Archyvas - 2011

Jokūbo Brodovskio lietuvininkų žodynas

Po paskaitos prof. dr. V. Drotvinui dėkoja Reformacijos draugijos pirmininkas

prof. dr. S. Kregždė ir draugijos valdybos narė, parapijietė A. Petraitytė.

2011 Gegužės mėn. 24 d.

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija balandžio 28 d., ketvirtadienio, vakare surengė prof. dr. Vinceto Drotvino paskaitą „Jokūbo Brodovskio žodynas – XVIII a. lietuvninkų enciklopedija“. Šiuo renginiu simboliškai atidaryta naujoji Vilniaus ev. liuteronų parapijos salė, įrengta kapitališkai renovuotame pastate (pirmame aukšte, po senąja parapijos sale, kurioje 1991-1995 m. kas sekmadienį laikytos atsikūrusios Vilniaus ev. liuteronų parapijos pamaldos, kol bažnyčia buvo restauruojama). Prieš paskaitą visi buvo pakviesti apsilankyti š. m. balandžio 15 d. atidarytoje „Mažosios Lietuvos ambasadoje“ (Vokiečių g. 22) apžiūrėti Pamario kraštui skirtas fotografijų ir spaudinių ekspozicijas.

Naujoje parapijos salėje susirinkusiai auditorijai Jokūbo Brodovskio leksikografijos paveldo tyrinėtoją VPU profesorių dr. Vincentą Drotviną pristatė bei įvadą apie Karaliaučiaus kraštą pateikė Reformacijos draugijos vicepirmininkas, parapijietis Vytautas Gocentas. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti senajai lietuvių raštijai skirtus leidinius, tarp kurių buvo ir 2009 m. Lietuvių kalbos instituto išleistas prof. dr. V. Drotvino parengtas dokumentinis rankraštinio J. Brodovskio žodyno leidimas su faksimile, perrašu ir žodžių registru. Jame publikuojama Mažosios Lietuvos XVIII amžiaus reikšmingiausio leksikografijos paminklo – Jokūbo Brodovskio rankraštinio žodyno „Lexicon Germanico=Lithvanicvm et Lithvanico=Germanicvm“ – išlikusi vokiečių–lietuvių kalbų dalis.

Mažosios Lietuvos žodynininkas ir tautosakos rinkėjas J. Brodovskis (1692-1744) buvo kilęs iš Geldapės (dab. Gołdap, Varmijos Mozūrai, Lenkija), studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, nuo 1713 metų iki mirties dirbo Darkiemio apskrities Trempų (dab. Novostrojevas, Kaliningrado sritis) evangelikų liuteronų parapijos precentoriumi. Čia per trisdešimt metų sukaupė bene didžiausią XVIII amžiaus lietuvininkų rašomosios kalbos, gyvosios leksikos ir smulkiosios tautosakos archyvą – rankraštinį žodyną.

Rankraštis buvo saugomas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro vadovo prof. kun. Liudviko Martyno Gedimino Rėzos lituanikos fonde, Karaliaučiaus valstybiniame archyve, per karą slapstytas Prūsijos pakraštyje, Laukstyčių bažnyčios požemiuose. Ten jį, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kartu su kitais mūsų kultūros paveldo rašytiniais šaltiniais išgelbėjo Mokslų akademijos mokslininkų ekspedicija, vadovaujama prof. Povilo Pakarklio, ir parvežė į Lietuvą (deja, tik nepilną pirmąją vokiečių–lietuvių kalbų dalį (p. 39–1050). Išlikusioji rankraščio originalo dalis dabar saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

J. Brodovskio žodynas padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavyzdžius, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą šnekamąją leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos, joje atsispindėjo konkreti anų metų Prūsijos gyvenimo tikrovė, specifiniai jos bruožai.

Savo apimtimi ir medžiagos pateikimu J. Brodovskio žodynas gerokai pralenkė ankstesnius rankraštinius žodynus, taip pat ir pirmąjį Prūsijoje spausdintą vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną – Friedricho Wilhelmo Haacko „Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicvm et Germanico–Litthvanicvm“ (Halle, 1730 m.), kuris neaprėpė visos evangelikų liuteronų raštų leksikos, jame nebuvo šnekamosios kalbos žodžių ir jų iliustracijų. Savo darbą Brodovskis skyrė „vien Dievo garbei ir lietuvių kalbos mylėtojų labui“. Žodyno užmojį rodo trijų lygmenų vokiškas inventorius, kurį sudaro „Vocabula Biblica Veteris et Novi Testamenti“, t. y. Martyno Liuterio Biblijos konkordansų žodžiai drauge su jų lietuviškais atitikmenimis, „Vocabula Domestica“ – namų aplinkos, amatininkų, naminių bei laukinių augalų, audimo, žvejybos, senojo lietuvių tikėjimo terminai, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos vietovardžiai ir kita leksika, atspindinti įvairias lietuvininkų gyvenimo sritis. Ypatingą vertę žodynui suteikia „Proverbia“, „Ænigmata Lithvanica“ ir „Phrases“ (per 1000), kurios ne tik naudotos žodžių reikšmėms iliustruoti, bet ir sudaro savarankišką patarlių rinkinį. Iškeliamas vokiečių ir lietuvių patarlių semantikos ir struktūros bendrumas, drauge lietuviškųjų savitumas.

Nors žodynas nebuvo išspausdintas, juo naudojosi vėlesni leksikografai, tautosakos rinkinių sudarinėtojai, rašytojai, mokslininkai: K. G. Milkus, S. Daukantas, D. Poška, M. Valančius, G. Neselmanas, A. Šleicheris, F. Kuršaitis ir kt. 1800 m. buvo išleistas Kristijono Gotlybo Milkaus dvikalbis žodynas „Littauisch–deutsches und deutsch–littauisches Wörterbuch“, vertingiausias spausdintas XVIII a. leksikografijos darbas. Žodyno pagrindu K. G. Milkus paėmė Pilypo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J. Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių, priežodžių ar šiaip vaizdingų posakių. Daugelį jų paėmė iš J. Brodovskio rankraščių. J. Brodovskio priežodžiai praturtino dabartinę lietuvių frazeologiją.

Kęstutis Pulokas

Nuotraukos autoriaus

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr.5

Vakarą pradeda V. Gocentas

Paskaitos diskusijų akimirka

Po paskaitos prof. dr. V. Drotvinui dėkoja Reformacijos draugijos pirmininkas prof. dr. S. Kregždė ir draugijos valdybos narė, parapijietė A. Petraitytė