Archyvas - 2007

Kalėdos atmerktomis akimis

Simeonas Jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. (Lk 2, 28-32)

Atėjo metas, kaip, beje, ir pernai, ir užpernai, ir prieš kelis dešimtmečius, kai mes linkime vieni kitiems palaimintų Kalėdų ir Naujųjų metų. Šiltas palinkėjimas, dėmesys, žinoma, yra puiki proga sustiprinti tarpusavio ryšius, kurie kasdienėje rutinoje kažkur lyg ir lieka užmesti ir ne visada įvykdomi. Taip pat šiame laike bus nemažai kalbama ir apie Kūdikį, gimusį nuošaliame Betliejuje, tvartelyje. Neretai žinia apie Kūdikio užgimimą pasiekia mus kaip romantiška, graži istorija apie Mariją, Juozapą, piemenis, angelus, gyvuliukus tvartelyje, tris išminčius ir t.t. Ir tikrai, Viešpaties užgimimas buvo ypatingas įvykis ir, kad ir kiek mes tą istoriją apmąstytume, mūsų protas ir visa esybė niekuomet nepajėgs iki galo suvokti Įsikūnijimo paslapties. Ir kiekvieną kartą, stabtelėdami mintimis ties ėdžiomis, mes naujai atrandame Kristų, o tuo pačiu – naujai pamatome savo gyvenimą.
Pripažinkime, nėra taip sunku Kūčių naktį ar Kalėdų rytą drauge su kitais tikėjimo broliais bei seserimis, o taip pat su artimaisiais, kurie neretai tik Kalėdų laike apsilanko Dievo namuose, klausytis angelų giesmės: Garbė Dievui aukštybėse! arba jausmingai giedoti Tyli naktis. Tačiau kiek mūsų giedojimas yra susijęs su mūsų gyvenimu? Arba – ar mes drauge su Simeonu, pirmą ir, matyt, vienintelį kartą pamačiusiu Kūdikį, galime ištarti: Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą? Ar galime pasakyti, kad, pasveikindami Kristų, mes nieko daugiau netrokštame, kaip tik Jo artumo, ir esame pasirengę bet kada palikti šį pasaulį?..
Kalėdos nėra vien pasigėrėjimas Kristaus užgimimu. Tai susidūrimas su didžiausia paslaptimi, kuomet pats Dievas prabyla: „Štai Aš dėl tavo nuodėmių tapau žmogumi, kad turėtum gyvenimą“. Kiekvienas krikščionis tą žinią išgirsta mažiausiai kelias dešimtis kartų per savo gyvenimą, nes tiek ir skaičiuojamas – dešimtimis metų – mūsų gyvenimas žemėje. Bet Žinia, tuomet nušvietusi Betliejaus naktį, taip sunkiai nušviečia mūsų gyvenimo naktį!.. Nuvilnijęs Kalėdų šurmulys daugeliui krikščionių taip ir lieka simboliniu keliu pakeliui į mirtį. Juk sakome: „Štai ir vėl Kalėdos, ir vėl Naujieji! Kaip greitai bėga laikas…“ O juk Dievo sumanymas buvo visiškai kitoks. Dievas nori, kad prisimindami Jo Įsikūnijimą mes sudrebėtume, kad mūsų gyvenimas būtų supurtytas, nes Dievas pas mus apsilankė, kad visa, kas nuodija mūsų kasdienybę, būtų prašalinta. Kad nuodėmė, kuri mus skiria nuo Viešpaties, būtų atitraukta, o sielos naktis pavirstų diena.
Labai gaila, kad šventėms prabėgus mūsų namai nė kiek nepakinta. Atsiranda vėl tie patys vaidai, nesutarimai, nepaliaujamas bėgimas ir t.t., o užgimusiam Kristui vietos kaip nebuvo, taip ir nėra. Ta senoji tamsa tęsiasi. Krikščionių veidai kaip buvo rūškani, taip ir lieka. Ir vėl abejingas žvilgsnis į Kristų, Bibliją, Kryžių ir Sakramentus… Tuomet galime klausti savęs, kuo mūsų santykis su Kristumi skiriasi nuo netikinčiųjų, kuo mūsų gyvenimas yra kitoks nei tų, kurie Įsikūnijimo nepriima, kuo mūsų viltis didesnė, nei žmonių, nieko bendra nenorinčių turėti su Bažnyčia?
Tai klausimai, į kuriuos atsakydami, pakreipiame savo gyvenimą. Jei mums patiems reikėtų atrasti Dievą, surasti paslėptą Tiesą, tuomet būtume apgailėtini žmonės, kuriems lemta vaikščioti tamsybėse ir pasikliauti tik savo jėgomis. Tačiau mūsų akys išvydo išganymą, atėjusį ir tarp mūsų gyvenantį Dievą, tad ko mes nerimaujame ar bijome?! Juk Dievui nėra negalimų dalykų, ir tavoji naktis gali virsti šviesiausia diena, neviltis – tvirta viltim, baimė – stiprybe. Tik tereikia, švenčiant Kristaus užgimimą, prisiminti Jo nueitą kelią iki mirties ir prisikėlimo bei atsiduoti Jo valiai. Ne dalį savęs, ne dalį savo gyvenimo, bet visa pašvęsti Kūrėjui ir Gelbėtojui.
Juk pačiam Dievui nieko nėra mielesnio, kaip į Jį atsigręžianti siela, kuri trokšta, kad jos gyvenimą valdytų Viešpats. Tad tikros Kalėdos, tikroji palaima mumyse įsižiebs tada, kai mes, pasitikėdami Dievo veikimu, įsileisime Jį į savo gyvenimą. Juk be Jo mes nieko negalime nuveikti. Nei siela, nei kūnas, nei darbai, nei namai, nei artimieji negali patys iš savęs gyvuoti ir būti palaiminti, jei jų nelaimins pats Viešpats.
Linkėdamas palaimintų Kalėdų ir Naujųjų metų, linkiu, kad mes džiaugtumės ir dėkotume Dievui už išganymą, atėjusį iš aukštybių į mūsų varganą kasdienybę. Linkiu, kad mums niekada nepristigtų laiko ir jėgų maldai, o Jėzus Kristus būtų kviečiamas mus valdyti ir apšviesti. Amen.

Vysk. Mindaugas Sabutis
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2007 Nr.12