Konferencijos, seminarai

Aukojimasis ir susitaikymas. Krikščioniškos studentijos susitikimas Osle

2010 Kovo mėn. 04 d.

Vasario 19-21 d. Osle, Norvegijoje, įvyko Šiaurės Europos studentų krikščionių žiemos susitikimas-konferencija tema: „Karas: pasiaukojimas ir susitaikymas“ („War: renunciation and reconciliation“). Šį kartą konferenciją rengė norvegų studentų krikščionių draugija. Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugijai susitikime atstovavo Inga Ilgaudaitė, Aušra Lingaitytė ir Monika Klėmanaitė. Konferencijoje gvildenta visais laikais opi tema – karas.

Dvi konferencijos dienas buvo skaitomi pranešimai. Norvegijos aviacijos karininkas ir liuteronų kunigas Tor Arne Berntsen aptarė ypač daug diskusijų sukėlusią JAV prezidento B.Obamos kalbą, sakytą 2009 gruodį Osle atsiimant Nobelio taikos premiją. Buvo svarstomos prezidento išdėstytos aplinkybės, kuriomis karas yra pateisinamas: savigyna, pagalba užpultai valstybei, humanitarinis pagrindas, kai, pavyzdžiui, civilius žudo jų pačių valdžia, ar kai kyla grėsmė, jog pilietinis karas gali apimti visą regioną. Aptartos ir prievartos alternatyvos – diplomatinės pastangos ir griežtos sankcijos.

Ypač įdomus ir vaizdingas pranešimas buvo apie sudėtingą Vakarų Sacharos situaciją. Jį pristatė keletas ten savanoriaujančių norvegų jaunuolių. Taip pat savo patyrimu dalijosi tame krašte užaugęs vaikinas. Buvo pasakojama apie gyvenimą pabėgėlių stovyklose, rodomos nuotraukos iš kasdienio pabėgėlių gyvenimo ir sukrečiantys filmuoti vaizdai apie žiaurius Maroko okupantų išpuolius prieš taikias sachariečių demonstracijas (buvusi Ispanijos kolonija Vakarų Sachara 1975 m. paskelbė nepriklausomybę, tačiau į jos teritoriją nuolat pretendavo kaimyninis Marokas).

Vieną konferencijos popietę susipažinome su kontekstinėmis Biblijos studijomis. Jų esmė – sugretinti panašias eilutes iš skirtingų Biblijos vietų, skirtingame kontekste. Šis metodas pasitelkiamas ir nagrinėjant tarpkultūrinius skirtumus, lemiančius Biblijos interpretacijas. Turėjome galimybę patys tokiu būdu panagrinėti Šventojo Rašto ištraukas, dirbome grupėse, diskutavome.

Apskritai visos konferencijos metu nagrinėjome ne tik karo temą, bet ir jo sąsajas su religija ir Bažnyčia, o tiksliau – Bažnyčios vaidmenį kare.

Paskutinį konferencijos vakarą vyko jau tradicija tokiuose susitikimuose tapęs kultūrinis vakarėlis, kurio metu šalių atstovai vaišino savo maistu, gėrimais bei įvairiais kitais būdais pristatė savo tautas. Mes, lietuvės, be maisto ir gėrimų, prisistatėme senovine lietuviška sutartine, į kurios dainavimą įtraukėme ir kitus dalyvius, bei pademonstravome filmuką „Neregėta Lietuva“.

Išaušus paskutinei konferencijos dienai, dalyvavome sekmadienio pamaldose Karališkųjų rūmų koplyčioje. Po pamaldų visi kartu aplankėme Nobelio taikos muziejų. Ten susipažinome su Nobelio taikos premijos istorija ir visų 120 laureatų biografijomis. Čia taipogi labai daug dėmesio skirta B.Obamai, paskutiniam šio apdovanojimo savininkui.

Aš asmeniškai turėjau progą šiek tiek daugiau susipažinti su Oslu, nes atvykau pora dienų anksčiau. Bene didžiausią įspūdį man paliko Vigelando parkas. Šiame parke pirmoje praėjusio amžiaus pusėje buvo pastatyta daugiau nei 200 skulptūrų, kurios vaizduoja įvairaus amžiaus žmones, labai dažnas šeimos santykių motyvas. Sužavėjo skulptūrų ekspresyvumas, tikroviškumas bei emocionalumas. Rodos, pažvelgęs į skulptūrą, galėtum papasakoti visą istoriją apie jos vaizduojamus žmones. Taip pat aplankiau Vikingų laivų muziejų, kuriame eksponuojami didingi laivai bei kiti to meto buities daiktai. Įspūdį paliko ir norvegiškas liaudies buities muziejus – mūsiškio Rumšiškių muziejaus atitikmuo. Jame, šalia XVI-XVIII amžiaus valstiečių namų, stovi įspūdinga, meistriškai išmarginta drožiniais, medinė XII a. bažnyčia. Tokių senovinių bažnyčių, vadinamų stavkirke, Norvegijoje yra išlikę keletas.

Ši mini-ekskursija man buvo tarsi simboliška konferencijos pradžia. Ji padėjo dar kartą suvokti, kad nors ir daug kas mūsų gyvenime keičiasi, – galbūt turime patogesnę buitį, esame labiau išsilavinę, geriau apsirengę, valgome sotesnį maistą, – bet žmonių emocijos, jų išgyvenamas džiaugsmas bei skausmas, susirūpinimas bei nusivylimas, kančia ir laisvės troškimas nesikeičia. Deja, daugelį neigiamų dalykų atneša karas, kuris, nors ir kinta jo pobūdis, padarinius palieka tokius pačius...

Labai svarbu, kad tokios konferencijos skatina į viską pažvelgti plačiau ir nesusitelkti tik ties savo šalies problemomis, ragina pamatyti, kad pasaulyje esama visai kitokių dalykų. Kita vertus, tai padeda pasidalyti patirtimi ir atrasti tam tikrų panašumų. Džiugina galimybė papasakoti apie savas problemas ir išgirsti, kokie rūpesčiai slegia kitas tautas. Tokiu būdu ne tik daug sužinai, bet ir kyla didžiulis noras grįžus labiau pasigilinti į tam tikrus dalykus ir sužinoti dar daugiau. O smagiausia, kad tokiose konferencijose galima sutikti daug protingų ir linksmų žmonių, su kuriais gera pabūti kartu, padiskutuoti, pajuokauti, pasimelsti bei pajusti krikščionišką bendrystę.

 

Aušra Lingaitytė