Archyvas - 2010

Augsburgo Išpažinimas – XVI amžiaus ekumeninis liudijimas

2010 Biželio mėn. 25 d.

Kiekvienais metais birželio 25 d. Liuteronų Bažnyčia mini Augsburgo Išpažinimo – svarbausio jos tikėjimo išpažinimo rašto, pristatymą. Šia proga supažindiname skaitytojus su kun. Povilo Dilio straipsniu, parengtu minint Augsburgo Išpažinimo 450 m. jubiliejų 1980 m.

Šįmet [1980 m.] birželio 25 sukanka 450 metų nuo Augsburgo Išpažinimo, Confessio Augustana, paskelbimo Vokietijos imperijos seime Augsburge. Šiandien, kai ekumeninis sąjūdis apima visą krikščioniją, žvilgsnis krypsta į šį dokumentą, kurį sukūrė pastangos išlaikyti vienybę Bažnyčioje tuo laiku, kai tik buvo prasidėję nesutarimai dėl reikalo reformuoti bendroje Bažnyčioje tuomet pasitaikiusias negeroves.

 

 

Istorinė apžvalga

Martynas Liuteris 1517 spalio 31 paskelbė savo 95 tezes krikščioniškojo tikėjimo ir praktikos reikalu. Tam ano laiko bažnytinė vadovybė neparodė atviro dėmesio. Gi tuometinis Vokietijos imperatorius Karolis V bandė M. Liuterio pažiūras nugalėti politine jėga. Pagal jį kiekvienas pakeitimas Bažnyčioje gali prisidėti prie jo imperijos skilimo, gali susilpninti jo autoritetą bei Vokietijos vienybę.

 

Bandydamas suorganizuoti vieningą atskirų Vokietijos kraštų frontą prieš turkus, jis sušaukė seimą Augsburge. Karolis V tuo pačiu laiku norėjo išaiškinti ir religinius nesusipratimus. Jau 1529 m. buvo sušauktas seimas Speyer mieste, kuriam vadovavo imperatoriaus brolis Ferdinandas I. Katalikų dauguma tada nutarė pakeitimų Bažnyčioje nedaryti, o tik nubausti Reformacijos šalininkus. Evangelikų mažuma kategoriškai užprotestavo sąžinės laisvės suvaržymą. Nuo to laiko jie vadinami protestantų vardu. Jie nutarė paruošti raštu seimui Augsburge savo religinių pažiūrų pagrindus ir įteikti juos imperatoriui. Tie pagrindai, kurie XVI a. religinę kalba vadinami confessio, ir sudaro Augsburgo konfesijos, arba išpažinimo turinį. Konfesiją parašė lotyniškai M. Liuterio bendradarbis humanistas Pilypas Melanch-tonas, kuris ją pasiuntė Liuteriui susipažinti. Po teksto suderinimo konfesija vėl buvo perrašyta ir, pasirašius atskirų Vokietijos kraštu atstovams, perskaityta 1530 m. birželio 25 Augsburge vietinio vyskupo koplyčioje. Konfesiją pasirašė šie atstovai: Jonas, Saksonijos hercogas ir kunigaikštis; Jurgis, Brandenburgo grafas; Ernestas, Braunšveigo ir Luneburgo hercogas; Pilypas, Hesseno grafas; Hansas Fridrikas, Saksonijos hercogas; Pranciškus, Lunebergo hercogas; Volfas, Anhalto kunigaikštis; Niurnbergo burmistras ir taryba; Reutlingeno burmistras ir taryba.

Imperatoriui buvo įteikti abu tekstai, lotyniškas ir vokiškas. Seimas nesutiko su Karolio V pageidavimu skaityti lotynišką tekstą. Saksonijos hercogas Jonas norėjo, kad ir prie vyskupo koplyčios susirinkusi minia suprastų turinį. Pagaliau per dvi valandas Kristijonas Bayeris perskaitė vokiškąjį išpažinimo tekstą. Imperatorius įsakė katalikų teologams paruošti atitinkamą atsakymą. Tas atsakymas (Confutatio) imperatoriaus Karolio V buvo priimtas kaip autoritetingas katalikų tikėjimo išreiškimas. Melanchtono tuojau paruošta Augustanos apologija jau nebuvo skaityta. Augsburgo seimas nutarė, kad iki 1531 balandžio 15 Reformacijos šalininkai privalo grįžti į Romos Bažnyčią arba būti nubausti. Vokietijos imperatorius buvo įsitikinęs, kad Vakarų Europos religiniai nesutarimai tuo Augsburgo nutarimu bus pašalinti. Tačiau taip neįvyko. Augsburgo Išpažinimas labai greitai tapo evangelikų liuteronų tikėjimo svarbiausiu raštu. Kai kuriuose kraštuose, kaip Lenkijoje ir Vengrijoje, evangelikų liuteronų Bažnyčia oficialiai vadinasi "Evangelikų Augsburgo Bažnyčia".

 

Augsburgo išpažinimo ekumeninė reikšmė

 

Augsburgo Išpažinimas susideda iš dviejų dalių: I. Tikėjimo ir mokslo skyriai (paragr. 1-21). II. Skyriai dėl kurių nesutariama. Juose aptariami vadinamieji "pakeisti nuklydimai" (paragr. 22-28). Šio rašinio uždavinys nėra išsamiai aptarti Augsburgo Išpažinimo turinį, o tik pabrėžti jo ekumeninę reikšmę. Mums rūpi tame išpažinime rasti ekumeninius aspektus.

Privalome užmiršti, kad Augsburgo Išpažinimą pasirašė žmonės, kurie save vis dar laikė Katalikų Bažnyčios nariais. Paskelbus tikėjimo tezes, Liuteris, Augsburgo Išpažinimo autorius Melanchtonas ir atskirų valstybių bei miestų atstovai po Spey-ero seimo nenorėjo steigti atskiros Bažnyčios. Augsburgo Išpažinimo pirmosios dalies pabaigoj skaitome: " . . Ši mokslo tiesa yra aiškiai pagrįsta šv. Raštu. Taip pat, kiek iš Tėvų raštų galima suvokti, šis mokslas nėra priešingas ar prieštaraujantis nei bendrai krikščioniškajai, nei Romos Bažnyčiai" Nuomonių skirtumai tarp katalikų ir Reformacijos šalininkų Augsburge iškilo tik dėl kai kurių nesutarimų bendroje Bažnyčioje. 1530 m. Augsburge vyko nesantaika tarp vienos ir tos pačios Bažnyčios narių. Pats imperatorius savo kvietime atvykti į seimą rašė, kad "mes visi privalome vieną Kristų išpažinti".

Mūsų laikais po Vatikano II suvažiavimo Augsburgo Išpažinimo reikšmė pagyvėjo, ypač katalikų teologų tarpe. J. Ratzinger pramatė galimybę ateityje šį išpažinimą priimti kaip ekumeninį pamatą teologiniam sutarimui tarp katalikų ir evangelikų. Vatikano Vienybės Sekretoriato atstovas pro f. H. Schutte Vl-ajame Pasaulio Liuteronų Sąjungos suvažiavime 1977 m. Daressalam, Tanzanijoje, oficialiai išreiškė viltį, kad Augsburgo Išpažinimas 1980 m. birželio mėnesį, 450 sukakties proga gali būti pripažintas "kaip teisėtos krikščioniškos tiesos išraiška". Mūsų kartos evangelikų ir katalikų teologai gali bendrame pareiškime išlyginti Bažnyčiose įvykusius nuklydimus, apie kuriuos kalba Augsburgo išpažinimas (paragr. 22-25). Šiandien vienybės problema atrodo kitaip, negu anuomet. Grįžimas į Romos jurisdikciją, kaip reikalavo Augsburgo seimas, dabartiniu laiku negali būti ekumeniniu modeliu. Kardinolas Ratzinger, pavyzdžiui, kalba apie korporacinio stiliaus susivienijimą ateityje. Kaip ten bebūtų, Augsburgo Išpažinimas yra ir liks svarbus ekumeninis dokumentas Kristaus Bažnyčios istorijoje.

 

Povilas Dilys

”Aidai”, 1980 m.