Archyvas - 2007

Apskritojo stalo diskusija prezidentūroje

„Valstybė ir tradicinės religijos: sutarčių istorija, reikšmė, perspektyvos“. Tokia tema rugsėjo 11 dieną Lietuvos Respublikos prezidentūroje surengta apskritojo stalo diskusija, skirta valstybės ir tradicinių religinių bendruomenių santykiams bei jų dabarties klausimams. Diskusija surengta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto I-osios sutarties – konkordato – aštuoniasdešimtmečio proga. Diskusijoje dalyvavo Lietuvos tradicinių religinių bendruomenių vadovai bei atstovai, diplomatai, politikai ir teisininkai.

Po Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus įžanginio žodžio į susirinkusiuosius kreipėsi Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius, arkivyskupas Dominique Mamberti, pristatęs Šventojo Sosto politines nuostatas bei Konkordato sampratą. Vatikanas yra ne vien aukščiausia Romos katalikų bažnyčios dvasinė valdžia, tačiau ir savarankiška valstybė, taigi – tarptautinės teisės subjektas. Šiuo pagrindu su kitomis valstybėmis yra pasirašomos tarpvalstybinio bendradarbiavimo sutartys.
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis apžvelgė šalių diplomatinius santykius ir jų reikšmę, priminė Lietuvos diplomatų pastangas, siekiant, kad krikščionybės svarba būtų įvardyta Europos Sąjungos konstitucijos preambulėje.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis priminė Vatikano ir Lietuvos Respublikos konkordato pasirašymo kontekstą ir reikšmę, palygino sutarties apibrėžiamas sąlygas, ją pasirašius 1927 m. ir atnaujinus 2000 m.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis savo pranešime atkreipė dėmesį į dviprasmišką kitų tradicinių religinių bendruomenių padėtį. Viena vertus, LR Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, kita vertus, Romos katalikų bažnyčiai skiriamas ypatingas dėmesys, su kitomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis valstybė nėra pasirašiusi jokių sutarčių. Vyskupas pabrėžė, kad tai nėra priekaištas Romos katalikų bažnyčiai, o Lietuvos valstybinėms institucijoms, kurios nėra tiksliai reglamentavusios kitų tradicinių religinių bendruomenių statuso, neretai netgi didesnio valstybinių institucijų palaikymo sulaukia Konstitucijoje tradicinėmis neįvardintos naujesnės religinės bendruomenės ir organizacijos. Vyskupas pakvietė LR Prezidentą skubos tvarka inicijuoti įstatymo priėmimą Seime, kuris įtvirtintų tradicinių religinių bendruomenių padėtį.
Paskutinį pasisakymų dalies pranešimą „Konstitucija ir Bažnyčia XXI a.“ pateikęs prof. Gediminas Mesonis, pamėgino atsakyti į kai kuriuos liuteronų vyskupo iškeltus probleminius punktus, apžvelgęs, kaip skirtingose valstybėse apibrėžiama įvairių konfesijų bažnyčių padėtis. Ypatingas teisinis kazusas yra tai, jog skirtingai nuo Vatikano, kitos tradicinės religinės bendruomenės yra valstybės vidaus subjektai, tad šiuo metu netgi nėra aišku, kuriai valstybinei institucijai derėtų su jomis pasirašyti sutartį ir kokia ši sutartis turėtų būti. Profesorius paragino tradicinių religinių bendruomenių atstovus konkrečiau apibrėžti savo reikalavimus valstybinėms institucijoms. Jis taip pat priminė, jog šiuolaikinėje valstybėje, skirtingai nuo viduramžių, laikomasi monocentristinės teisės sampratos, visiems garantuojančios vienodą teisingumą, kai konstitucija apima visus valstybės gyvenimo aspektus.
Prelegentų pasisakymai užėmė beveik visą apskritojo stalo diskusijos programai skirtą dviejų valandų laiką, tad po jų žodis buvo suteiktas tik vienam iš salėje susirinkusių dalyvių – pasisakė tarpusavio nesutarimų kamuojamiems Lietuvos sentikiams atstovaujanti advokatė, priminusi šios tradicinės religinės bendruomenės problemas ir lūkesčius, iš esmės paantrindama prieš tai kalbėjusiam liuteronų vyskupui ir, ko gero, išsakydama ir daugelio kitų tradicinių religinių bendruomenių atstovų mintis.
Be abejo, diskusijoje nagrinėtas klausimas yra kompleksinis ir reikalauja atsižvelgti į daugybę aspektų, jo tolesnis sprendimas pareikalaus tiek religinių bendruomenių, tiek valstybės institucijų pastangų ir abipusio supratimo. Lieka tikėtis, jog prezidentūroje surengtoji apskrito stalo diskusija sprendimą priartins, o jo kokybė atitiks tiek religinių bendruomenių lūkesčius, tiek demokratinės valstybės normas.

Kęstutis Pulokas
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2007 Nr.9