai turi paklusti Švento Petro sosto įpėdiniui. Palaipsniui Rytų ir Vakarų bažnyčios ėmė tolti viena nuo kitos, kol galiausiai 1054 m. įvyko didysis Bažnyčios skilimas. Nors pagrindine skilimo priežastimi laikomas Filioque ginčas, iš tiesų ne mažiau svari priežastis buvo Rytų bažnyčios nenoras pripažinti Švento Petro sosto viršenybę.11 Skilimas buvo tokio mąsto, kad Bažnyčios netrukus viena kitą prakeikė. Rytų bažnyčios vyskupai buvo paskelbti eretikais, o tie savo ruožtu tokiais paskelbė popiežių ir jo vyskupus.
Rytų bažnyčia nekeitė savo požiūrio į apaštališkąjį tęstinumą. Ji jį suprato kaip tęstinumą, kuomet ant vyskupo, rankų uždėjimu arba malda, buvo perduodama iš apaštalų gauta Šventoji Dvasia ir visa šiai tarnystei reikalinga Dievo malonė.12 Vyskupas buvo pripažįstamas teisėtu, jei jis buvo komunijoje su Jeruzalės, Antiochijos, Aleksandrijos, ar Konstantinopolio patriarchatų vyskupais. 12 amžiuje prie jų prisijungė naujasis Maskvos patriarchatas, kuris po Konstantinopolio žlugimo 1453 m. savo svarumą siekė didinti pasiskelbdamas esantis „Trečiaja Roma“.

Liuteronų ir anglikonų bažnyčių požiūris į apaštališkąjį tęstinumą bei vyskupo tarnystę

Liuteronų bažnyčia ir apaštališkasis tęstinumas

Reformacijos metu apaštališkojo tęstinumo klausimas iškilo kartu su bažnyčios doktrina. Reformatoriai tvirtino, kad nepaisant to, jog viduramžių bažnyčia sakėsi turinti istorinį apaštališkąjį tęstinumą, ji akivaizdžiai nukrypo nuo Kristaus mokymo. Dėl šios priežasties jie nematė jokio reikalo apaštališkąjį tęstinumą priskirti prie tikrosios Kristaus bažnyčios ženklų. Martyno Liuterio (1483-1546) požiūrį į bažnyčios doktriną išdėstė Pilypas Melanchtonas (1497-1560) Augsburgo konfesijos VII straipsnyje: „[Bažnyčia] yra visų tikinčiųjų surinkimas, kuriame grynai skelbiama Evangelija ir tinkamai dalijami sakramentai.“ Tam, kad būtų skelbiama ši Kristaus Evangelija bei administruojami sakramentai, Dievas įsteigė pamokslo tarnystę (V straipsnis). M. Liuteris 1539 m. traktate Apie bažnyčios susirinkimus rašo, kad ši tarnystė yra esminis bažnyčios ženklas (nota ecclesia), be kurio ji negali egzistuoti.13

Nikolaus von Amsdorf (1483-1565), 1541 m. Liuterio įšventintas Naumburgo vyskupas.

Reformacijos pradžioje M. Liuteris nė negalvojo, kad Europoje atsiras dar viena krikščioniška bažnyčia. Jis manė, kad atitolimas nuo Romos buvo tik laikinas ir tvirtai tikėjo, kad netrukus bus sušauktas visuotinis bažnyčios susirinkimas, kuriame ji reformuosis. Tačiau 1530 m. Augsburgo seimo įvykiai bei 1541 m. liuteronų ir katalikų debatai Regensburgo kolokviume parodė, kad Šventojoje Romos imperijoje bus dvi bažnyčios – Romos ir evangeliškoji. Romos bažnyčia savo ruožtu apkaltino Liuterį bei jo šalininkus bažnyčios skaldymu ir liuteronų bažnyčią pavadino eretiška sekta. Katalikiškieji oponentai teigė, kad žemėje gali būti tik viena apaštališka bažnyčia, nes tik Romos bažnyčiai Kristus įteikė dangaus karalystės raktus.
Šiame kontekste Liuteris pateikia savo požiūrį į apaštališkąjį tęstinumą. Jis atmetė šią doktriną kartu su popiežiaus mokymu, kad apaštališkasis tęstinumas yra Kristaus bažnyčios požymis. „... turkai didžiuojasi savo pergalėmis bei jėga, popiežius apaštališkuoju tęstinumu. Mes atmetame jų teiginį, kuomet jie apie save sako: ‚Mes esame apaštalų įpėdiniai savo tarnystėje, todėl mes esame bažnyčia,‘ nes parašyta: ‚per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys‘, o ne per Izmaelį. Tokiu būdu Dievo žmonės yra ne tie, kurie turi fizinį tęstinumą, bet tie, kurie turi pažadą ir jį tiki.“14
Liuteris apaštališkąjį tęstinumą pavadino „izmaelitiška“ doktrina. Izmaelio pavyzdys rodo, kad Dievas savo palaiminimą perdavė ne pirmagimiam Abraomo sūnui, kuris to laukė, bet pažado vaikui Izaokui. Panašiai Dievas savo palaiminimą perduoda ne per nepertrauktą vyskupų konsekracijų seką, bet visiems evangelijos tarnams, kurie tiki jo pažadu. „Popiežius ir jo pasekėjai nepagrįstai savinasi vardą ‚bažnyčia‘ ... jie nėra pažado vaikai, nes netiki evangelija, bet ją persekioja. Todėl nepaisant to, kad jie didžiuojasi savo apaštališkuoju tęstinumu, jų tarnyste, jų paveldėta valdžia, vis dėlto, jei jie netiki pažadu, jie yra niekas kitas, kaip Izmaelis Abraomo namuose.“15
M. Liuteriui buvo aktualus ne apaštališkasis tęstinumas, bet apaštališkojo mokymo tęstinumas. Jam buvo svarbu, kad bažnyčia laikytųsi Kristaus mokymo, kurį jai perdavė apaštalai, o ne nepertraukta istorinė vyskupų konsekracijų seka, todėl apie apaštališkąjį tęstinumą jo raštuose mes randame vos keletą pasisakymų. Liuteroniškieji tikėjimo išpažinimo raštai taip pat nieko nekalba apie šią doktriną. Todėl galime teigti, kad tai ne liuteroniškas mokymas.
Nors Liuteris kritiškai vertino šį Romos bažnyčios mokymą, jis pasisakė už vyskupo tarnystės išlaikymą. Ši vyskupo tarnystė nėra Kristaus bažnyčios ženklas, tačiau ji yra gera bažnyčios valdymo forma, pasiteisinusi per 1500 metų bažnyčios istoriją.
Romos bažnyčios vyskupai nenorėjo turėti nieko bendro su reformacija ir toliau laikėsi viduramžių bažnyčios mokymo. Paprašyti ordinuoti kunigus liuteroniškoms parapijoms, jie kategoriškai atsisakė tai daryti. Iškilo klausimas, ką daryti toms parapijoms, kurios neturi kunigo? Liuterio atsakymą randame 1523 metų laiške Prahos miesto tarybai, kuriame jis sako, kad jeigu vyskupai atsisako ordinuoti kunigus, oficiali miesto valdžia turi paskirti kunigą, kuris vietoje vyskupo atliktų odinaciją.16 Šiam požiūriui pritarė P. Melanchtonas traktate Apie popiežiaus galią ir viršenybę, kuriame jis teigia, kad teologiškai nėra skirtumo ar vyskupas, ar kunigas atlieka ordinacijas. „Kadangi pagal dievišką tvarką vyskupo ir kunigo tarnystės nėra skirtingų rangų, yra aišku, kad ordinacija kurią kunigas atlieka savo bažnyčioje yra galiojanti pagal dieviškąjį įstatymą. Tai reiškia, kad jei vyskupai tampa evangelijos priešai ir atsisako ordinuoti, pačios bažnyčios pasilieka sau ordinacijos teisę... Nes bažnyčia privalo pasilikti sau teisę teisingai pašaukti, išrinkti ir ordinuoti [evangelijos] tarnus.“17 P. Melanchtonas teigia, kad kiekvienas kunigas turi visas dvasinei tarnystei reikalingas dovanas. Vyskupas nuo kunigo skiriasi ne ypatingomis malonės dovanomis, bet tuo, kad jis yra primus interparis. Jei kunigui pavesta prižiūrėti vieną ar kelias parapijas, tai vyskupui – visą jo bažnyčią.

Kun. Johannes Bugenhagen (1485-1558), įšventinęs vyskupus Danijos ir Norvegijos liuteronų bažnyčioms

Ši teologija netrukus buvo įtvirtinta praktiškai. 1525 m. gegužės 14 d. Liuteris bei kiti kunigai ordinavo pirmąjį liuteronų kunigą Georg‘ą Roerer‘į.18 Vyskupams pasipriešinus kunigų ordinacijoms, daugelyje Vokietijos bažnyčių vyskupo tarnystė buvo pakeista į superintendendo. Tačiau, tai nereiškia, kad Liuteris atsisakė savo ankstesnio požiūrio į vyskupo tarnsytę. 1541 metais Naumburgo vyskupu jis įšventino savo studentą, vėliau Wittenbergo universiteto profesorių Nikolaus von Amsdorf‘ą (1483-1565).19
Reformacijos pradžioje vyskupo tarnystė trumpam buvo išlaikyta Prūsijos bažnyčioje. Prūsijoje reformacijos mokymui pritarė Sembos diecezijos vyskupas Georg von Polentz (1478-1550) ir Pamedės diecezijos vyskupas Erhard von Queiss (a.1490-1529). Šie du vyskupai perėjo į liuteronybę ir kartu su kunigaikščiu Albrechtu Brandeburgiečiu (1490-1568) reformavo bažnyčią. Vis dėlto Prūsijos liuteronų bažnyčia, sekdama daugeliu Vokietijos bažnyčių pavyzdžiu, netrukus pakeitė vyskupo tarnystę į superintendento.
Vyskupo tarnystė buvo atkurta Danijoje ir Norvegijoje. Šiose šalyse, kaip ir Saksonijoje, vyskupai atmetė reformacijos mokymą. Siekdamas sutvarkyti bažnyčią pagal reformacijos principus Danijos karalius Christian III (1503-1559) paprašė Liuterio atsiųsti Wittenbergo profesorių, Šv. Marijos bažnyčios kunigą Johannes Bugenhagen‘ą (1485-1558). Bugenhagen‘as padėjo perorganizuoti šias bažnyčias ir įšventino joms vyskupus.
Tik Švedijoje reformacija praėjo be dramatiškų pokyčių bažnyčios tvarkoje. Šioje šalyje visa bažnyčia, kartu su jos vyskupais bei kunigais, priėmė liuteroniškosios reformacijos mokymą. Tačiau nors Švedijos bažnyčia išlaikė istorinį vyskupo tarnystės tęstinumą, ji tam neteikė ypatingos reikšmės. 1571 metų bažnyčios agenda šį tęstinumą atmetė, teigdama, kad skirtumas tarp kunigo ir vyskupo buvo įvestas ne pagal dievišką tvarką, bet pačios bažnyčios sprendimu akstyvosios krikščionybės laikais.20 Bažnyčios nuomonę apie šią doktriną matome ir iš Švedijos vyskupų požiūrio į Danijos bei Norvegijos vyskupus, kuriuos jie laikė sau lygiais, nors juos įšventino ne vyskupai, bet kunigas J. Bugenhgen‘as.

Anglikonų bažnyčios požiūris į apaštališkąjį tęstinumą

Anglijos bažnyčios reformacija savo kilme buvo politinė. Karalius Henry VIII savo 1534 metų Viršenybės aktu („Act of Supremcy“) nutraukė visus ryšius su Romos bažnyčia ir paskelbė save esantį bažnyčios galva. Vyskupai ir kiti žymesni Romos katalikai, kurie nepripažino karaliaus viršenybės buvo arba ištremti iš šalies, arba, tokie kaip Thomas More (1478-1535), nubausti mirties bausme. Karaliaus Viršenybės aktui pritarė tuometinis Canterbury arkivyspas Thomas Cranmer‘is (1489 - 1556), kuris tapo Anglijos bažnyčios reformatoriumi. Anglikonų bažnyčios bruožai ėmė ryškėti tik po Henry VIII mirties. Bažnyčia išlaikė istorinę vyskupo tarnystę ir vakarų bažnyčios liturgiją, tačiau savo teologija buvo protestantiška.
Cranmer‘is, kurio teologija turėjo sąlyčio taškų su Jono Kalvino (1509-1564) mokymu, apaštališkajam tęstinumui neteikė ypatingos svarbos. Tai matyti iš jo sakramentinės teologijos. 1552 metais jo parengtoje Book of Common Prayer šventosios vakarienės liturgijoje nieko neužsimenama apie tikrą Kristaus buvimą sakramente. Duonos ir vyno išdalinimo formulėje kunigas sako, kad komunikantai priima elementus Kristaus mirties prisiminui bei maitinimuisi Kristumi širdyje.21 Neįmanoma laikytis mokymo apie apaštališkąjį tęstinumą ir tuo pačiu metu tylėti apie Kristaus kūnišką buvimą sakramente. Apaštališkojo tęstinumo šalininkai tvirtina, kad būtent šis tęstinumas garantuoja, jog bažnyčia turi tikrą (valid) sakramentą, per kurį Kristus perduoda ant kryžiaus atlikto išganymo darbo vaisius.
Pirmosios užuominos apie apaštališkajį tęstinumą anglikonų bažnyčioje pasirodė 16 amžiaus pabaigoje. Richard Hooker (1554-1600) savo 8 tomų veikale Ecclesiastical Polity VII knygoje teigia, kad vyskupo tarnystė buvo įsteigta dieviškuoju nurodymu (divinely sanctioned). Kita vertus Hooker‘is nedrįsta sakyti, kad apaštališkasis tęstinumas yra tikrosios bažnyčios požymis. Jo manymu, nors vyskupai pagrįstai gali tvirtinti, kad „jų valdžia jiems buvo perduota pačių apaštalų, vis dėlto... [jie] turi pripažinti, kad bažnyčia turi galią visuotiniu susitarimu dėl svarbių priežasčių ją atimti.“22

Apaštališkasis tęstinumas po reformacijos

Nors Švedijos ir Anglijos bažnyčios reformavosi be dramatiškų pokyčių vyskupo tarnystėje ir išlaikė nenutrūkstamą ordinacijų seką, apaštališkajam tęstinumui 16 amžiuje jos neteikė dėmesio. Jei Anglijoje buvo galima išgirsti pavienių asmenų pasisakymų apie dievišką vyskupo tarnystės kilmę, kuri atveria galimybę samprotavimams apie apaštališkąjį tęstinumą, tai, kaip pastebėjome, Švedijos bažnyčia 1571 m. ordinacijos apeigose šią doktriną atmetė.
Pirmąjį žingsnį link šios doktrinos atnaujinimo žengė anglikonai. 1624 metais ją atvirai išpažino Carlisle ir Norwich vyskupas Francis White. Jis tvirtino, kad esminiai tikrosios krikščioniškos bažnyčios požymiai yra „vienybė, šventumas, tiesa ir apaštališkasis tęstinumas“.23 Žinoma, oficialioji bažnyčia, kurios didelę dalį tuo metu sudarė antikatalikiškai nusiteikę puritonai, su tokiais teiginiais nesutiko. Bažnyčiai ši doktrina būtų sukėlusi papildomų problemų administraciniu požiūriu. Anglijos bažnyčios galva nuo reformacijos buvo karalius ir tik jis tardavo galutinį žodį skiriant vyskupus. Jei bažnyčia pripažintų apaštališkojo tęstinumo doktriną, tuomet kiltų klausimas: kas atsitiktų jei karaliaus ir vyskupo nuomonės išsiskirtų? Karalius tokiu atveju negalėtų vyskupo pašalinti iš pareigybės, nes vyskupas, tvirtintų valdžią gavęs ne iš karaliaus, bet iš pačių apaštalų. Dėl šios bei kitų priežasčių anglikonų bažnyčia šiai doktrinai dar keletą šimtmečių neteikė ypatingos reikšmės.
Situacija ėmė keistis 19 amžiuje prasidėjus Oksfordo judėjimui. Šis judėjimas susibūrė 1833 m. atspausdinus Tracts for the Times, kurių autoriai ragino Anglijos bažnyčioje atgaivinti katalikišką liturgiją bei doktriną. Judėjimo vadai John Keble (1792-1866), John Henry Newman (1801-1890) siekė atkurti bažnyčios autoritetą visuomenėje bei atgaivinti reformacijos metu prarastą katalikišką tradiciją. Judėjimo nariai išpažino kūnišką Kristaus buvimą sakramente, atgimimą krikšte, skatino atgaivinti asmeninę išpažintį bei mokė apie apaštališkojo tęstinumo svarbą bažnyčiai. Pradžioje apaštališkojo tęstinumo šalininkai nieko nekalbėjo apie paklusnumą Romos popiežiui, tačiau praėjus 10-čiai metų judėjimo vadas Newman paskelbė, kad doktrina reiškia ir paklusnumą švento Petro sosto įpėdiniui. Šį mokymą jis patviritino savo apsisprendimu 1845 m. pereiti į Romos katalikų tikėjimą, o Romos bažnyčia, savo ruožtu, 1879 m. ant jo uždėjo kardinolo kepurę. Newman‘o pėdomis pasekė nemažai Oksfordo judėjimo dalyvių, dėl ko šiam judėjimui buvo suduotas stiprus smūgis. Evangeliškai nusiteikę anglikonų bažnyčios nariai jį vadino popiežišku judėjimu Anglijos bažnyčioje. Ilgainiui judėjimo nariai nustojo save vadinti Oksfordo judėjimu, bet „anglo-katalikais“ („anglo-catholics“). Pastarieji šiandien sudaro nemažą Anglijos „aukštosios bažnyčios“ („High church“) dalį.24
Netrukus apie apaštališkąjį tęstinumą ėmė kalbėti dauguma anglikonų bažnyčios vyskupų. 1886 metais JAV episkopalų (anglikonų) Čikagos vyskupų susirinkimas (House of Bishops) paskelbė rezoliuciją Chicago-Lambeth Quadrilateral, kurioje buvo teigiama, kad bažnyčia turi keturgubą pamatą: Šventąjį Raštą, Nikėjišką tikėjimo išpažinimą, Krikšto bei Viešpaties Vakarienės sakramentus ir istorinį episkopatą. Šia rezoliucija buvo siekiama suvienyti protestantiškas bažnyčias. Rezoliucijoje vengiama vartoti žodžių „apaštališkasis tęstinumas“, nes kai kurioms protestantiškoms bažnyčioms jis buvo nepriimtinas, todėl anglikonai pasirinko neutralesnį terminą – istorinis episkopatas. Nors dokumentas kviečia „skirtingų bendruomenių krikščionis ekumeniniam bendravimui“, jis parodo, kad ekumenija įmanoma tik su istorinį episkopatą išlaikiusiomis, arba jį atkūrusiomis bažnyčiomis. JAV episkopalų rezoliuja 1888 m. buvo patvirtinta anglikonų Lambeth konferencijoje, kuri mokymą apie keturgubą bažnyčios pamatą pripažino esantį teisingu ir paragino vienytis tradicines protestantiškas bažnyčias. Netrukus ėmė formuotis įvairios tarpbažnytinės komunijos ar net naujos ekumeninės bažnyčios, tokios kaip Pietų Indijos Bažnyčia (the Church of South India), kuri buvo suformuota apjungus anglikonų, metodistų, presbiterionų ir kitas bažnyčias.25
Švedijos bažnyčia visuomet vertino savo istorinį ryšį su ikireformacine bažnyčia, tačiau ir toliau laikėsi skeptiško požiūrio į apaštališkąjį tęstinumą. Po reformacijos Švedijoje buvo įkurtos diecezijos, kurioms vadovavo ne vyskupai, bet superintendentai. Praėjus 200 metų nuo šių diecezijų įsteigimo, siekiant suvienodinti nomenklatūrą, superintendentai buvo „pervadinti“ į vyskupus. 1686 m. Švedijos bažnyčios tvarka nurodė, kad jei diecezijos vyskupo vieta buvo vakuojanti, naująjį vyskupą galėjo įvesti (install) katedros dekanas.26 Kunigai atvykę iš Danijos, Norvegijos ir Baltijos liuteronų bažnyčių buvo pripažinti tikrais be pakartotinos ordinacijos.

Švedijos arkivyskupas Nathan Söderblom (1866 - 1931).

Bažnyčios požiūris ėmė keistis prasidėjus globaliniam ekumeniniam judėjimui. Anglijos bažnyčia pastebėjo, kad Švedijos (ir Suomijos) bažnyčia išlaikė istorinį episkopatą, todėl ėmė raginti ją pradėti dialogą, kuris galiausiai būtų vainikuotas bažnytine komunija. Tai paskatino Švedijos bažnyčią iš naujo pažvelgti bei įvertinti mokymą apie apaštališkajį tęstinumą.
1914 metais Švedijos bažnyčios arkivyskupu buvo išrinktas Upsalos universiteto profesorius Nathan Söderblom (1866 - 1931). Söderblom‘as netrukus tapo ne tik viena populiariausių Švedijos asmenybių, bet pasižymėjo ir kaip geras bažnyčios administratorius bei ryžtingas ekumenizmo gynėjas. Söderblom‘as netiesiogiai dalyvavo ir Lietuvos liuteronų bažnyčios gyvenime, per dr. Sandergreen‘ą bandydamas sutaikyti nesutariančias lietuvių, latvių ir vokiečių tautines grupes bažnyčioje.27
Söderblom‘as apaštališkajam tęstinumui neteikė ypatingos svarbos, o, pasak kai kurių jo bendražygių, tuo net netikėjo, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad ši doktrina gali tapti puikia priemone ekumeniniam dialogui su anglikonais ir apskritai globaliniam ekumenizmui. Netrukus Söderblom‘as ėmė „dalinti“ apaštališkajį tęstinumą kitoms liuteroniškoms bažnyčioms. 1921 m. jis įšventino Estijos arkivyskupą, 1922 m. du Latvijos arkivyskupus, vieną – latviams, kitą – vokiečiams, 1928 m. – Slovakijos vyskupą. Arkivyskupas bandė perduoti apaštališkąjį tęstinumą ir Švedijos bažnyčiai JAV, tačiau jo pastangos buvo nesėkmingos, nes bažnyčia atsisakė jos prezidento pareigybę pakeisti vyskupo tarnyste. Söderblom‘o pasiūlymą šaltai sutiko ir Jungtinė Amerikos Liuteronų Bažnyčia (United Lutheran Chruch of Amerika) - šiandieninė ELCA.28
Nors ir pasiskelbusi turinti istorinį episkopatą Švedijos bažnyčia tuomet nepasirašė bendros komunijos sutarties su Anglijos bažnyčia. Ji laikėsi liuteronams būdingo principo, kad pilna bei regima vienybė tarp bažnyčių gali būti pasiekta tik vieningos bažnytinės doktrinos pagrindu.

Kai kurie apaštališkojo tęstinumo aspektai

Anglikonų bažnyčios Lambeth konferencija 1888 m. priėmusi rezoliuciją Chicago-Lambeth Quadrilateral su optimizmu tikėjosi, kad šis pasiūlymas atvers kelią globaliniam ekumenizmui. Šį optimizmą prislopino Romos katalikų bažnyčia. 1896 m. popiežius Leonas XIII (1878-1903) išleido bulę Apostolicae Curae, kurioje pareiškė, kad anglikonų bažnyčia neturi apaštališkojo tęstinumo. Popiežius paskelbė, kad anglikonų ordinacijos yra pažeistos savo forma, praktika ir intencija, todėl sakramentai šioje bažnyčioje yra negaliojantys.29 Šį Romos katalikų bažnyčios požiūrį po 100 metų dar kartą patvirtino popiežius Jonas Paulius II, kurio 1998 m. apaštališkąjį laišką Ad Tuendam Fidem „doktrininiuose komentaruose“ paaiškino kardinolas Joseph Ratzinger. Ratzinger‘is dar kartą patvirtino bulės Apostolicae Curae teiginius ir pareiškė, kad Romos katalikai jokiomis aplinkybėmis negali priimti komunijos iš anglikonų kunigų, nes sakramentas šioje bažnyčioje yra negaliojantis.30
Romos katalikų bažnyčia nesutiko su anglikonų pretenzijomis į apaštališkąjį tęstinumą ne tik todėl, kad istorinės anglikonų konsekracijos apeigos (1549 m. Book of Common Prayer), katalikų požiūriu, atmetė apaštališkąjį tęstinumą, bet ir todėl, kad Romos bažnyčia šį tęstinumą supranta ne vien istorinio episkopato išlaikymu, bet pirmiausia popiežiaus viršenybės pripažinimu.

Popiežius Leonas XIII (1878-1903), 1896 m. bulėje Apostolicae Curae paneigęs apaštališkąjį tęstinumą anglikonų bažnyčioje

Vatikanas negali pripažinti apaštališkojo tęstinumo anglikonų bažnyčioje, nes, priešingu atveju, tai reikštų, jog anglikonų bažnyčia yra istorinė krikščioniška bažnyčia. Tai prieštarautų Vatikano teiginiui, sakančiam, kad Kristus žemėje gali turėti tik vieną kūną su šventojo Petro sostu. Istorija liudija, kad šis pripažinimas yra įmanomas tik paklusus Romos vyskupo viršenybei. 16 amžiuje tai padarė Ukrainos ortodoksų bažnyčia (šiandien - Ukrainos unitų bažnyčia), kuri 1596 m. Brastoje sudarė uniją su Roma.31 Unitų bažnyčiai buvo leista išoriškai atrodyti kaip ortodoksų bažnyčiai - pasilaikyti bizantišką liturgiją, architektūrą. Tačiau po unijos savo prigimtimi ji nustojo būti ortodoksų bažnyčia, nes jos primu buvo ne Konstantinopolio ar Maskvos patriarchas, bet Romos popiežius. Anglikonai, žinoma, tokio žingsnio nežengtų, be to šis žingsnis jau nebeįmanomas, nes bažnyčia pradėjo ordinuoti moteris, ką Romos katalikų bažnyčia laiko klaida.
Skirtingai nuo anglikonų, absoliuti dauguma liuteroniškų bažnyčių neteikia jokio dėmesio mokymui apie apštališkąjį tęstinumą. Pirmiausia todėl, kad apie tai nekalba nei Augsburgo išpažinimas, nei kiti liuteroniškojo tikėjimo išpažinimo raštai. Kita priežastis slypi liuteronų bažnyčios požiūryje į konsekraciją, teigiančiame, kad vyskupas jos metu negauna jokios ypatingos malonės, kuri jį išskirtų iš kitų kunigų. Tai mes matome iš liuteroniškos sakramentinės teologijos. Liuteronų bažnyčia moko, kad šventoji Dvasia perduoda malonę tik per malonės priemones, kurios yra Dievo žodis ir sakramentai. Norint, kad ši malonė būtų perduota vyskupui, konsekracija privalo būti sakramentu. Tuo tarpu liuteronų bažnyčia nei ordinacijos, nei konsekracijos sakramentu nelaiko.
Romos katalikų bažnyčia, teigia, kad ordinacija (konsekracija) yra sakramentas. Jos metu vyskupas su apaštališkuoju tęstinumu gauna ypatingą vyskupavimui reikalingą malonę, išskiriančią jį iš kitų kunigų. Jos dėka vyskupas gauna galią ordinuoti kunigus, kurie iš jo priima teisę administruoti sakramentus. Šis mokymas leidžia visuomenę suskirstyti į dvi klases: dvasininkiją ir pasauliečius. Dvasininkija tampa ypatinga klasė, nes jai Šventoji Dvasia ordinacijos metu suteikė galią atnašauti mišių auką, kurios dėka mišių dalyviams atleidžiamos nuodėmės ar teikiami kitokie palaiminimai.32
Liuteronų bažnyčia atmetė tokį Romos katalikų bažnyčios mokymą apie ordinaciją. Joje, kaip minėjome, ordinacija nėra sakramentas. Ji suteikia Kristaus tarnui teisę skelbti evangeliją bei dalinti sakramentus. Todėl liuteronų bažnyčiose vienur vyskupas yra konsekruojamas ar ordinuojamas, kitur paprasčiausia įvedamas į pareigybę, kas teologiškai žvelgiant yra vienas ir tas pats, nes, kaip matėme iš reformatorių liudijimų, teologiniu požiūriu nėra skirtumo tarp vyskupo ir kunigo, tarp ordinacijos ir konsekracijos.
Liuteronų bažnyčia moko, kad vyskupas nuo kunigo skiriasi ne malonės dovanomis, bet tarnystės lauko platumu. Vyskupo įšventinimas yra viešas patvirtinimas, kad bažnyčia jį teisėtai išsirinko ir suteikė jam teisę vadovauti Dievo žodžio tiesoje bei prižiūrėti, kad jos pačios mokymas atitiktų Šventąjį Raštą bei liuteroniško tikėjimo išpažinimo raštus. Vyskupas liuteronų bažnyčioje savo statusu yra ne virš kunigų, bet primus interparis – pirmas tarp lygių. Kunigai, kurie tarnauja su vyskupu, yra ne jo tarnai, bet lygiai kaip ir jis - Dievo žodžio bei sakramento tarnai.33 Daugelis bažnyčių vyskupui suteikia ordinacijos teisę, tačiau, kaip pastebėjome iš 1523 m. Liuterio laiško Prahos miesto tarybai, ordinacija taip pat gali būti atlikta kunigų. Tai šiandien praktikuojama LELB partnerinėje EKD Lipės bažnyčioje, kur kunigus ordinuoja ne vyskupas, bet superintendentas. Esant ypatingoms aplinkybėms bažnyčios išrinktą vyskupą gali įšventinti netgi kunigai, kaip matėme iš 1541 m. Naumburgo vyskupo konsekracijos bei analogiškų pavyzdžių Danijos ir Norvegijos bažnyčiose.
Liuteronų bažnyčia, kaip ir Rytų ortodoksų bažnyčia, savo prigimtini nekuria naujų doktrinų. Tuo ji skiriasi nuo Romos katalikų bažnyčios, kuri laiko bėgyje pateikia vis naujas doktrinas, nes Romos katalikų bažnyčia turi popiežių - švento Petro sosto įpėdinį, kuris pagal 1870 m. I Vatikano susirinkimo sprendimą neklysta, kai kalba ex catedra tikėjimo ir moralės klausimais.34 Anglikonų bažnyčioje 19 amžiuje atsiradęs mokymas apie apaštališkąjį tęstinumą rodo, kad ši bažnyčia irgi yra atvira naujoms doktrinoms. Priežastis gal būt yra tame, kad anglikonai, kitaip nei liuteronai, žvelgia į savo tikėjimo išpažinimo raštus. Kaip rodo 1979 m. liturginė knyga Book of Common Prayer, „39 Tikėjimo išpažinimo straipsniai“ šiandieninėje anglikonų bažnyčioje yra tik istoriniai dokumentai.35 Šiandien anglikonų bažnyčias vienija Book of Common Prayer bei istorinė bendrystė su Canterbury arkivyskupu. Gal būt šis ypač platus anglikoniškosios tapatybės apibrėžimas ir atveria kelią doktrininėms naujovėms.
Apaštališkojo tęstinumo doktrina turi dar ir kitų ypatumų. Jei kuri iš liuteronų bažnyčių apaštališkąjį tęstinumą pripažintų vienu iš bažnyčios ženklų, tuomet ji pretenduotų būti „tikresne“ už kitas liuteronų bažnyčias. Būtent tokia yra Romos katalikų bažnyčia, kuri kitų bažnyčių (išskyrus ortodoksų) net nevadina bažnyčiomis, bet tik krikščioniškomis bendruomenėmis. Nors Pasaulinė Liuteronų Sąjunga 1999 m. su Vatikanu pasirašė bendrą Išteisinimo doktrinos deklaraciją, Vatikanas 2000 m. deklaracijoje Dominus Jesus bažnyčia jos nepavadino. „Tikintiesiems privalu išpažinti, kad tarp Kristaus įsteigtos Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios egzistuoja apaštališkaja įpėdinyste pagrįstas istorinis tęstinumas. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia ... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų”. Posakiu subsistit in Vatikano II Susirinkimas norėjo suderinti du mokymo teiginius: tai, kad Kristaus Bažnyčia, nepaisant krikščionių susiskaldymo, pilnatviškai toliau egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir tai, kad „už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų”, tai yra Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, dar nesančiose visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“36 Šia rezoliucija Vatikanas aiškiai pasako, kad, dėka apštališkąja įpėdinyste pagrįsto istorinio tęstinumo, tik Romos katalikų bažnyčioje pilnatviškai egzistuoja Kristaus bažnyčia.
Jei liuteronų bažnyčia apaštališkąjį tęstinumą laikytų vienu iš jos ženklų, tuomet ji turėtų teigti, kad tik šio tęstinumo dėka jos kunigai yra tikri bei sakramentai galiojantys. Toks mokymas yra visiškai svetimas liuteronų bažnyčiai, nes kitaip reikėtų tvirtinti, kad LELB kunigai, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Kristijonas Donelaitis, Vilius Gaigalaitis ir kiti nebuvo tikri kunigai, nes juos ordinavo ne vyskupai, bet superintendentai. Tai taip pat reikštų, kad jų teikti sakramentai buvo negaliojantys. Bažnyčia tokį argumentą, žinoma, atmeta, bet tai irgi parodo jos poziciją apaštališkojo tęstinumo atžvilgiu.
LELB požiūris šiuo klausimu taip pat buvo išreikštas mūsų vyskupų įšventinimuose. Jei apaštališkasis tęstinumas būtų LELB doktrina, tuomet juos būtų įšventinę tik apaštališkąjį tęstinumą turintys vyskupai. Tuo tarpu ant mūsų vyskupų rankas uždėjo ne tik Latvijos ir Estijos arkivyskupai, bet ir superintendentai bei tie vyskupai, kurie ne tik nepretenduoja į apaštališkąjį tęstinumą, bet ir neigia jo svarbą bažnyčiai.

Išvados

Liuteronų bažnyčiai apaštališkasis tęstinumas, jei vartotume šį terminą, reikštų apaštališkojo mokymo tęstinumą. Mokymas apie apaštališkąjį tęstinumą kaip apie nenutrūkstamą konsekracijų seką, kurios dėka vyskupas gauna ypatingą Dievo malonę savo tarnystei, liuteroniškoje bažnyčioje buvo atmestas reformacijos metu, todėl toks mokymas negali būti laikomas liuteroniška doktrina. Vyskupo tarnystės ryšys su apaštališka bažnyčia yra tik graži istorinė tradicija. Ji atveria kelią naujoms ekumeninėms galimybėms, taip pat primena, kad bažnyčia nėra nuo visuotinės bažnyčios atskilusi sekta. Tačiau ne istorinis, bet apaštališkojo mokymo tęstinumas per Dievo žodžio bei sakramentų tarnystę yra visuotinės bažnyčios požymis.

Išnašos

1 The Apostolic Fathers with Justin Martin and Irenaeus. The ante-Nicene Fathers Translation of the writings of the Fathers down to A.D. 325, vol.1, 5-21. Walter J. Burghardt Apostolic Succession: Notes of the Early Patristic Era. Eucharist & Ministry. Lutherans and Catholics in Dialogue IV. Minneapolis 1979, 173-174.
2 Burghardt 1979, 174.
3 Burghardt 1979, 175.
4 Burghardt 1979, 175.
5 Burghardt 1979, 176.
6 Burghardt 1979, 176.
7 Harry J. MCSorley The Roman Catholic Doctrine of the Competent Minister of the Eucharist in Ecumenical Perspective. Eucharist & Ministry. Minneapolis 1979, 120 ff.; Herman Sasse In Statu Confessionis, vol.1. Berlin 1975, 188-204.
8 Lutheran Cyclopedia Editor in Chief: Erwin L. Lueker. St. Louis 1954, 830.
9 Lutheran Cyclopedia 1954, 830.
10 Arthur Carl Piepkorn A Lutheran View of the Validity of Lutheran Orders. Eucharist & Ministry. Minneapolis 1979, 222 f.
11 Lutheran Cyclopedia 1954, 952.
12 Paul F. Bradshaw Eastern Rites of Ordination. The Study of Liturgy. Edited by Cheslyn Jones, Geoffrey Wainwright, Edward Yarnold SJ, and Paul Bradshaw. London 1992, 367.
13 Luther's works. Vol. 37, Word and Sacrament III. Philadelphia 1961, 367.
14 Luther's works. Vol. 4. Lectures on Genesis: Chapters 21-25 [Genesis 21:14]. Philadelphia 1964.
15 Luther's works. Vol. 4. [Genesis 21:14] 1964.
16 Luther's works. Vol. 40, Church and Ministry II . Philadelphia 1958, 3-43.
17 Treatise on the Power and Primacy of the Pope. The Book of Concord : The confessions of the evangelical Lutheran church. Theodore Tappert, editor. Fortress Press, 1959, 330.
18 Charles J. Evanson The Office and Order of the Holy Ministry: Luther and Lutheran. And every tongue confess. Essays in Honor of Norman Nagel. Editors: Gerald S. Krispin and Jon D. Vieker. Michigan 1990, 153-178.
19 Lutheran Cyclopedia 1954, 29.
20 Charles J. Evanson 1990, 175.
21 Coena Domini I. Die Abendmahlsliturgie der Reformationskirchen im 16./17. Jahrhundert. Spicilegium Friburgense 29. Freiburg 1983, 407.
22 John Gascoigne Church and State Unified: Hooker's Rationale for the English Post-Reformation Order. The Journal of Religions History-Vol. 21, No. 1. February 1997, 32.
23 Gascoigne 1997, 33.
24 Lutheran Cyclopedia 1954, 498-499.
25 Walker 1959, 541 f.
26 Dr. Carl Heinrich A. Schmutzler The (In)-famous Swedish Connection (Part 1)- July 9, 2000. http://www.luthercomment.org/LC13SWEDISHCONNECT1.htm
27 Vilius Gaigalaitis Atsiminimai. Klaipėda 1998, 195.
28 Dr. Carl Heinrich A. Schmutzler The (In)-famous Swedish Connection (Part 2 ) The Archbishop has an Idea-August 12, 2000 http://www.luthercomment.org/LC14SweedishConnection2.htm
29 Lutheran Cyclopedia 1954, 741; Walker 1959, 367-368.
30 Bill Broderick Examining validity of Anglican orders. National Catholic Reporter, August 13, 1999.
31 Ingė Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius 1999, 416, 420.
32 Alister E. McGrath Reformation Thought. An Introduction. Second Edition. Oxford 1996, 205.
33 Arthur Carl Piepkorn The Sacred Ministry and Holy Ordination in the Symbolical Books of the Lutheran Church. Eucharist & Ministry. Minneapolis 1979, 116-117
34 Walker 1959, 524
35 “39 Tikėjimo išpažinimo straipsniai“ šioje knygoje yra patalpinti skyriuje: “Historical Documents of the Church”. The Book of Common Prayer, 1979.
36 “IV. Bažnyčios vienatinumas ir vienybė”, (16 str.). Deklaracija Dominus Jesus. Dėl Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vienatinumo bei jų išganomojo veikimo visuotinumo. 2000 rugpjūčio 6 d.