Archyvas - 2007

Lutzo Wenau, praturtinusio Donelaitiką, atminimui

Iš Vokietijos Lilientalio miesto atėjo skaudi žinia: kovo 4 dieną mirė Kristijono Donelaičio giminės palikuonis, jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas bei populiarintojas Lutzas Friedrichas Wilhelmas Wenau.

Atsisveikinimo su velioniu apeigos Lilientalyje, Frankenburgo parapijos namuose, vyko kovo 9-ąją, mūsų laiku 14 valandą. Kaip tik tuo metu mus Lietuvoje pasiekė laiškas su pranešimu apie šią netektį. Pranešimas atsiųstas jo žmonos p. Margot Wenau ir keturių vaikų bei brolio Geraldo Wenau vardu ir pradedamas K.Donelaičio eilėraščiu (vertimas į lietuvių kalbą A.Churgino):

Kiekvienam daryti gera
Savo darbu ir žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir teisingas būt geidžiu.
Nekerštauti niekada,
Gyvo padaro gailėti,
Dievą, žmones jo mylėti –
Mano priedermė šventa.

Ši įžanginė nekrologo citata pabrėžia Amžinybėn išėjusio Lutzo Wenau gyvenimo pagrindinį leitmotyvą, parodo, kokią reikšmę jis ir jo šeima teikė Mažosios Lietuvos žemės išugdytam Kristijonui Donelaičiui, jo moralinėms nuostatoms.
Kai pokario metais lietuviai ištuštėjusioje ir naujais atsikėlėliais apgyvendintoje Mažosios Lietuvos žemėje sugebėjo prikelti Tolminkiemio bažnyčią, restauruoti kleboniją, įsteigti K.Donelaičio memorialinį muziejų, Vokietijoje jo vardas buvo mažai žinomas. Jį prieš Antrąjį pasaulinį karą jau buvo užmiršę Tolminkiemyje ir jo apylinkėse gimę bei gyvenę žmonės, nors Tolminkiemio bažnyčioje buvo krikštyti ir konfirmuoti. Vis dėlto kai Lietuvoje 1964 m. buvo švenčiamos poeto gimimo 250-osios metinės, ši data buvo paminėta ir kai kuriuose Vakarų Vokietijos laikraščiuose bei žurnaluose („Gummbinner Heimatblatt“, „Das Ostpreuβenblatt“). Po dešimties metų, 1976-aisiais Rytų Vokietijoje, Dresdene, su nemaža sėkme pastatyta kompozitoriaus Rainerio Kunado opera „Lietuviški fortepijonai“.
Vokietijos (jau suvienytos) gyventojai apie K. Donelaitį pradėjo daugiau sužinoti nuo 1991-ųjų rudens, kai jie galėjo atvažiuoti į Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Nemažai jų tik dabar, atvykę aplankyti po ilgos pertraukos gimtųjų vietų ir apžiūrėję K.Donelaičio muziejų, sužinojo, kad Tolminkiemyje XVIII a. gyveno ir kūrė pasaulinio garso poetas.
Susipažinti su Tolminkiemiu ir jo apylinkėmis, su neseniai įsteigtu K. Donelaičio muziejumi 1991 m. rudenį atvyko ir tolimas Donelaičių giminės atstovas Lutzas Friedrichas Wilhelmas Wenau su žmona Margot Elisabeth. Tuomet K.Donelaičio muziejaus (atstatytos Tolminkiemio bažnyčios) svečių knygoje jis įrašė:
„Savo protėvių pėdsakais (mūsų senelė Augustė Donalies; 1865–1941) mes atvykome prie didžiojo Kristijono Donelaičio ir lenkiamės šiam genijui. Taip pat reiškiame pagarbą ir padėką šios garbingos atminimo vietos kūrėjams.“
Ši žinia apie Vokietijoje gyvenančius Donelaičių giminės atstovus buvo netikėta, miela muziejaus darbuotojams ir mums Lietuvoje.
1995-ųjų vasarą L. Wenau su žmona Margot ir broliu Geraldu svečiavosi Lietuvoje, susipažino su Vilniumi, Trakais, su K.Donelaičio draugijos nariais, susitiko su K.Donelaičio kūrybos specialistais literatūrologais. Ir vėliau ne kartą L. Wenau svečiavosi Lietuvoje, Vilniuje.
L. Wenau tyrimų duomenimis, šiuo metu Vokietijoje su Doneleit pavarde gyvena apie 10 asmenų, o sutrumpintą šios pavardės formą Donalies (Donalys) turi iki 70 asmenų. Vokietijoje yra nemažai šeimų, kurios su Donelaičių gimine siejasi per moterišką liniją, todėl jų pavardės kitokios: Wenau, Grisskate, El Debret, Hermann, Pillokat, Retschkur, Ritter, Schermukschnat, Zydat, Schneider, Fuchs ir kitos.
L. Wenau senelė buvo Auguste Charlote Donalies (Donelaitytė), gimusi 1865 m. rugpjūčio 22 d. Stanaičiuose, 4 km į vakarus nuo Gumbinės. Ji ištekėjo už Karlo Wenau, Lutzo Wenau senelio. Augustė mirė 1941 m. sausio 18 d. Berlyne. Ji buvo kilusi iš Kristijono Donelaičio brolio Adomo genealoginės šakos.
L. Wenau gimė 1930 m. gruodžio 24 d. Berlyne. Pokario metais gyveno rusų okupacinėje zonoje, mokytojavo, dėstė istoriją ir gamtos pažinimą. Išdirbęs 20 metų buvusios VDR mokyklose, anot jo, vis labiau pradėjęs konfliktuoti su komunistinės vyriausybės vykdoma politika, buvo suimtas ir trejus su puse metų kalintas. 1976-aisiais išsiųstas į VFR, apsigyveno Brėmeno priemiestyje Lilientalyje. Čia dirbo mokytoju realinėje gimnazijoje. Sušlubavus sveikatai, išėjo į pensiją. Žinodamas, kad jo proseneliai buvo K. Donelaičio giminės atstovai, pagrindiniu tyrinėjimų objektu pasirinko Mažosios Lietuvos ir jos gyventojų praeities studijas. L. Wenau užmezgė kontaktus su kitais Donelaičių giminės atstovais, ėmėsi supažindinti vokiečių visuomenę su savo giminaičio gyvenimu ir kūryba.
Domėdamasis K.Donelaičio giminės genealogija, L. Wenau užčiuopė ir savo, Wenau, giminės lietuviškas šaknis. Jis archyvuose netoli nuo Tolminkiemio buvusio Valdaukadėlių valsčiaus 1735 m. prievolių lentelėje, rado paminėtą Dargučių kaimo gyventoją senlietuvį Endringą Wenau su žmona ir penkiais vaikais. Šiek tiek anksčiau, 1728-aisiais į tas apylinkes Prūsijos karaliaus pasiųsta komisija Dargučiuose buvo radusi penkias šeimas, iš jų vienintelis lietuvis buvęs Endrigas Wenau iš Degėsių kaimo. L. Wenau manė, kad šis asmuo buvo tiesioginis Wenau šeimos protėvis. Taigi L. Wenau giminės šaknys su Lietuva susietos ne tik per Donelaičių giminę, bet ir tiesiogiai.
Lietuvoje pokario metais donelaitikos tematiką gvildenantys mokslininkai daugiausia savo darbuose rėmėsi XIX a. pab.–XX a. pradžioje Leipcigo universiteto prof. Franco Tetznerio (1863–1917) surinktais ir to meto spaudoje paskelbtais duomenimis iš Tolminkiemio bažnyčios archyvų. Daugiau autentiškų dokumentų neturėta, manyta, kad jie greičiausiai pražuvę Antrojo pasaulinio karo metu. Svarbiausias autentiškas objektas buvo pats K.Donelaičio kūrinys „Metai“, jo vienas kitas mažesnis kūrinys.
Dar buvo viena galimybė: susitarus su naująja pokario metų Kaliningrado srities administracija, tirti Tolminkiemį, Lazdynėlius, bandyti identifikuoti tai, kas dar tose vietose išlikę iš K.Donelaičio gyvenamojo laikotarpio.
Kitokia padėtis buvo Vokietijoje. Per Antrojo pasaulinio karo audras nemaža dalis archyvų (Rytų Prūsijos parapijų, XVIII a. valdiškų įstaigų dokumentų) daugiau ar mažiau buvo išsaugota ar bent prieš pat karą nukopijuota. Vokietijoje gyveno nemažai iš buvusios Rytų Prūsijos į Vakarus persikėlusių žmonių, kartais turinčių savo asmeninės archyvinės medžiagos ar bent galinčių pateikti šiokių tokių duomenų apie savo šeimų genealogijas.
Tokiam darbui Vokietijoje – surinkti, atgaivinti išblaškytą medžiagą, kontaktuoti su ten gyvenančiais persikėlėliais, surasti Donelaičių giminės atstovus, paskatinti juos domėtis savo giminės istorija, – reikėjo vietinio žmogaus. Žmogaus, specialiai tuo besidominčio. Tam darbui labiausiai tiko L. Wenau, nešiojantis širdyje K.Donelaičio giminės atstovo ambicijas, pats suradęs savo lietuviškas šaknis.
L. Wenau buvo sužavėtas, kad jo giminaitis taip gerbiamas Lietuvoje, kad jis Lietuvoje laikomas grožinės literatūros pradininku. Tai irgi paskatino jį prisidėti prie Lietuvos mokslininkų darbų. Susipažinęs su ankstesne profesoriaus F.Tetznerio sėkminga veikla donelaitikos baruose, pasijuto galįs tęsti jo prieš 100 metų pradėtą darbą.
Čia pateikiame L. Wenau mintis iš jo laiško (1995 05 10) šio straipsnio autoriui:
„Savo šaknų paieškos seniai man yra daugiau negu pomėgis (hobis). Mano, pensininko, kasdieninių užsiėmimų didžioji dalis – tai archyvų ir bibliotekų lankymas, atitinkamos literatūros skaitymas ir susirašinėjimas su kitais šios genealoginės šakos atstovais. Kartu su ponu Kurtu Donalies iš Manheimo, kuris, deja, neseniai mirė, aš tuo būdu galėjau praverti langą į plačiai išsišakojusios Donelaičių giminės atskirų šeimų genealogiją. Žinoma, čia pirmauja išskirtinė Kristijono Donelaičio asmenybė. Aš tyriau jo dvasinę veiklą bei jo gyvenimo kelią. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad esu jo nuostabaus eiliuoto literatūrinio veikalo vertimų ir leidinių savininkas. Šį mano dispozicijai priklausantį fondą aš stengiuosi platinti tarp savo artimųjų. Rytų Prūsijos apskričių ir kaimų bendruomenių susirinkimuose aš pateikiu informacijos apie jį, rašau į kraštiečių leidinius straipsnius, skaitau pranešimus apie jį.“
Lankydamas su K. Donelaičio gyvenimu ir veikla susietas vietas L. Wenau nesiskirdavo su videokamera, parengė keletą informatyvių įrašų videokasetėse, jas platino per susitikimus su žemiečiais Vokietijoje.
L. Wenau Berlyno ir Leipcigo archyvuose surado Tolminkiemio bažnyčios krikšto metrikų knygų kopijas, kurios prieš karą buvo padarytos Vokietijos valdžios nurodymu. Apie tai viename parengtame leidinyje L.Wenau rašė: „Kai aš po Vokietijos susivienijimo pirmą kartą aplankiau Leipcigo archyvą, galėjau patirti neapsakomą laimės pojūtį ten suradęs Tolminkiemio bažnyčios krikšto metrikų knygą nuo 1725 metų. Momentinis džiaugsmas buvo toks milžiniškas, kad man pradžioje net nekilo mintis, jog tai yra tik kopija. Pagaliau aš skubiai versdamas lapus priėjau prie 188 puslapio ir radau patvirtinimą, kad šis puslapis jau parašytas Kristijono Donelaičio ranka. Taigi aš turėjau savo didžiojo protėvio originalų rankraštį… Paaiškėjo, kad maždaug visi įrašai nuo 1743 m. lapkričio 24 d., tai yra nuo šios knygos 188 iki paskutinio 358 puslapio, yra daryti klebono Kristijono Donelaičio.“
L. Wenau kartu su Wolfgangu Rothe ir H.Gruberiu 1995 m. parengė studiją, pavadintą „Tolminkiemio parapija“, kurioje pateikta šios parapijos 28 gyvenviečių istorija, jų planai. Čia yra svarbi žinia apie Tolminkiemio pavadinimo kilmę: 1539 metais Šventiškiuose gyveno Talminas ir Šakalys. Pagal šiuos asmenvardžius vėliau ir buvo pavadinti du kaimai – Tolminkiemis ir Šakaliai.
K. Donelaičio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas L. Wenau atsiuntė didele retenybe tapusios Tolminkiemio klebono Hugo Freybergo knygos apie Tolminkiemio parapiją – „Geschichte der evangelischen Kirchengemeinde Tollmingkehmen“ (Stallupönen, 1898) – kopiją. Šios knygos buvo ieškota Vokietijos bibliotekose, bet sulaukėme neigiamo atsakymo. Iki šiol Lietuvoje jos nebuvo, knyga išspausdinta Tolminkiemio parapijos įsteigimo 300 metų sukakties proga. Pasirodo, knygą išsaugojo privačiuose archyvuose į Vakarų Vokietiją pasitraukę asmenys.
L. Wenau parengė ir išspausdino knygą „Tolminkiemio klebonas ir poetas bei jo laikmetis“ („Der Pfarrerdichter von Tollmingkehmen und seine Zeit“, Lilienthal, 1995). Joje yra nemažai naujų duomenų, aprašytos zalcburgiečių ir kitų atsikėlėlių kolonistų į Mažąją Lietuvą įsikūrimo peripetijos, pateikta daugiau žinių apie atminimo akmens Lazdynėliuose 1896 m. balandžio 8 d. pastatymo aplinkybes.
K. Donelaičio gimtadieniui L. Wenau savo iniciatyva 1999 m. naujai išleido Liudwigo Passarge‘s parengtą „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą. Leidinio pradžioje yra ir L. Wenau parašyta pratarmė, kurioje apžvelgti ir įvertinti visi keturi iki tol pasirodę K.Donelaičio „Metų“ vertimai į vokiečių kalbą.
Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus 1999 m. dekretu išimties tvarka Lutzui Friedrichui Wilhelmui Wenau ir jo žmonai Margot Elisabeth Wenau suteikė Lietuvos pilietybę.
2000 metais L. Wenau parašė knygą „Kadaise tai buvo Didžioji dykra“ („Einst war es die Groβe Wildnis“, Lilienthal, 2000), kurioje pateikta istorinė medžiaga (šaltiniai, įvairios žinios, planai) apie Gumbinės sritį. Joje pavaizduotas Didžiosios dykros šios dalies apgyvendinimas, kulminio šatulinio Lazdynėlių dvaro ir jo gyventojų nuo 1683 m. iki 1945 m. istorija.
Daugiausia savo tyrimų medžiagos L. Wenau paskelbė aštuoniose knygose, pavadintose „Naujoji donelaitika“ („Neue Donlitiana“). Jos nuo 1997 m. buvo leidžiamos kasmet, pasiekdavo ir Lietuvą. Pateikiame svarbesnes jose gvildentas temas.
Naujoji donelaitika I (1997):
– Tolminkiemio planas (apie 1750 m.), apibūdinantis šią gyvenvietę ir parapiją.
– Tolminkiemio klebonija ir jos istorija.
– F.Tetznerio „Naujoji donelaitika“, 5 tomai.
Naujoji donelaitika II (1998 m.):
– Tolminkiemio našlių namas.
– F.Tetzneris, įžymus Donelaičio tyrėjas, ir jo publikacijos.
– Donelaičio giminės palikuonys Gumbynės srityje.
– Dar vienas skyrius apie šeimos istoriją.
Naujoji donelaitika III (1999 m.):
– Nauji ir mažiau žinomi duomenys apie Donalies, Donelaičio, Donalitijaus šeimas.
– Publikacijos apie Kristijoną Donelaitį XX amžiuje.
– Tolminkiemis po 1945 metų.
Naujoji donelaitika IV (2000 m.):
Knyga I – krikšto metrikų knygos aprašymas su lentelėmis ir registrais.
Knyga II – Tolminkiemio bažnyčios krikšto metrikų knyga 1725–1754 m.
Knyga III – Tolminkiemio parapijos kronika (parašyta Hugo Freyburgo ir Lutzo Wenau).
Naujoji donelaitika V (2001 m.):
– Kristijono Donelaičio asmenybė pagal jo rankraščio grafologinę ekspertizę.
– Donelaitis ir vokiečiai.
– Donelaičio poetinė kūryba ir jos išlikimas.
– K.Donelaičio rankraščių mįslės (Onos Dambrauskaitės straipsnio vertimas į vokiečių kalbą).
– Originalaus rankraščio palyginimas su lietuvišku spausdintu tekstu ir paralelinis jo vertimas į vokiečių kalbą.
Naujoji donelaitika VI (2002 m.):
– Knygos „Kadaise tai buvo Didžioji dykra“ papildymas naujais šaltiniais ir nauja informacija.
Naujoji donelaitika VII (2003 m.):
– Ligšiolinė geneologinių Donelaičio tyrimų būklė Vokietijoje.
– Apie įkūnytą idėją – atminimo akmens K.Donelaičiui Rambyne pastatymą.
– Šeimos genealogijos suvestinė apžvalga.
– Kurto Donalies sudarytos Donelaičių giminės genealoginės lentelės.
– Žinios iš Berlyno ir Leipcigo archyvuose esančių bažnytinių knygų.
Naujoji donelaitika VIII (2004 m.):
– Donelaičių giminės įžymesnių atstovų genealoginės lentelės, jų nuotraukos; kai kurių dvarų bei palivarkų, priklausiusių Donelaičių giminės atstovams, planai bei jų aprašymas.
Velionis L. Wenau savo donelaitikos archyvą žadėjo perduoti Vilniaus universitetui. Mūsų literatūrologai galės juo naudotis, su ta medžiaga dirbti. Reikia tikėtis, kad ir Vokietijoje atsiras žmonių (ypač iš ten gyvenančių Donelaičio giminės atstovų tarpo), kurie bandys pratęsti į Amžinybę išėjusio Lutzo Wenau veiklą.

Napalys Kitkauskas
Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas
2007-03-23 nr. 3135