Archyvas - 2007

Grąžinti tradiciniai kunigų liturginiai rūbai

Nuo Reformacijos laikų Lietuvos liuteronų Bažnyčios kunigų liturginiai rūbai buvo alba, arnotas, kamža. Apie tai liudija Vilniaus parapijos istoriniai šaltiniai, kuriuos tyrinėję autoriai pabrėžė, kad kunigų arnotai buvo labai gražiai išsiuvinėti ir brangūs, vienas net papuoštas perlais, o kamžos buvo pasiūtos patyrusių meistrų. Kauno parapijos šaltiniai liudija, kad dar 1778 m. kunigas žodžio liturgiją pravesdavo vilkėdamas albą, o po pamokslo eidamas konsekruoti Šventosios Vakarienės elementus užsidėdavo arnotą. Šie rūbai buvo išlaikyti ir kaimynystėje esančiose Prūsijos ir Kuršo bažnyčiose, su kuriomis per šimtmečius Lietuvos liuteronų Bažnyčia palaikė artimus bendrystės ryšius. Juos dėvėjo tokie žymūs bažnyčios kunigai kaip Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kiti.

Ilgainiui pietizmo ir racionalizmo įtakoje atsidūrusios Prūsijos ir Livonijos bažnyčios ėmė keisti tradicinę bažnyčios liturgiją, o kartu su ja ir liturginius rūbus. Prūsijoje 19 a. pradžioje kai kurie kunigai vietoje albos altoriuje ėmė dėvėti jų kasdieninį rūbą – sutaną. Siekdamas sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias į vieną evangelišką bažnyčią, reformatų tikėjimą išpažįstantis Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III 1811 m. įstatymu panaikino išorinius skirtumus tarp liuteronų ir reformatų kunigų, paliepdamas jiems liturgijos metu dėvėti tik sutaną, uždrausdamas nešioti albą ir kitus bažnytinius rūbus. Karaliaus valiai prieštaravę liuteronų kunigai buvo sodinami į kalėjimus. 1817 m. karalius pagaliau įvykdė savo ilgai puoselėtą tikslą - paskelbė uniją tarp Prūsijos liuteronų ir reformatų bažnyčių, jas sujungdamas į vieną „Prūsijos Evangelišką Bažnyčią“. Tokiu būdu Mažosios Lietuvos liuteronų kunigai ne tik nustojo teisės nešioti tradicinius liturginius rūbus, bet ir save vadinti liuteronų bažnyčios kunigais.

Vyskupas Jonas Kalvanas, vyresnysis, su alba, stula ir cinguliu po kun. Jono Kalvano ordinacijos 1984 m.

Po 1795 m. trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo Didžiosios Lietuvos liuteronų Bažnyčia tapo Rusijos imperijos liuteronų Bažnyčios dalimi. Tuo metu imperijos liuteronų bažnyčią sudarė daug skirtingų tautinių grupių su savomis liturginėmis tradicijomis. 1805 m. Rusijos caras Aleksandras I nurodė suvienyti imperijos liuteronų bažnyčią, aprobuodamas jai bendrą liturgiją. Nors ji buvo patvirtinta jo paties parašu, vis dėlto šis siekis, dėl racionalistinių tendencijų bažnyčioje, nepavyko ir toliau Rusijos imperijoje vyravo liturginių tradicijų įvairovė. To laikotarpio bažnyčių inventoriai liudija, kad liuteronų kunigai Baltijos šalyse pamaldų metu dar dėvėjo tradicinius liturginius rūbus. Siekiant sujungti skirtingas tautines bažnyčias į vieną 1829 m. į Peterburgą buvo pakviestas Pomeranijos vyskupas, Prūsijos unijos šalininkas, Georg‘as Ritschl. Jo įtakoje buvo sudarytas 1832 m. Rusijos imperijos liuteronų Bažnyčios įstatymas ir liturginė knyga - agenda. Prūsijos unijos vyskupo G. Ritschl pastangomis racionalizmo dvasios įtakota liturginė komisija nusprendė, kad Rusijos imperijos liuteronų kunigai altoriuje vietoje albos privalo dėvėti kamžos formos sutaną (talarą), o meldžiantis po atviru dangumi taip pat beretę. Šis sprendimas buvo įtrauktas į 1832 m. Rusijos Bažnyčios įstatymą ir nuo to laiko Lietuvos, Kuršo, Livonijos ir Estijos liuteronų kunigai altoriuje privalėjo dėvėti jų kasdieninį rūbą – sutaną.

Vyskupas Jonas Kalvanas, jaunesnysis, su insignijomis po konsekracijos Tauragės bažnyčioje 1995 m.

Lietuvos liuteronų Bažnyčioje liturginių rūbų atkūrimas pradėtas nuo 1976 m., kuomet buvo grąžintas vyskupo titulas. 1982 m. vyskupas Jonas Kalvanas, vyresnysis, liturgijos metu pradėjo dėvėti albą ir stulą. Prieš konsekruojant į vyskupus išrinktą Joną Kalvaną, jaunesnįjį, konsistorija 1995 m. rugsėjo 16 d. patvirtino, kad vyskupo liturginiai rūbai yra alba, mantija (kapa) ir mitra. Vyskupo liturginiai rūbai, išskyrus mitrą, yra kunigo liturginiai rūbai, todėl tuo remiantis per paskutiniuosius 12 metų dalis bažnyčios kunigų liturgijos metu jau vilkėjo albą ir stulą.
Dar kartą liturginių rūbų klausimas buvo svarstytas 2007 m. birželio 22 d. Konsistorija nusprendė rekomenduoti kunigams liturginių apeigų metu dėvėti albą, stulą ir cingulį (albos raištis), o taip pat suteikė leidimą dėvėti arnotą. Sutana (talaras) tapo nebeprivaloma, bet ją konsistorija rekomenduoja vilkėti laidotuvių apeigose.
Liturginių rūbų grąžinimas Lietuvos liuteronų Bažnyčioje yra istorinis įvykis. Bažnyčia atkūrė ne tik tai, ko ji neteko dėka pasaulietinės valdžios įsakymų, bet kartu sugrįžo prie Reformacijos laikų liturginės tradicijos, kuomet alba ir kiti liturginiai rūbai buvo įprastas liturginių ceremonijų atributas. Apie tai liudija garsioji 1572 m. Kuršo agenda, sakanti, kad altoriuje kunigas turi dėvėti baltą lininį rūbą - albą arba kamžą, nes Dievo akyse jis yra „Galybių Viešpaties pasiuntinys“ (Mal.2,8), kurio baltas lininis rūbas simbolizuoja doktrinos ir gyvenimo tyrumą. To siekti jis yra raginamas 132 psalmėje: „Tavo kunigai teapsivelka teisumu“ (132,9).


Kun. dr. Darius Petkūnas