Menas ir dvasingumas – būtent tokia renginio tema paskatino semestro vidury savaitei apleisti mokslus ir įsilieti į, kaip maniau, religingų jaunųjų menininkų būrelį.

Su Bronium, dar vienu konferencijos dalyviu, į Tullną atvykom vakare, jau po atidarymo pamaldėlių. Nusileidus į valgyklą vakarienės, neatrodė, kad čia vyksta tarptautinė konferencija, kurioje dalyvautų asmenys iš keliolikos Europos ir ne tik Europos valstybių – tilpom susėsti prie vieno stalo. Kitą dieną skaičius padidėjo iki 30 – štai ir visi dalyviai. Gal pusė jų – aktyvūs Pasaulio studentų krikščionių federacijos nariai. Jie intensyviai dalyvavo ruošiantis konferencijai ir vienas kitą jau pažinojo, o mums, kaip ir likusiems „atsitiktiniams“ dalyviams, buvo sudarytos idealios sąlygos į šią grupę įsilieti: susipažinimo žaidimai, skatinantys bendrauti užrištomis akimis, nuolatinis organizatorių šypsojimasis ir neįtikėtinas stengimasis, kad kiekvienas dalyvis liktų kuo labiau patenkintas konferencija. Ir vakariniai pasisėdėjimai, nuo pat pradžių virtę muzikos, šokių, tradicinių gėrimų ir juoko vakarėliais.

Turbūt tik šiuos vakarėlius ir galima būtų priskirti programos daliai, atstovaujančiai meno šaką – muziką. Visoms kitoms meno šakoms konferencijoje buvo skirta daug daugiau dėmesio: teatras, šokis, laisvo stiliaus dailė, ikonų tapyba, meninė fotografija, Europos meno istorija, menas Biblijoje, popkultūros kaita, kinas... Dažnai nutikdavo, jog gavę konkrečią užduotį per kuo trumpesnį laiką mes staiga patys turėdavome tapti menininkais ir pristatyti darbą publikai. Štai ką spėjom nuveikti per penkias konferencijos dienas: trijų dalių spektaklis „Propaganda“, ikona „Madona su vaiku“, šokis pagal 35 psalmę, emocijos tapybos darbai, įkvėpti Taize giesmių, bei daug platesnis suvokimas apie meną. Kita vertus, atsidūriau dar didesnėje nežinioje, nei buvau prieš tai: o vis tik, kas tai yra – Menas?

Šia tema konferencijoje diskutuota daug ir ilgai. Įsivaizdavome įvairiausių meno rūšių realizavimą bažnyčioje bei ieškojome tokio meno ribų. Galbūt tam padės vieno nežinomo autoriaus mintis: „Menas – sunkaus, juodo, uolaus fizinio, emocinio, protinio, jausminio darbo vaisius. Ypač, kai jis kyla iš tyrų motyvų. Šį gebėjimą dovanojo Kūrėjas. Todėl – tai Dievo dovana žmogaus širdžiai“.

Monika Stasiukėnaitė