Archyvas - 2005

Ar kaltas patriarchalizmas?

"Kristina Kristuje" - doku­mentinio filmo, pasakojančio apie protestantų kunigės įšventinimų nesėkmingai siekiančią lietuvę, premjera.

"Ar čia mūsų bažnyčia tokia graži? Tai Kristina valo dulkes? Žiūrėk, žiūrėk - ten juk mes!.. O tu labai gražiai at­rodai. Pati dailiausia, kaip kokia princesė..." – visą seansą kėdėse nerimsta mano pagyvenusios kaimynės.
Vyksta Vilniaus dokumentinio kino festivalio atidarymas. "Skalvijoje“ rodoma pirmoji (ir labiausiai intriguojanti) lietuviška premjera - režisierės Inesos Kurklietytės juosta "Kristina Kristuje".
Šalimais įsitaisęs liuteronių būrelis puikiai pažįsta filmo heroję: tai Kristina Ivanauskienė, Vilniaus evangelikų liu­teronų parapijos įkūrėja. Patinka joms Kristina. Nuoširdžiai bažnyčia rūpinasi. Gražius pamokslus sako. Gaila, kad jų kunige netapo... Bet apie tai ir filmas. Bent to norėtų filmo autorės ("Kristinos Kristuje" scenarijų rašė Dalia Guda­vičiūtė ir Zita Čepaitė).
Kad taip būtų, reikėtų vienos menkos smulkmenos: Kristina ar kas nors iš Evangelikų liuteronų bažnyčios auto­ritetų turėtų tiesiai pasakyti, jog pagrin­dinė kliūtis teologijos studijas Oksforde baigusiai Kristinai tapti kunige Lietu­voje buvo ta, kad ji yra moteris, o ne vyras. Bet aiškaus šio fakto pripažinimo juostoje trūksta, ir viskas lieka parapi­jiečių bei pačios Kristinos nuojautų migloje.

Kunigas laiko neturi?

Situacija subtili: Kristina neslepia, jog studijuodama tikėjosi būti įšventinta. Tačiau taip pat suvokia, kad kritikuo­dama Bažnyčios hierarchus savojo tikslo nepasieks ir kad jai, kunigo asistentei, šito daryti nepritinka. Todėl pagrindine filmo tema pasisako itin atsargiai - simboliškai kalba apie sunkaus kelio pra­džią, apie mergaitėms skiepijamą pasi­didžiavimą moters vaidmeniu, apie moterystėje slypinčias kūrybines galias. Kamera vaikšto su Kristina po parapi­jiečių namus, stebi ją bažnyčioje ir kiekvienu pateikiamu kadru bando įti­kinti, jog filmo herojė būtų nuostabi ku­nigė: jautri senolėms, įtaigi vaikams. Net judrūs berniūkščiai nuščiuvę ima į rankas Kristinos duodamą žvakę, tikėdami, kad kartu į savo mažas širdeles įsileidžia Pasaulio Šviesą.
Kad sukeltų žiūrovų pasipiktinimą Bažnyčios rodoma neteisybe Kristinos atžvilgiu, filmo autorės ryžtasi rizikingam žingsniui: režisūrinėmis priemonėmis kuria įspūdį, jog dabartinis jaunasis Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios šeimininkas Mindaugas Sabutis mažiau vertas garbingos dvasininko vietos, nei jam padedanti filmo herojė. Tam pasitarnauja įrašytas kunigo pokalbis mobiliuoju telefonu, po pamaldų išlydint tikinčiuosius. Kol Kristina šypsodamasi spaudžia ranką kiekvienam išeinančiajam, M. Sabutis nežinomam savo pašnekovui nervingai aiškina, kad šiandien laisvo laiko neturi ir neturės.
Savaime aišku, tokio pokalbio naudojimas filme negali būti atsitiktinis. Tačiau bandymas iš trumpo privataus pašnekesio kurti platesnius apibendrinimus kvepia ne itin moralia dokumentininkių spekuliacija, net jei šitaip elgiamasi kilnios idėjos vardan. Panašiai filmo kontekste nuskamba ir M. Sabučio žodžiai apie sunkų kunigo pašaukimą bei darbo parapijoje kasdienybę: suprask, tokia sunkenybė - ne trapiems moters pečiams...

Trūksta argumentų

Kodėl Lietuvoje nėra į protestantų kuniges ordinuotų moterų (nors ne paslaptis, kad būtent moterys sudaro uoliausią tiek katalikiškų, tiek liuteroniškų bažnyčių lankytojų daugumą) - klausimas išties įdomus. Bėda ta, kad "Kristina Kristuje" nepateikia jokių įtikinamų atsakymų. Filmo anotacijoje formuluojamą teorinę tezę katalikiškoje Lietuvoje patriarchališkas mentalitetas net ir protestantėms tampa neįveikiama kliūtimi - dar reikėtų pagrįsti konkrečiais įrodymais, kurių filmas akivaizdžiai stokoja.

Visų pirma mes nieko nežinome apie Kristinos gyvenimo laikotarpį iki teologįjos studijų. Apskritai nesužinome apie jos privatų gyvenimų absoliučiai nieko, išskyrus tai, kad herojė augina dukteris. Tad būdami nešališki negalime atmesti tikimybės, jog Konsistorijos atsisakymo suteikti K. Ivanauskienei kunigės įšventinimus lėmė kitokios, su lytiškumu apskritai nesusijusios priežastys.

Be to, nieko apie sostinės evangelikų liuteronų bažnyčios užkulisius nenutuokiančiam, tačiau įprastą lietuvišką kasdienybę pažįstančiam žiūrovui kyla pagrįstų įtarimų, jog dėl įtakos čia konkuruoja dvi grupuotės. Vieną jų, atstovaujamą garbingo amžiaus damų, vaidinančių Velykų misterijoje ir siunčiančių Kristinos įšventinimo prašančius laiškus Bažnyčios vadovybei, filme regime nuolat. Antrajai žodis nesuteikiamas ir tai verčia abejoti filmo autorių objektyvumu.

Aišku - lengva pasakyti... Visai įmanoma, kad savo privatų gyvenimą nuo pašalinių akių budriai saugojo pati Kristina, o Bažnyčios vadovai, nujausdami būsimo filmo nuotaikas, su dokumentininkėmis bendrauti nerodė didelio entuziazmo. Taip, sunkus kino kūrėjų gyvenimas, tačiau žiūrovui jų problemos rūpėti neprivalo. Jis tiesiog konstatuoja: "Kristina Kristuje" - nei portretas, nei tuo labiau problemą analizuojantis filmas. Tiesiog eskizas, pasakojantis apie Dievo tarnystei atsidavusią moterį, kuriame, kaip taikliai pastebėjo mano kaimynės salėje, viskas nufilmuota labai gražiai.

Renata Baltrušaitytė

"Veidas" 2005 11 10, Nr. 45
www.veidas.lt