Archyvas - 2011

Ką reiškia Kristus "nužengė į pragarą"?

2011 Lapkričio mėn. 07 d.

Liuteronų Bažnyčia išpažindama Apaštalų tikėjimą liudija, kad Kristus buvo numiręs ir palaidotas ir “nužengė į pragarą”. Šį mėnesį po vienų laidotuvių prie manęs priėjo Romos katalikų tikėjimą išpažįstanti moteris ir paklausė, kodėl Liuteronų Bažnyčia išpažįsta, kad Kristus nužengė ne į “pragarus” (kaip moko Romos Bažnyčia), o į “pragarą”. Manau, kad šis klausimas yra aktualus ne tik jai, bet ir Liuteronų Bažnyčios nariams, kurie apsilanko Romos katalikų Bažnyčios apeigose. Keliais sakiniais atsakau į šį klausimą.

* * *

Dėkojame už klausimą, kodėl Apaštalų tikėjimo išpažinime Liuteronų Bažnyčia sako, kad Kristus nužengė į “pragarą”, o ne į “pragarus”, kaip tai išpažįstama Romos katalikų Bažnyčioje. Iš tiesų, kaip jūs minėjote, Romos katalikų Bažnyčia katekizme (RKBkat.) moko, kad Kristus nužengė į “pragarus”, tačiau šis terminas vartojamas ne visose kalbose. Angliškame RKBkat. tekste vartojamas žodis "pragaras" ("Hell"), nors pats mokymas yra identiškas.

Žodis “pragaras” buvo vartojamas ankstyvuosiuose Apaštalų tikėjimo išpažinimo tekstuose lotynų kalba (tiesa ne visi tekstai turi šį sakinį). Senieji Apaštalų išpažinimo tekstai sako "descendit ad inferna" ("nužengė į pragarą"), o ne " descendit ad ínferos" ("nužengė į žemesniąsias sritis"). Tarp jų:

Descendit in inferna = Ecclesia Aquileiensis ± 390 A.D.

Descendit ad infernum = Venantius Fortunatus, ± 570 A.D.

Descendit ad inferna = Sacramentarium Gallicanum, ± 650 A.D.

Tuo tarpu viduramžių liturginiuose tekstuose Kristaus nužengimas jau minimas kaip "descendit ad ínferos" ("nužengė į žemesniąsias sritis").

 

Antra, termino “pragarai” nėra Biblijoje lietuvių kalba. Kai Romos katalikų katekizme kalbama apie "pragarus", nuoroda pateikiama į kelias vietas ir ypač į laišką Efeziečiams, kuris liudija apie Kristaus nužengimą į "žemesniąsias sritis žemėje" (Ef.4,9). Tuo ir dar keliomis vietomis remiantis RK katekizmo lietuviškas vertimas šias "žemesniąsias sritis" vadina “pragarais”. Jei Romos katalikų tikintiesiems šis terminas yra suprantamas, tai galėtume šį vertimą laikyti sėkmingu. Kita vertus, kadangi pragaras Biblijoje be išimties minimas absoliučiai neigiama prasme, terminas "pragarai" kai kam gali kelti asociacijų vien su pragaru, todėl čia gali būti reikalinga papildoma katekezė (žmonėms gali kilti klausimas kuo skiriasi “pragaras” nuo “pragarų”).

 

Šiuo atveju nesigilinkime į Romos katalikų Bažnyčioje vartojamo Apaštalų tikėjimo išpažinimo vertimo į lietuvių kalbą ypatumus, o tik pabandykime atsakyti į klausimą, kodėl Liuteronų Bažnyčioje Apaštalų tikėjimo išpažinime nėra žodžio “pragarai”, bet išpažįstama, jog Kristus “nužengė į pragarą”.

 

Pirmiausia todėl, kad, kaip jau minėta, žodžio “pragarai” nėra Biblijoje. Liuteronų Bažnyčia stengiasi tiksliai atkartoti biblinius terminus. Jūs turbūt pastebėjote, kad “Tėve Mūsų” malda Liuteronų Bažnyčios liturgijoje taip pat skiriasi nuo Viešpaties maldos Romos katalikų liturgijoje. Liuteronų Bažnyčioje sakoma "nevesk mūsų į pagundą," nes taip yra parašyta Biblijoje, o ne "neleisk mūsų gundyti". Tai nereiškia, kad Dievas gundo žmogų. Liuteronų katekizme sakoma, kad "Dievas negundo nė vieno, bet mes šioje maldoje prašome, kad Dievas malonėtų mus saugoti ir apginti, jog velnias, pasaulis ir mūsų pačių kūnas mūsų neapgautų ir nenuvestų į netikėjimą, neviltį bei kitas didžias gėdas ir nuodėmes ir mes nors būtume gundomi, pagaliau ištesėtume ir pergalėtume." Tačiau Bažnyčia netaiso šio "Tėve mūsų" maldos prašymo, bet pasilieka prie Naujojo Testamento teksto. Tokio požiūrio ji laikosi ir Apaštalų tikėjimo išpažinimo atžvilgiu, nes, kaip jau minėta, seniausiuose Credo tekstuose sakoma "Descendit in/ad inferna/infernum."

 

Antra priežastis yra teologinė. Vakarų Bažnyčioje ilgainiui įsitvirtino mokymas apie penkias vietas, kuriose atsiduria mirusiųjų sielos: (1) pragaras, (2) skaistykla, (3) buveinė nekrikštytiems kūdikiams (limbus infantium), (4) buveinė “tėvams” (senojo testamento žmonėms- limbus patrum), (5) rojus. Negaliu iš karto tiksliai atsakyti, kada nusistovėjo šis mokymas, tačiau turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad ankstyvaisiais viduramžiais, kuomet vis aiškiau buvo apibrėžiama skaistyklos doktrina ir konkrečiau nustatoma su ja susijusi praktika. Tada turėjo kilti loginiai klausimai, liečiantys mirusiųjų Senojo Testamento tėvų sielas (nes skaistykloje yra tik krikštytų, tačiau amžino pasmerkimo neužsitraukusių žmonių sielos). Kitas loginis klausimas lietė nekrikštytųjų kūdikių sielas, kurie nepadarė nuodėmių, tačiau, kaip moko Romos katalikų Bažnyčia, negavę krikšto jie liko neišvaduoti iš įgimtosios nuodėmės. Toliau nesigilinsiu į šiuos klausimus ar į teologinius faktorius atvedusius prie šių teiginių.

 

Liuteronų Bažnyčia atmeta mokymą apie "tarpinę sielos būseną", kurio išpažinėjai teigia, jog kūną palikusi siela yra nei laiminga nei nelaiminga, nes ji, esą, yra užmigusi (šis mokymas yra išplitęs kai kuriose krikščioniškose bendruomenėse). Kai kalbama apie “užmigusiuosius”, Liuteronų Bažnyčia nurodo tik į mirusiųjų kūnus.

 

Liuteronų Bažnyčia taip pat nepriima už pagrindo viduramžiais įtvirtinto mokymo apie tarpines vietas tarp rojaus ir pragaro, kur atsiduria mirusiųjų sielos, nes mano, jog to neįmanoma akivaizdžiai pagrįsti Šventuoju Raštu. Liuteronų Bažnyčia moko ne apie lokalinį sielos buvimą po mirties, bet apie sielos būseną (!) po mirties, o ji gali būti dvejopa: (1) Dievo malonės būsena, į kurią patenka tikinčiųjų sielos, kurios per Dievo malonės priemones (žodį ir sakramentus) iš Kristaus gavo išganymą. Į šią malonės būseną pateko ir "tėvai" - Dievui ištikimieji Senojo Testamento žmonės. Todėl išganymą atnešusi Kristaus mirtis tapo išganymu ne tik po Kristaus mirties ir prisikėlimo į jį įtikėjusiems žmonėms, bet ir Senojo Testamento žmonėms, kurie po mirties buvo šioje malonės būsenoje, simboliškai vadinamoje “Abraomo prieglobsčiu.” (2) Antroji yra nemalonės arba pasmerkimo būsena, į kurią po mirties patenka visų netikinčiųjų, Dievo išsižadėjusių žmonių sielos. Šias dvi būsenas galima apibūdinti kaip "priešrojinę" ir "priešpragarinę" būsenas. Jose sielos yra iki Kristaus antrojo atėjimo - paskutinio teismo dienos, kuomet mirusiųjų kūnai bus prikelti, tai yra mirusiųjų sielos bus aprengtos jų pačių nemirtingais kūnais. Tada "tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui ir tie kurie darė bloga, teismo prisikėlimui" (Jn 5,29) Pasmerktieji "eis į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą" (Mt 25,46).

 

 

Tokiu būdu Liuteronų Bažnyčia, nors ir moko, kad Kristus nužengė į “žemesniąsias sritis” arba į "mirusiųjų pasaulį" (Šeolą ar Hadą), ir nors nesako, kad terminas "descendit ad ínferos" yra klaidingas (šis terminas vartojamas ir liuteronų dogmatiniuose tekstuose), Tikėjimo Išpažinimo Raštuose pateikdama Apaštališkąjį Simbolį vartoja "Descendit in inferna". Bažnyčia nemato ypatingos būtinybės vartoti daugiskaitinės termino “pragaras” formos, nes mirusiųjų sielos yra ne paskirose “vietose”, o tik skirtingose “būsenose”. Bažnyčia taip pat nemato priežasties taisyti Apaštalų tikėjimo išpažinimo tekstą lingvistiškai, nes žodis "inferna" (pragaras) vartotas ankstyvuosiuose Apaštalų tikėjimo išpažinimo tekstuose. Kartu Liuteronų Bažnyčia moko, kad teiginys "Kristus nužengė į pragarą" ("Descendit in inferna") yra tikslus, nes Kristus savo išaukštintoje (!) būsenoje iš tiesų nužengė į pragarą ir pergalingai pasirodė blogio angelams ir pasmerktiesiems ("skelbė kalėjime esančioms dvasioms" 1 Pt.3,19) kaip mirusiųjų ir gyvųjų Viešpats, kuris nugalėjo mirtį ir šėtoną. Šį nužengimą į pragarą reikia suprasti ne perkeltine ar metaforine prasme (kuomet pragaras yra siejamas su kentėjimo ir mirties skausmais, kuriuos Kristus iškentė vardan žmogaus išganymo), bet tik tiesiogine prasme. Martynas Liuteris sako: "Todėl mes tikime, kad Kristus neabejotinai nužengė į pragarą ... ir pats mus išvadavo nuo mirties galios bei šėtono, nuo amžino pasmerkimo, ir tokiu būdu, nuo pragaro žiočių."

 

Liuteronų Bažnyčia atsiriboja nuo filosofinių Kristaus nužengimo į pragarą klausimų. Jie yra beprasmiai, nes apie tai mažai liudija Šventasis Raštas. Šis tikėjimo išpažinimo teiginys gali būti priimamas tik tikėjimu, nes Kristaus nužengimo į pragarą negali aprėpti žmogaus protas ar jausmai. Užtenka tikėti, kad Kristus nužengė į pragarą, o kaip tai įvyko, sužinosime kai išvysime “naują dangų ir naują žemę” (Apr 21,1).

 

Kun. dr. Darius Petkūnas