Jaunimo veikla

Kelionė į Berlyną stovyklai Rumunijoje rengiantis

2013 Biželio mėn. 24 d.

Ne vienam „Lietuvos evangelikų kelio“ skaitytojui pavadinimas „Lingua Franca“ primins kadaise Vilniaus bei Kretingos parapijose kelerius metus vasarą LELB Jaunimo centro rengtus anglų bei vokiečių kalbų kursus ir šiltą bendravimą su savanoriais mokytojais iš pačių įvairiausių šalių. Pastaruoju metu Pasaulio studentų krikščionių federacijos (WSCF) kuruojamas „Lingua Franca“ projektas apima teminių seminarų bei jaunimo stovyklų organizavimą. Šiemet liepos 20-30 d. kviečia ekumeninė stovykla Rumunijoje! Stovyklai artėjant, buvo suburta tarptautinė organizatorių komanda, į kurią atrinkta ir Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugijos nominuota LSMU studentė Jurgita Koženiauskaitė. Birželio 1-2 d. Berlyne, kuriame pastaruoju metu įsikūrusi WSCF Europos regiono būstinė, surengtas stovyklos organizatorių pasitarimas. Mūsų skaitytojams pateikiame Jurgitos įspūdžius.

Pasitaikė puiki galimybė kartu su kitų šalių atstovais organizuoti tarptautinę Vidurio ir Rytų Europos „Lingua Franca“ projekto ekumeninę vasaros stovyklą, kuri šiemet vyks Rumunijoje. Be abejo, sutikau tokiu pasiūlymu pasinaudoti.

Viskas prasidėjo nuo laiško, kuris kvietė pabandyti dalyvauti atrankoje į stovyklos organizatorių komandą. Iš pradžių dvejojau, svarsčiau, ar pavyks, bet galiausiai pagalvojau, jog nepabandžiusi nesužinosiu. Ir štai, po kelių savaičių gavau kitą laišką – sveikinimą, kad esu viena iš penkių organizatorių. Laimė, džiaugsmas, baimė ir nežinia – tokie jausmai apėmė mane vienas po kito. Bet juk dabar ne apie jausmus šneka. Taigi susiorganizavome pirmuosius skype pokalbius. Pradėjome susirašinėti, viską po truputį planuoti, įsivaizduoti, kurti tokią stovyklą, kokią norėtume matyti. Po daugybės laiškų ir ilgo planavimo internetu atėjo laikas susitikti visiems gyvai. Pirmas realus komandos susitikimas įvyko Vokietijos sostinėje Berlyne. Viso susitikimo metu didžiausią įspūdį paliko komanda, kiekvienas jos narys ir mūsų darnus bei produktyvus darbas. Dar vis su šypsena prisimenu kelionę nuo Berlyno autobusų stoties iki WSCF Europos regiono sekretoriaus bei komandos nario Hanso namų, kur vyko susitikimas, nes po daugybės klaidžiojimų, vietinių gyventojų lydima, žingsnis po žingsnio pasiekiau kelionės tikslą. Ten manęs jau laukė visi komandos nariai. Akimirka, kai juos visus sutikau, buvo jaudinanti. Visi stovėjo išsišiepę, linksmi ir laimingi, visi mane pasitiko šiltai apkabindami, klausinėjo, kaip sekėsi kelionė, rūpinosi, ar pavalgiusi, ar nepavargusi.

Tuomet pirmasis dienotvarkės punktas buvo trumpai prisistatyti. Visi iš eilės pasakojomės, ragaudami lietuviškus šokoladinius saldainius. Taip vieni kitus pažinome artimiau. Pristatysiu ir aš jums trumpai savo komandos narius: Liucianas (Rumunija) – projekto koordinatorius, mūsų komandos galva, kuris bijo ir nemėgsta kačių, Hansas (Vokietija) – komandos ir stovyklos pinigai, Maria (Lenkija, šiuo metu studijuoja Olandijoje) – visada organizuota, nenustygstanti vietoje, šoka airiškus šokius, Tzovinar (Armėnija) – mąsli, mėgsta jodinėti žirgais.

Po linksmų pasakojimų apie save sekė tikrasis „smagumas“ – didysis planavimas, kuris truko visą savaitgalį. Smulkiai aptarinėjome pačius įvairiausius būsimosios stovyklos aspektus – pradedant maitinimu, baigiant būreliais, pranešimų temomis ir jų lektoriais. Buvo daug ilgų, šiek tiek varginančių diskusijų, bet visais klausimais sugebėjome priimti visiems tinkamus bendrus sprendimus. Taip dirbom iki vakaro, o tada su išsekusiomis smegenimis ir ištuštėjusiais skrandžiais nuėjome pavakarieniauti. Čia jau galėjome atsipūsti ir, nebegalvodami apie stovyklos reikalus, smagiai bendravome, juokavome.

Sekmadienis vėl pareikalavo naujų minčių, šviesių protų ir dar šiek tiek jėgų. Pratęsėme šeštadienio darbą, kuris vėl truko iki vakaro. O tada tik liko aplakstyti keletą parduotuvėlių, nupirkti keletą suvenyrų namo ir, atsisveikinus su kolegomis, vykti atgal į Kauną, kur jau laukė beprasidedanti sesija.

Geriau pažinti Berlyno neteko dėl laiko stokos, bet neliūdžiu – išvykdama tariau sau, kad čia dar sugrįšiu, o tą savaitgalį patyriau gerų emocijų, susitikau su nuostabiais, įdomiais žmonėmis. Tokia kupina įspūdžių, naujos motyvacijos grįžau į Kauną, kur su visai maloniu jausmu kibau į mokslus, o kartu ir į man paskirtas stovyklos organizavimo užduotis. Viena iš mano atsakomybių – į stovyklą Rumunijoje atsivežti grupelę dalyvių iš Lietuvos bei kitų Baltijos šalių. Tad noriu pradrąsinti: jei dar neužsiregistravote, nepraleiskite progos susipažinti su naujais žmonėmis, turiningai praleisti laiką, patirti naujų įspūdžių, pažinti Rumunijos kultūrą.

Jurgita Koženiauskaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr.6