Archyvas - 2010

Apie kiną ir politinį korektiškumą

2010 Vasario mėn. 18 d.

Dar dėdulė Leninas aiškino, kad didžiausias iš menų yra kinas. Manau, kad šiuos laurus reikėtų skirti kulinarijai. Tačiau šiais laikais netenka abejoti, kad po kulinarinių subtilybių, kinas yra dažniausiai vartojamas produktas. Kiną galime apibūdinti kaip „laiko vagį“, „smegenų pudrą“, „reklamos ir propagandos mašina“, bet vis tiek tai mūsų gyvenimo dalis įtakojanti tiek mąstymą, tiek jausmus.

Televizija ir internetas siūlo neaprėpiamą kiekį informacijos, o tuo pačiu ir devynias galybes filmų. Labai gaila, bet krikščioniškoji mintis dažniausiai neprasiveržia į plačiuosius ekranus. O jei taip ir atsitinka, tai stengiamasi tą užtaisą kaip nors sušvelninti.
Gyvename laisvės ir demokratijos laikais, kai kiekvienas gali galvoti, kalbėti, rašyti ir statyti tai, ko jam norisi. Praėjusio amžiaus pabaiga bei šis amžius paženklinti politiniu korektiškumu. Tai toks naujas terminas, reikalaujantis perrašyti kai kuriuos žodynus bei vadovėlius.

Trumpai: politinis korektiškumas reikalauja kalbėti ir elgtis taip, kad neužgautum kokios nors socialinės, religinės, rasinės, ar dar kokios grupės. Prieš išsižiojant, šiais laisvės ir demokratijos laikais, reikia labai gerai pagalvoti, ar ko nors kaip nors neužgausi ir ar po to neliksi kaltas.

Keista, kad tai visiškai netaikoma krikščionybei. Panašu, kad šiais laikais kaip nors užsipulti bažnyčią ar krikščionybę bei kaip nors iš to pasityčioti yra gero tono ženklas.

Paskutinis ir pats geriausias pavyzdys yra Matthew Robinson ir Ricky Gervais filmas „The Invention of Lying“ – „Melavimo išradimas.“

Šiame filme viskas prasideda nuo to, kad žmonės nemoka meluoti ir sako tai, ką galvoja ir jaučia. Toks tiesmukumas turėtų kelti juoką, nes tai pretenzija į komediją, tačiau rezultatas toks, lyg žiūrėtum filmą „Kas čia kalba“, skirtą suaugusiems. Pagrindinis filmo herojus sugeba pameluoti... Na, o tada lyg ir viskas prasideda. Žmonės nesusidūrę su melu priima viska už gryną pinigą. Anot filmo autorių, melavimo apogėjus pasiekiamas, kai melavimo išradėjas sukuria pomirtinį gyvenimą bei dievą, kurį žmonėms pristato, kaip „žmogų danguje“. Visas šias „tiesas“ filmo herojus išdėsto dešimtyje punktų, kuriuos surašo ant dviejų didelių picos dėžių.

Taip filmo kūrėjai „subtiliai“ mėgina šaipytis iš Apreiškimo, Mozės, Dievo, Bažnyčios ir visko, kas daugeliui žmonių yra be galo brangu. Politiniu korektiškumu tai net nekvepia. Gal greičiau atvirkščiai.

Iškyla klausimas: kaip pasielgti tikintiems žmonėms.

Galima apsimesti, kad nieko neįvyko, ir kad antro ar trečio plano „žvaigždutės“ tikrai nesugriaus nei tikėjimo, nei Bažnyčios. Galima filmo kūrėjus paduoti į teismą, kaip tai mėgino daryti tie, kuriuos įžeidė filmas „Boratas“, bet vargu ar ką nors laimėsi.

Panašu, kad mėginimai ką nors uždrausti, dar niekada nedavė pageidaujamų rezultatų, nes tokiu atveju daugelis tampa herojais ir kankiniais, kurie persekiojami, o tokie „kūriniai“ tampa be galo populiaria preke.

Tačiau išlieka problema, kuri su kiekviena diena darosi vis didesnė: kaip elgtis krikščioniui pasaulyje, kuris darosi vis priešiškesnis.

Nejaugi minėtasis filmas yra toks baisus, grėsmingas, ar pavojingas, kad dėl jo apskritai verta kvaršinti galvą? Tikriausiai ne. Tai tik šių laikų „politinio korektiškumo“ pavyzdys.

Ar tame filme taip jau viskas blogai? Tikrai ne. Filmo kūrėjai, šaipydamiesi iš Dievo, sugebėjo labai puikiai parodyti pasaulį be kūrėjo ir be tikėjimo. Jis tikrai baisus, šaltas ir ciniškas. Ar kas nors buvo linksma šioje komedijoje? Be abejonės. Tai tie patys filmo kūrėjai. Jie panašūs į pionierius, kurie užvertę galvas į dangų mėgina apspjauti Dievą.

Kun. Jonas Liorančas