Jaunimo veikla

Šiaurietiškasis krikščioniškosios studentijos susitikimas Danijoje

2014 Balandžio mėn. 29 d.

Pasaulio studentų krikščionių federacijos vienijami Šiaurės Europos studentų krikščionių judėjimai jau daugelį metų rengia Federacijos šiaurietiškojo paregionio susitikimus, į kuriuos Skandinavijos ir Baltijos valstybių krikščioniškosios studentijos atstovai vis kitoje šalyje susirenka dukart per metus – žiemą ir vasarą. Nuo 1997 m. Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugija – LELB Jaunimo centro padalinys šiaurietiškuosiuose susitikimuose dalyvauja reguliariai. 2006 m. draugija tapo visateise WSCF Šiaurės Europos studentų krikščionių tarybos nare.

Šių metų vasario 28 – kovo 2 dienomis antrame dydžiu Danijos mieste Orhuse (Aarhus) vyko Pasaulio studentų krikščionių federacijos Europos regiono (angl. WSCF-E) šiaurietiškojo padalinio (angl. NBCC) surengtas kasmetinis krikščioniškosios studentijos susitikimas. Šįkart kviesta pasidalyti mintimis ir aptarti krikščionių religinį persekiojimą Afrikoje ir Vidurio Rytuose. Kartu su kitais seminaro dalyviais iš Danijos, Norvegijos ir Suomijos į renginį vykome ir mes – du Vilniaus akademinio evangelikų liuteronų jaunimo draugijos nariai – Evaldas Tytmonas ir Evaldas Švageris. Susitikimo įvadiniais žodžiais parinktos eilutės iš Šventojo Rašto: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus“ (Mt 5, 10-12), – tapo laiko tiltais, sujungusiais krikščionybės pirmuosius žingsnius ir šių dienų pasaulio realijas.

Iš Lietuvos pajudėjome ankstyvą penktadienio rytą. Nors atstumo būta sąlyginai nedidelio (žvilgterėjus į žemėlapį, Danija atrodo ranka pasiekiama), tačiau dėl laukimo oro uostuose tarp skrydžių Orhuso diakoninę mokyklą, kurioje ir vyko susitikimas, pasiekėme gerokai popiet. Skandinaviškieji mūsų kaimynai mus pasitiko pavasariniu lietumi, dar neįšilusio vėjo šuorais ir apniukusio dangaus grimasomis. Pirmąkart įkvėpus daniško oro ir akimis aprėpus vietinius vaizdus, slenkančius pro autobuso langą pakeliui iki Orhuso, smalsaujančios mintys sugulė į pirmą subjektyvų šios šalies keliamą įspūdį – santūrokas ir kiek pragmatiškas gyvenimo būdas, gilios žemdirbiškos kultūros šaknys ir gal kiek lėtoki danų „apsisukimai“. Autobusui pasiekus Orhuso centrinę dalį, akimis ieškojome šio miesto architektūrinio veido, spalvų bei nuotaikų, tačiau tikėtasi daugiau nei pamatyta, – dideli ir šaltoki Orhuso universiteto mūrai, probrėkšmiais prie siaursterėjusių gatvių sukumpę stoguoti senoliai, dideli bažnyčių laikrodžiai veikiau draugavo su apyniūrio pavasario nuotaikomis, nei buvo linkę rodyti savo unikalų charakterį ir veidą. Žinoma, kelionės nuovargis ir pavasarinis lietus užgulė mūsų mintis, todėl alkanais žvilgsniais veikiausiai per greit ir per lengvai norėjome užmegzti pirmąją pažintį su šiuo miestu. Kadangi atvykome vieni pirmųjų, iki susitikimo pradžios likusią laiko dalį išnaudojome įsikūrimui ir minimaliam miego stokos atpirkimui.

Susitikimo dalyvių pažintis ir renginio programa pradėta bendra vakariene. Prie jos prisijungė ir pirmasis seminaro pranešėjas evangelikų liuteronų kunigas, kilęs iš Nigerijos, o šiuo metu gyvenantis ir tarnaujantis Danijoje, Clement Dachet. Po vakarienės išgirdome kunigo pranešimą apie religinius konfliktus Nigerijoje. Ši Afrikos valstybė ypač skaudžiai išgyvena religines konfrontacijas ir kraujo praliejimo mastu atrodo esanti viena opiausių ir didžiausių religinio sambūvio problemų. Su nuostaba tenka papriekaištauti sau ir pasaulio visuomenei, kad mažai žinome ir menkai įsitraukiame į šios problemos sprendimo lauką. Pranešėjo žiniomis, seminaro išvakarėse Nigerijoje musulmonų ekstremistai užpuolė krikščionišką mokyklą. Išpuolio metu nužudyta daugiau nei penkiasdešimt žmonių. Metų statistika pateikia šimtus brutalių užpuolimų, nužudymų, suluošinimo atvejų. Kunigo teigimu, vyriausybinės šalies institucijos daugiau ar mažiau lieka abejingos šiems nusikaltimams ar netgi juos palaiko, todėl esama pagrindo manyti, kad vietinių krikščionių persekiojimas laikytinas ne lokaliu ekstremistiniu reiškiniu, o veikiau sistemine ir gerai koordinuota politika. Pranešimą pratęsusi diskusija gvildeno įvairius šios problemos aspektus. Mąstėme, kam ir kodėl galėtų būti naudinga tokia agresyvi krikščionių atžvilgiu nukreipta politika. Iš galvos neišmestina aplinkybė, kad plataus masto ekstremistinės grupuotės, jų finansavimas ir veiklos koordinavimas negali būti nežinomas šalies institucijoms ir pasaulio lyderiams. Galima tik spėlioti, kad geopolitinėje Afrikos dėlionėje mums nežinomų įtakingų organizacijų ir šalių interesų yra daugiau nei galime įsivaizduoti. Vieningai sutarėme, kad konflikto šaknys apsivijusios ne esminius religinius principus, o minėtuosius ir mums nežinomus pasaulietinius interesus. Šioje šalyje religiniai krikščionybės ir musulmonų tikėjimo skirtumai yra tapę įrankiais ir pretekstu slaptai politikai vykdyti. Retoriškai klausta, koks galėtų būti mūsų įnašas sprendžiant šią problemą, užsiminta apie aktyvesnį šios problemos aptarimo eskalavimą savo šalyse, palaikymą bendra malda. Norisi pabrėžti, kad ši problema pasauliniu mastu išlieka labai opi ir nusipelno gerokai didesnio dėmesio.

Pirmosios susitikimo dienos programa baigta bendra malda ir giesmėmis. Po programinės dalies rinktasi pasišnekučiuoti ir paskanauti atvežtų vaišių, pavakaroti ir pasišildyti gitaros garsais.

Šeštadienio programa pradėta bendrais pusryčiais ir ryto malda. Ją patikėta pravesti mums. Bendram susikaupimui ir Dievo žodžio apmąstymui pasirinkome vieną psalmių ir ryto maldą iš lietuviškojo giesmyno. Leidome sau truputėlį paimprovizuoti ir ryto maldos pabaigoje padainavome žinomo anglų roko ir bliuzo atlikėjo Eriko Klaptono (Eric Clapton) dainą „Tears in Heaven“ („Ašaros danguje”). Prisimintina, kad šią dainą žinomas gitaristas dedikavo nelaimingo atsitikimo metu žuvusiam savo mažamečiui sūnui atminti. Po rytinės maldos prasidėjo pirmasis antrosios susitikimo dienos pranešimas. Jį skaitė krikščioniškos jaunimo organizacijos „Open Doors Youth“, kurios tikslas – rūpintis ir padėti pasaulyje persekiojamiems krikščionims, atstovė Maria Hansen. Dera pasakyti, kad „Open Doors Youth“ yra pasaulinio masto organizacija, savo filialus turinti beveik visuose pasaulio žemynuose. Pranešėja pasakojo apie pagrindinius organizacijos veiklos principus, sukauptą patirtį ir esmines problemas, su kuriomis nuolat tenka susidurti. Viena pagrindinių šios organizacijos veiklos sričių – Šventojo Rašto platinimas krikščionims konfliktinėse zonose, moralinės ir materialios pagalbos teikimas nuo religinio persekiojimų nukentėjusiems krikščionims. Pranešimo metu susitikimo dalyviai supažindinti su krikščionės moters iš Nigerijos gyvenimo istorija. Vieno musulmonų ekstremistų išpuolio metu ji neteko savo šeimos. Marijos teigimu, nepaisant visko, ši moteris nepalūžta, meldžiasi Dievui ir tiki geresne ateitimi. Po šios sukrečiančios istorijos visi turėjome galimybę užpildyti atviruką, parašyti palaikomąjį žodį šiai moteriai, pasidalyti jos dvasiniu skausmu. Marija pateikė ir daugiau asmeninių žmonių patirčių, kurios padėjo suprasti, koks stiprus ir galingas gali būti tikėjimas, ir privertė susimąstyti apie tai, kokias puikias religinės laisvės sąlygas turime mes šiandien ir kaip jas reikėtų vertinti.

Antrąjį šeštadienio pranešimą skaitė Rebekka Højmark, Danijos nacionalinės bažnyčių tarybos atstovė (angl. National Council of Churches in Denmark). Pranešėja dalijosi mintimis apie tarybos veiklą, jos darbą su visuomeninėmis organizacijomis, bendradarbiavimą su valdžios struktūromis. Auditorija savo ruožtu domėjosi Danijos bažnyčių tarybos reakcija į pastarojo meto įvykius pasaulyje. Atstovė, atsakydama į šį klausimą, teigė, kad dažniausiai Danijos bažnyčia laikosi nešališkos politikos ir nėra linkusi išsakyti kategoriškos pozicijos. Tokios laikysenos motyvas – nenoras tapti suinteresuotų pusių propagandiniu įrankiu, kadangi aptariamų religinių konfliktų šaknys labai dažnai būna visai ne religinio pobūdžio. Po pranešimo vykusios diskusijos metu mes savo ruožtu dalijomės informacija apie Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos ištiestą pagalbos ranką nuo persekiojimo savo gimtojoje šalyje kenčiantiems Sirijos krikščionims. Priminsime, kad šio projekto dėka Lietuvoje laikinas prieglobstis suteiktas beveik keturiasdešimčiai krikščionių iš Sirijos. Diskusijoje taip pat užsiminta apie įvykius Ukrainoje ir bažnyčios vaidmenį juose. Susitikimo dalyviams priminėme Lietuvos nepriklausomybės aušrą ir Lietuvos bažnyčių pamatinį vaidmenį, telkiant žmones maldai ir dvasinei stiprybei lemtingomis atbundančios valstybės akimirkomis.

Paskutinis šeštadienio programoje buvo numatytas organizacinis pasitarimas. Jį kuravo Suomijai atstovaujanti Pasaulio studentų krikščionių federacijos Europos regiono komiteto narė Maria Kozhinova. Pasitarimo metu kalbėta apie artėjančius svarbiausius WSCF renginius, kiekvienos šalies atstovai papasakojo apie krikščioniškosios studentijos veiklą savo šalyje, dalyvavimą įvairiuose projektuose. Pasitarimo pabaigoje imta preliminariai planuoti kito susitikimo datą. Įprasta tvarka Šiaurės Europos krikščionių studentų susitikimai rengiami dukart metuose – žiemą ir vasarą, tačiau dėl šių metų vasarą Kolumbijoje vyksiančios generalinės Pasaulio studentų krikščionių federacijos asamblėjos nutarta neorganizuoti vasaros susitikimo. Preliminariai kalbėta apie galimybę kitą žiemos susitikimą rengti Lietuvoje. Šis klausimas dar turės būti nagrinėjamas artimiausiame LELB Jaunimo centro padalinio – Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugijos pasitarime. Pasibaigus organizaciniam pasitarimui, turėjome progą pavaikščioti po vakarinį Orhusą, pavakarieniauti vienoje senamiesčio užeigų ir pasigrožėti nakties šviesomis apšviestais miesto kampeliais. Antrąją seminaro dieną užbaigėme vakaro malda su Šventąja Vakariene, kuriai vadovavo kunigas Sørenas Pedersenas. Sekmadienį po pusryčių atsisveikinome su visais dalyviais ir išvykome į oro uostą, iš kurio laukė dar ilgas kelias namo.

Baigiant šį apžvalginį straipsnį, dera pasakyti, kad panašaus pobūdžio krikščioniškosios studentijos susitikimai yra puiki galimybė jaunimui praplėsti savo akiratį ir susipažinti su pasaulinėmis krikščionybės realijomis. Toks pažinimas ir pažintys leidžia platesniame kontekste matyti ir vertinti tai, ką turime, ir kuo gyvename savam krašte, savo bažnyčioje. Džiugu, kad turime galimybę nelikti nuošaly ir įsilieti į bendrą balsą, raginantį permąstyti religinės konfrontacijos reiškinius pasaulyje, kelti iniciatyvas šiems reiškiniams sustabdyti. Taikos ir sutelkties principas yra vienas esminių krikščioniškojo mąstymo elementų, todėl privalu jį skelbti ir apmąstyti.

Evaldas Tytmonas, Evaldas Švageris

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr. 3