Archyvas - 2010

Doviluose atidengta lenta didžiam šio krašto patriotui

2010 Gegužės mėn. 28 d.

Nuo šiol memorialinė lenta ant vieno miestelio pastatų lietuvių ir vokiečių kalbomis primins, jog šiame gražiame name gyveno Heincas Gerhardas Opermanas. Kas jis, daugeliui su šiuo žmogumi bendravusių doviliškių nebereikia aiškinti, kaip ir puoselėjantiems savo tautiškumą krašto lietuvininkams.

Stipri dvasia telkia jėgas

„Pasibaigus karui aš, gimęs Doviluose vokiečių karo belaisvis, ilgus metus praleidau lagerių ir tremties krašte Vorkutoje, prie Šiaurės ledjūrio. Kelių tiesimo ir statybos brigados šaltuoju metų laiku ypač kentėdavo, nes darbai vyko spaudžiant žemiau 40 laipsnių speigui. Labiausiai beviltiškos būdavo žiemos saulėgrįžos savaitės, kai tamsa tik trumpam pasitraukdavo...atūžusios nuo Ledjūrio pūgos siekdavo daugiau nei 100 km per valandą. 8-oje šachtoje, kur dirbo apie 3000 belaisvių, susiformavo stiprios vokiečių ir lietuvių kalinių grupės. Garsusis Vorkutos kalinių sukilimas buvo krauju užgniaužtas, žuvo daug lietuvių politinių kalinių ir vokiečių karo belaisvių...1953 metų pavasarį puoselėta viltis grįžti į tėvynę man išsipildė tik po dar trejų katorgiško darbo metų“ — prisimindamas savo jaunystę rašė H. Opermanas.

Ištvėręs pragariškas kančias ir pažemintas ir pažeminimus, kurie raudonųjų lageriuose buvo įprastas dalykas, H. Opermanas dar tvirčiau įsitikino, jog prievarta negalima nugalėti stiprios dvasios, ir visą savo gyvenimą pašventė tėvynainių, atsidūrusių Vokietijoje, reikalams: subūrė čia apsigyvenusių klaipėdiškių kraštiečių sąjungą ( apie 10 000 narių), leido laikraščius, rengė jų susitikimus, rinko paramą likusiems už geležinės uždangos, atsiradus galimybei —bažnyčioms atkurti.

Kai tik prašviesėjo politinė padangė, 1989-aisiais jis vienas pirmųjų atvyko į gimtąjį kraštą, susitiko su klaipėdiškiais ir šilutiškiais vokiečiais ir lietuvininkais. Doviluose su ašaromis akyse žvelgė į nacionalizuotą tėvų namą ir grūdų sandėliu paverstą, paukščių pridergtą bažnyčią, kurioje jis buvo konfirmuotas. Dovilai buvo apleisti, netekę savo veido. Tačiau tėviškėje sutikti žmonės pasirodė geraširdžiai, nepasidavę pragaištingai sovietinei propagandai. Lietuva išgyveno Atgimimo metą, visi sutartinai kibo atkurti Dievo namus — kunigas L. Fetingis, mokyklos direktorius B. Domarkas, medžio skulptorius V. Majoras, apylinkės viršaitis A.Venskus, kultūros darbuotojai, Sąjūdžio žmonės.

Gyvendamas Vokietijoje ir nuolat lankydamasis Lietuvoje H. Opermanas iki pat mirties rinko aukas, pirmiausia — Dovilų bažnyčiai atkurti, vėliau — paramai Etninės kultūros centrui ir būsimam Dovilų muziejui. Muziejus buvo jo svajonė, kad į šias vietoves atsikėlę žmonės žinotų, ant kokių pamatų Mažojoje Lietuvoje kuriamas dabartinis gyvenimas.

„Tas žmogus mokėjo dalintis“,-

Sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, kartu su Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigu Liudviku Fetingiu ir Gargždų katalikų bažnyčios vikaru Mindaugu Šlaustu atidengdami ir šventindami memorialinę lentą lygiai prieš 90 metų čia gimusiam šviesaus atminimo Heincui Gerhardui Opermanui (1920 05 14 — 2007 11 09).

Vasaraiškai šiltas lietus kiek trukdė iškilmėms lauke, tačiau visiems susirinkus salėje vyravo labai šilta ir nuoširdi bendravimo nuotaika. Prisiminti žymaus doviliškio nuopelnai gimtinei. Vyskupas M. Sabutis kalbėjo, jog paminklai statomi, ne murmekliams, o stiprios dvasios žmonėms, kurie patys daro gera ir savo išmintimi uždega kitus. Opermano pavyzdys užkrėtė miestelio bendruomenę, kuriai dabar galima pavydėti dvasinės pilnatvės ir susitelkimo. Dvasios vadovo mintis pratęsė kunigas L. Fetingis, dar kartą primindamas tragišką šio krašto gyventojų likimą Antrojo pasaulinio karo metais ir doviliškių bendras pastangas kuo skubiau atkurti Dievo namus. „Gražu, kad mes neužmirštame čia buvusių žmonių. Už tai ačiū Etninės kultūros centrui“,- sakė jis.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė pažymėjo, jog tokie žmonės, kaip H. Opermanas, visais atvejais išlieka taurūs. Jo nepalaužė sovietų lagerio prievarta, netgi priešingai — sustiprino siekį padėti po pasaulį išblaškytiems tėvynainiams, kėlė jų dvasią. „Šis žmogus mums buvo tikro europiečio pavyzdys“,- sakė jaunoji mokslininkė.

Renginyje dalyvavęs Kraštiečių darbo grupės Vokietijoje (AdM) pirmininkas Uwe Jurgštys pasakojo, kaip H. Opermanas rinko aukas gimtiesiems Dovilams, bažnyčių, paminklų atstatymui, telkė paramą Lietuvoje atsikūrusioms vokiečių bendrijoms. Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjas dr. Vygantas Vareikis, keletą kartų susitikęs su H. Opermanu Lietuvoje ir Vokietijoje, akcentavo, jog nepaprastas šio žmogaus gyvybingumas buvo suformuotas jo patirties — ketverių metų karo Rytų fronte, dešimties — Vorkutos lageryje, sunaikinto gimtojo krašto ir visos Mažosios Lietuvos ir Prūsijos kultūros. Todėl visomis jėgomis siekė, kad žmonių atmintyje visa tai išliktų.

Gebėjimas bendrauti traukė

H. Opermano idėja pastatyti paminklą išvietintiems lietuvininkams įgyvendinta jam dar gyvam esant. 2002 m. Klaipėdos 750-mečio sukakties proga priešais geležinkelio stotį tiesiai ant šaligatvio pastatyta Klaipėdos kraštiečių darbo grupės dovanota bronzinė skulptūra „Atsisveikinimas“. Skulptūra vaizduoja moterį, vienoje rankoje laikančią lagaminą, kita vedančią vaikutį į nežinią...

Du dešimtmečius su H. Opermanu bendravusi Klaipėdos vokiečių bendrijos pirmininkė Magdalena Piklaps sakė, jog tai buvo eruditas, nepaisant visų išgyvenimų optimistas, geras organizatorius, turėjo plačią širdį, ir tuo jis traukė žmones. Daug yra padėjęs karo pabėgėliams, tremtiniams, nes gerai mokėjo rusų kalbą. Klaipėdiškiai Milda ir Jurgis Aušros kalbėjo apie jo didžiulę toleranciją, atvirumą ir gebėjimą visiems būti naudingam.

Nuo pirmojo H. Opermano atvykimo į Dovilus šiltas bendravimas užsimezgė su tuomečiu mokyklos direktoriumi B. Domarku. Tas bendravimas tęsėsi iki pat jo mirties. Pedagogų Domarkų šeimą tiesiog stebino svečio įkvepiantis optimizmas ir geraširdiškumas.

Ši vieta yra šviesi...

Iškilmėse dalyvavusi H. Opermano našlė Ruth Lankisch, kilusi iš šio krašto — buvusio Lankiškės dvaro, kiekvienam kalbėjusiam asmeniškai dėkojo rankos paspaudimu. Ji sakė, jog kiekvienąkart čia atvykusi jų šeima sulaukdavo tokio pat nuoširdaus sutikimo ir visada išsiveždavo į Vokietiją šviesius įspūdžius. Iš seniūnės Nijolės Ilginienės gautą gėlių puokštę, kaip visos miestelio bendruomenės padėkos ženklą, ji nunešė ir padėjo prie paminklinės lentos. Beje, ją pagamino Dovilų gyventojas Antanas Jokumaitis.

Kalbėjusieji akcentavo, jog tokie jautrūs susitikimai, kokius rengia Dovilų etninės kultūros centras pagerbiant šio krašto žmonių atminimą ir primenant vietos bendruomenei garbingą Mažosios Lietuvos istoriją, čia gimusius ir kūrusius žmones, tikrai verti didelės padėkos — pirmiausia centro vadovė Lilija Kerpienė, jos pagalbininkai ir rėmėjai, taip pat seniūnė Nijolė Ilginienė, visuomenės miestelio organizacijos. Tą bendruomeniškumą ir susitelkimą vainikavo kunigo L. Fetingio palaiminimas ir bendra giesmė „Taigi imk mano ranką“.

Iškilmių metu klausėmės gražaus Klaipėdos vokiečių bendrijos giedojimo.

Aldona Vareikienė

„Bangos“ autorė