Archyvas - 2009

Jaunimo kursai Danijoje

Tarptautinė krikščioniška jaunimo organizacija „European Fellowship“ kasmet Didžiąją savaitę surengia jaunimo vadovų kursus. Ne pirmą kartą LELB Jaunimo centrui kursuose atstovavo kėdainiškė Gerda Staškevičiūtė.

Su nostalgija prisimenu savaitę, kovo viduryje praleistą Kopenhagoje surengtuose jaunimo vadovų Velykų kursuose – Easter course. Nors šiemet buvo kelis kartus sunkiau, nei ankstesniais metais, tačiau tai paliko tik dar didesnį įspūdį.

Nemeluosiu, šiek tiek pabūgau, sužinojusi, kad į kursus Danijoje teks vykti vienai. Guodė tik mintis, kad ten susitiksiu su jaunimu, su kuriuo prieš pusmetį dalyvavome stovykloje Suomijoje, tad giliai širdyje žinojau, kad kartu praleistas laikas bus nuostabus. Juk šie kursai suvienija visus...

Sekmadienio rytą kėliausi trečią valandą nakties, nes teko važiuoti į oro uostą Vilniuje, iš kurio 7 val. ryto pakilęs lėktuvas išskrido i Kopenhagą, Danijos sostinę. Lėktuvui nusileidus, pasitiko šaltas, bet jau pavasarėjantis oras. Pirmieji Kopenhagos vaizdai man priminė pastelinių spalvų peizažą. Bet neturėjau itin daug laiko juo gėrėtis, nes kuprinės svoris pečius lenkė prie žemės, tad susiradusi reikiamą terminalą, nusipirkau bilietą ir traukiniu išvykau į centrinę miesto stotį, iš kurios pėsčiomis turėjau pasiekti centrą, kur vyko kursai. Atvykusi į jį, pasidėjau daiktus ir kartu su Transilvanijos atstove išėjome pasižvalgyti po miestą. Tai išties stebuklinga vieta: aplink vanduo, daugybė laivų, seni, ne vieną šimtmetį menantys pastatai ir besišypsantys žmonės. Grįžus laukė susipažinimo vakaras. Daugybė žaidimų bei vakaro programa padėjo geriau pažinti visus dalyvius, kurių buvo net iš 11 valstybių.

Rytą, pabudus, prasidėjo sunki ir varginanti diena. Bemaž trys ne vieną valandą trukusios paskaitos, kurių kiekviena pasižymėjo skirtingu pateikimo stiliumi: skaidrės, diskusijos, strateginiai žaidimai – ir viskas orientuota į tai, kad geriau suprastume pasaulio religinę situaciją. Man buvo kiek sudėtinga suprasti aptarinėtą musulmonų reakciją į Danijos laikraštyje spausdintas karikatūras... Vakarą užbaigėme pirmą kartą Velykų kursų istorijoje surengtu EasterVision konkursu. Tai „Eurovizijos“ analogas, kurio metu visos šalys turėjo pateikti savo pasirodymą. Laimėtojais tapo estai, kurių sukurtas filmukas apie savo šalį pakerėjo ne vieną kursų dalyvį.

Trečiąją dieną nustebino kursų vadovo Denniso J. Frederikseno žodžiai: „Turite 10 minučių susidėti visus daiktus ir nusileisti į apačią“. Niekas nesuvokė, kas vyksta, tačiau susirinkę daiktus, visi keliavom į jaunimo nakvynės namus. Ten palikę daiktus, keliavome į miestą, kur turėjome atlikti daugybę užduočių: surinkti tam tikrų pastatų ir objektų nuotraukas, rasti atsakymus į užduotus klausimus bei pelnyti kuo daugiau taškų. Mūsų komandos strategija buvo simbolinė: „svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti“, tad neskubėdami vykdėme užduotis, apžiūrėjome muziejų, kėlėmės keltu, bendravome su piketuojančiais žmonėmis. Buvo tikrai nuostabu, tačiau, deja, užėmėm paskutiniąją vietą. Kita vertus, pasijutome laimėtojais, nes pamatėme daugiau už kitas komandas.

Ketvirtąją dieną vėlei staigmena: 24 valdas trukęs žaidimas, kuris pareikalavo ne tik politinių žinių, bet ir pasaulinės situacijos suvokimo bei blaivaus proto. Kiekvienas žaidime žengtas žingsnis galėjo būti lemtingas. Žaidimą baigėme jau įpusėjus vidurnakčiui, nes dauguma dalyvių buvo išsekę.

Penktoji diena prasidėjo Lietuvos rytine malda. Pasirinkau kiek netradicinę formą ir viską perteikiau šokiu žvakių šviesoje. Dėl šios priežasties buvau nominuota geriausiai šokančia kursų mergina. Menu, atsisveikinant britai apsikabino ir liepė pažadėti, kad dar pamatys mane šokančią per televiziją. Po vakarienės dienos įvykius aptarinėjome savo šalių grupelėse. Kadangi buvau vienintelė Lietuvos atstovė, tai dariau kartu su kitais kursų „vienišiais“ – dalyviais iš Maltos, Austrijos ir Ukrainos.

Šeštąją dieną po pusryčių rinkomės vieną iš dviejų veiklų: dainavimo ir žaidimų bei bendravimo arba dalyvavimo „Aklame teatre“, kurio metu buvo užrištos akys ir turėjome rasti išėjimą. Tai lyg ir tradicinis rumunų žaidimas.

Vakare keliavome į vietinę tarptautinę bažnyčią (International church), kur susitikom su liuteronų kunigu bei dalyvavome Didžiojo penktadienio pamaldose. Kunigas paaiškino, kad to vakaro pamaldos bus labai ramios, tačiau sekmadieninės – velykinės, išsiskirs muzikos gausa. Po pamaldų grįžome į centrą, kuriame buvome apsistoję. Vakarinis pasivaikščiojimas tikrai sužavėjo, nes šįkart matėme tuščią šviesų gaubiamą miestą. Be to, tą penktadienį nedirbo parduotuvės, tad žmonių gatvėse sutikome itin mažai.

Šeštadienį rytą buvo internacionalinių žaidimų pusdienis, vėliau paskaita bei staigmena: tradicinės danų Kalėdos (taip, nesuklydau – būtent Kalėdos). Skambėjo kalėdinė muzika, stalus puošė raudonos staltiesės, ant kurių puikavosi kalėdiniai valgiai. Po vakarienės virėjos pavaišino desertu, kuriame visi stengėmės surasti migdolo riešutą. Tai danų tradicija. Buvo tikrai juokinga, kai vienas iš britų jį tiesiog prarijo.

Vėliau ruošėme tradicinių valgių stalus bei keliavome į apdovanojimu ceremoniją, kur skirtingose nominacijose buvo apdovanoti visų šalių atstovai.

Sekmadienio rytą papusryčiavę apsitvarkėme bei susidėję daiktus iškeliavome į Velykų pamaldas. Buvo labai keista regėti tiek daug šiltai besišypsančių kitataučių. Pamaldų metu, kaip ir buvo pažadėta, skambėjo labai daug muzikos, žmonės nešė gėles, sveikino vieni kitus, giedojo savo tautų giesmes. Aš asmeniškai labai džiaugiuos, kad galėjau tai pamatyti, nes tai buvo tikrai išskirtinis reginys.

Noriu labai padėkoti žmonėms, kurių dėka galėjau dalyvauti šiuose kursuose, jie man buvo neapsakoma patirtis. Sunki, varginanti, bet be galo prasminga kelionė!

Gerda Staškevičiūtė

„Lietuvos evangelikų kelias“ 2008 Nr.4