Archyvas - 2011

Bažnyčia atsisveikino su kunigu Jonu Oku

2011 Biželio mėn. 08 d.

„Atminkite savo mokytojus, kurie jums Dievo Žodį yra sakę ir pasekite jų tikėjimu“ (Hebr.13,7). Šiais žodžiais Bažnyčia atsisveikino su ilgamečiu jos tarnu, kunigu emeritu Jonu Oku.

Kun. Jonas Okas dvasinę tarnystę bažnyčioje pradėjo sovietinės priespaudos metais, kuomet tuometinė ideologinė sistema dėjo visas pastangas sugriauti žmonių tikėjimą.

Gimė jis 1918 m. kovo 6 d. Ridikiškėje, Tauragės apskrityje. Baigęs Ridikiškių pradžios mokyklą jis mokėsi siuvėjo amato. Našlės mamos namuose dažnai vykdavo „surinkimai,“ kuriuose jis nuo vaikystės klausėsi Dievo žodžio sakytojų pamokslų. „Čia išmokau Dievo žodžio skelbimo,“ – prisimins jis vėliau pajutęs šaukimą skelbti Viešpaties Žodį. Pradžioje jis sakydavo pamokslus per laidotuves, kol neužilgo ir pats buvo priimtas į Dievo žodžio sakytojų tarpą. 1958 m. savo biografijoje jis prisiminė: „Mano motina buvo dievobaiminga moteriškė. Mūsų namuose dažnai vykdavo naminės pamaldos (surinkimai), kuriuose lankydavosi iš Tauragės ir jos plačios apylinkės Dievo Žodžio skelbėjai (ne kunigai), taip vadinami sakytojai. Ir aš šią tarnystę pamėgau ir ją praktikuoju, reikalui esant palaidodamas mirusiuosius ir atlikdamas kitus dvasinius patarnavimus.“

Nors tuomet viešai buvo deklaruojama religijos laisvė, norėdamas tarnauti bažnyčioje ordinuotas dvasininkas privalėjo būti įregistruotas TSRS Religijų Reikalų Taryboje, o tiksliau - pas jos įgaliotinį Vilniuje. Be tokio leidimo nė vienas kunigas neturėjo teisės skelbti Žodžio ir administruoti sakramentų. Bažnyčiai prašant, Okas buvo „įregistruotas“ 1958 m. – iš karto po jo įvedimo į diakono tarnystę. Diakono pareigas jis ėjo Tauragės bažnyčioje, asistuodamas kun. Jonui Kalvanui.

Dvasinė tarnystė diakonui J. Okui nebuvo lengva. Į pamaldas jam tekdavo važinėti autobusais, kurių eismas sekmadieniais buvo ribojamas. Dažnai jam tekdavo nueiti nemažus atstumus pėsčiomis, kęsti dienos kaitrą ar šaltį. Tuo metu, 1957 metais, prasidėjo antrasis bažnyčios persekiojimas. Valdžios sprendimu buvo uždarytos Pašyšių, Vyžių, Nidos parapijos, o jų bažnyčios paverstos sandėliais, kino salėmis. Išlikę dokumentai liudija, kad tuometinė valdžia ketino uždaryti ir Švėkšnos bei Vanagų bažnyčias. Partijos vadovybė, žinoma, šiuos faktus nutylėdavo net kai skelbdavo kovą prieš religiją jos pačios suvažiavimuose. 1963 m. A. Sniečkus LKP CK V plenumo baigiamojoje kalboje tvirtino: „Ateistinė propaganda yra vienas iš būdų, kuriais komunistų partija rūpinasi už darbo žmones. Mūsų užduotis yra padėti tikintiesiems suprasti, kad tikrieji jų draugai yra ne bažnytininkai, o ateistai, komunistai... Dabar svarbiausia – gerai apgalvoti, ką reikia padaryti, kad idėjinė kova su religinėmis atgyvenomis būtų labiau veiksmingesnė, labiau efektyvesnė, kad greičiau galutinai įveikti religinius prietarus ir visi žmonės taptų sąmoningi ir aktyvūs komunistinės visuomenės statytojai.“ Apie bažnyčių uždarymus ir jų panaudojimą „kultūriniams tikslams“ šiuose susirinkimuose buvo nutylima. „Mokslinė-ateistinė propaganda – tai giliai humaniškas reikalas,“ – 1963 m. tvirtino pirmasis LKP sekretorius A. Sniečkus.

Diakonas J. Okas nuo 1963 m. ėmė aptarnauti Sudargo ir uždarymo išvengusią neskaitlingą Švėkšnos parapiją. Tarnystė reikalavo pasišventimo. Apkrautos įvairiais valstybiniais mokesčiais parapijos pajėgdavo padengti tik dvasininko kelionės išlaidas. „Kadangi iš to negalėjau pragyventi, stojau dirbti į Tauragės medžio apdirbimo įmonę.“ Nuo 1964 m. J. Okas aptarnavo ir Šilalės parapiją.

Tarnaudamas diakono pareigybėje J. Okas toliau pas kun. Joną Kalvaną gilino teologijos žinias. 1972 m. mirus Šilutės kun. Mikui Preikšaičiui konsistorija nusprendė jį įšventinti į kunigus diakonus ir paskirti Šilutės parapijos administratoriumi. Ordinuotas jis buvo 1973 m. balandžio 8 d. Šilutės bažnyčioje. Ten pat, 1978 m. rugpjūčio 13 d., jis buvo paaukštintas į kunigus ir apdovanotas sidabriniu kryžiumi.

Kun. J. Okas buvo ilgametis bažnyčios konsistorijos narys. 1970 m. sinode jis buvo išrinktas į jos narius-kandidatus, o 1975 m. - kooptuotas jos nariu. 1976 m. sinode jis išrinktas jos nariu, 1983 m. – pirmininko pavaduotoju, o 1990 m. – konsistorijos prezidiumo nariu. Eidamas šias pareigybes jis ne kartą atstovavo Lietuvos Liuteronų Bažnyčią įvairiose ekumeninėse konferencijose, tarp jų 1980 m. - Taline ir 1983 m. - Maskvoje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kunigas aptarnavo Skirsnemunės ir ką tik atsikūrusią Jurbarko parapiją. Jis mėgo meną ir muziką. Jo rūpesčiu paveikslais buvo išdabinta Skirsnemunės bažnyčia. Kunigas turėjo stiprų balsą ir mokėjo daugelį liaudies giesmių melodijų. Giesmių muzikos mylėtojai jį aplankė keletą metų iki jo mirties ir įamžino keletą liaudies melodijų. Kunigą žmonės mylėjo už paprastumą, nuoširdumą ir malonų bendravimą. Tikintiesiems patiko jo paprasti ir suprantami pamokslai. Juose jis ne kartą yra pabrėžęs, jog „tai, kad Jėzus numirė ir prisikėlė yra taip aišku, kaip kad du kart du lygu keturi.“

Viešpats kun. J. Oką pasišaukė birželio 1 d. Atsisveikinimo pamaldos įvyko birželio 4 d. Tauragės bažnyčioje. Kartu su gausiu būriu tikinčiųjų jose dalyvavo kunigai M. Dikšaitis, R. Dokšas, E. Šulcas, R. Šemeklis, D. Petkūnas ir diak. K. Skausmenis. Dėl ligos laidotuvėse negalėjęs dalyvauti vyskupas Mindaugas Sabutis perdavė paguodos žodį tikintiesiems. Vyskupas prisiminė, kad J. Okas buvo kunigas, su kuriuo jis pradėjo dvasinės tarnystės kelią Jurbarko parapijoje ir kuris visada jį žavėjo paprastumu.

Kunigas Jonas Okas palaidotas Joniškės kapinėse, šalia jo mamos. „Su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas pjūčiai atėjus“ (Ps.126,5).

 

Kun. Darius Petkūnas