Jaunimo veikla

Apie žibintus ir pasaulio pabaigą

2012 Rugpjūčio mėn. 28 d.

Vėl per greitai baigiasi vasara. Vaikai grįžta iš stovyklų, gaudo paskutines atostogų dienas ir stengiasi negalvoti, kad jos netrukus baigsis. Dalis mūsų vaikų jau kelinti metai važiuoja į ekumeninę Lietuvos Biblijos skaitymo draugijos organizuojamą stovyklą „Žibintas“ Berčiūnuose, Panevėžio rajone.

Šiandien paklausiau, kodėl jiems ten patinka. Todėl, kad vadovai paslepia įvairius daiktus, o vaikai turi juos surasti. Kad būna išlikimo diena ir kiekvienai komandai reikia pasistatyti namus, susikurti laužą ir išsikepti bulves. Kad ryte ir vakare reikia susėsti aplink laužą, giedoti, klausytis skaitinių ir po to atsakinėti į visokius klausimus. Kad reikia atspėti, kiek vabalų sulindę po indeliu. Kad būna talentų vakaras. Ir kad būna naktinis žygis. Visi žino, kad jis bus, bet nežino kada. Tada vieną naktį vadovai visus prikelia iš miegų ir kviečia eiti, o vaikai nelabai džiaugiasi, nes nori miego, nors iki tol žygio labai laukė. Gerai čia jie sugalvojo su tuo netikėtu žygiu, pagalvojau. Panašiai kaip Biblijoje. Kai žinai, kad bus, bet nežinai, kada. Ir vaikų reakcija panaši: nors ir lauktas įvykis, bet tuo metu norisi jį nukelti į kitą, patogesnį laiką. Tačiau vaikai, miegą nugalėję, į žygį išėjo ir labai džiaugėsi. O kas pramigo – patys kalti. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti“(Lk 12,36), sakoma Evangelijoje. O mes taip dažnai tuos žiburius laikome užkišę kur nors kampe. Ir strėnos kelionei nesujuostos. Lekiame, bėgame, patys gerai nesuprasdami nei kur, nei kodėl. Pakeliui išmėtome apkabinimus artimiems žmonėms, patylėjimus kartu, giesmes, sekmadienius ir beveik visada neturime laiko. Kas čia lauks to šeimininko, grįžtančio iš vestuvių... Netoli kaime vienas žmogus didelėm raidėm užsirašė ant balto lapo, kad tą ir tą dieną bus pasaulio pabaiga (labai greitai, bet datos nerašysiu). Pasikabino virtuvėje ant sienos gerai matomoje vietoje ir dabar laukia. Kas ateina – tam parodo, kad irgi lauktų. Susikoncentravęs į tikslą. Tik žiburio nedega. Kai ta pabaiga ateis, turbūt užsidarys duris ir neįsileis. Ir aš pagalvojau: kaip būtų gerai, kad kiekvienas būtų pasirengęs, kaip tie laimingi tarnai, kuriuos šeimininkas ras budinčius. Tik ne tai pasaulio pabaigai, vienai iš daugelio, rastai internete ir užrašytai virtuvėje ant lapo, o Žmogaus Sūnui, kuris ateis, kai nesitikėsime. Kaip tas naktinis žygis stovykloje.

 

Daiva Kalinauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr.7-8