Vere languore
BIBLIJOS VOTUMAS

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas,
kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn.3,16).

ĮŽANGINIS PRIEGIESMIS

Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. *

Visi mes pakrikome lyg avys, *

(Ps) Viešpatie, išgirsk mano maldą, *

Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. *

(Iz.53,4a.5a.6a.c; Ps.102.2)

[Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. *

Visi mes pakrikome lyg avys, *

DIENOS MALDA

Pažvelk, Viešpatie, į šią savo šeimą, už kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus sutiko būti išduotas ir pasidavęs į nusidėjėlių rankas kentėjo kryžiaus kančią; meldžiame to per tą patį tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

Gailestingasis amžinasis Dieve, tu savo Sūnų už mus kryžiaus gėdai atidavei, kad nuo mūsų nugręžtumei piktojo sielų priešo galią; padėk mums taip širdyse apmąstyti kartųjį tavo Sūnaus kentėjimą, kad jo dėka gavę nuodėmių atleidimą būtume išgebėti nuo amžinosios mirties; meldžiame to per tą patį tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su tavimi ir Šventąja Dvasia, vienas Dievas per amžių amžius. Amen.

ŠVENTO RAŠTO SKAITINIAI

SENASIS TESTAMENTAS

“Iš tikrųjų mano tarnui seksis, jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas. Kaip daugelis juo baisėjosi, nes jis atrodė nežmoniškai sudarkytas, ir buvo nebepanašus į žmogų, taip daugelis tautų bus jo nustebintos, o karaliai stovės netekę žado. Jie išvys, ko niekada nebuvo jiems apsakyta, ir suvoks, ko niekada nebuvo girdėję.”

Kas galėtų patikėti tuo, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę. Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio. Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga, nei ištaręs melagingo žodžio.

Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią. Atidavęs save kaip atnašą už kaltę, jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką. Per jį klestės Viešpaties užmojis. Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas išteisins daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes. Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais jis dalysis grobiu, nes atidavė save mirčiai ir buvo priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.

Iz.(52, 13-15) 53, 1-12

LAIŠKAS

Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas. Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame. Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę.

Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: “Susitaikinkite su Dievu!” Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

2Kor.5, (14b-18) 19-21

AMEN POSMAS

Mes mylime jį, nes Dievas mus pirmas pamilo! Amen! (1Jn.4,19)

EVANGELIJA

Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti. Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą. Tenai jį nukryžiavo; kartu su juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: “Jėzus Nazarietis, žydų karalius.” Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: “Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius.’” Pilotas atkirto: “Ką parašiau, parašiau!”

Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis ­ kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: “Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks.” Taip išsipildė Raštas: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą.

Šitaip kareiviai ir padarė.

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalena. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: “Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: “Štai tavo motina!” Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.

Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: “Trokštu!”

Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: “Atlikta!” Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.

Jn.19, 16-30

KRISTAUS KANČIOS ISTORIJA

Didįjį penktadienį parapija apmąsto Viešpaties kentėjimus ir mirtį. Vietoje liturginių skaitinių ir pamokslo, po dienos maldos (kolektos), kunigas arba parapijiečiai gali skaityti Kristaus kančios istoriją pagal švento Mato evangelijos 26 ir 27 perskyrimus, po kiekvieno skaitinio giedodami giesmių posmus.

Mt.26,1-16 (Suokalbis prieš Jėzų, patepimas laidotuvėms, išdavystės kaina)

Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams: “Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti.” Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas, ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti. Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.”

Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, atėjo moteris, alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina ir jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: “Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams.” Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą! Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs, o mane ­ ne visuomet. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.”

Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: “Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?” Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

Giesmė: “Jėzau, jau kentėjimus”
Melodija: “Jėzau, jau kentėjmus“ arba „Gerą kovą išlaikiau“

Mt.26,17-29 (Paskutinė vakarienė)

Pirmąją Neraugintosios duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: “Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?” Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais.’” Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.” Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: “Nejaugi aš, Viešpatie?” Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.” Jo išdavėjas Judas paklausė: “Nejaugi aš, rabi?!” Jis atsakė: “Tu pasakei!”

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.” Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.”

Giesmė: “O, Jėzau, tu prieš atsiskirsiant“
Melodija: „Kas Dievui leidžiasi valdyti“

Mt.26,30-35 (Perspėjimas Petrui)

Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną. Tada Jėzus jiems kalbėjo: “Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją.” Petras atsiliepė: “Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.” Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Giesmė: “Krikščionie, kelkisi kovot“
Melodija: „Visi krikščionys prie manęs“

Mt.26,36-46 (Jėzus Getsemanėje)

Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos.” Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.” Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!” Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.” Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!”

Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius; jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.”

Giesmė: “Siela, stenkis visada“
Melodija: „Siela, stenkis visada“

Mt.26,47-56 (Jėzaus suėmimas)

Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!” Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: “Sveikas, rabi!” ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!” Tą valandą Jėzus tarė būriui: “Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai.” Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

Jėzau, tu dangaus linksmybę
Savo mirtimi pelnei,
Už mane kalčių sunkybę
Tu kentėti sutikai.
Kraują savo tu praliejai
Sunkiai už mane kentėjai.
Tūkstant kartų, Jėzau, tau,
Dėkui aš už tai sakau.

Giesmė: “Jėzau, tu dangaus linksmybę“
Melodija: „O, pasaulio šio vilionės“ arba „Visi žmonės turi mirti“

Mt.26,57-66 (Jėzus teismo taryboje)

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: “Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventovę ir per tris dienas ją vėl atstatyti.’” Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!” Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: “Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!” Jėzus atsakė: “Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”

Ak, maža nusimanančiųjų
Dėl ko reikėjo tau kentėt,
Kad nusidėjimų baisiųjų
Naštas galėtume padėt.
Mes esam skausmo priežastis,
Tu jį kentei vienintelis.

Giesmė: “Ką, Jėzau, apie kančią tavo“
Melodija: „Ką Jėzau apie kančią tavo“ arba „Kas Dievui leidžiasi valdyti“

Mt.26,57-66 (Petras išsigina Jėzaus)

Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: “Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!”

Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu.” Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai.” Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.” Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda.” Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.” Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

Giesmė: “Jėzau, širdį sugraudink“
Melodija: „Jėzau, širdį sugraudink“ arba “Gerą kovą išlaikiau”

Mt.27,1-10 (Išdaviko galas)

Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: “Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.” Tie atsakė: “Kas mums darbo?! Tu žinokis!” Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: “Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują.” Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių ­ įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų ­ ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

Giesmė: “O, mūsų Tėve danguje“
Melodija: „O, mūsų Tėve danguje”

Mt.27,11-26 (Jėzus pas Pilotą)

Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: “Ar tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Tu pasakei.” Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas jis visai neatsiliepė. Tuomet Pilotas paklausė: “Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?” Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?” Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: “Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau.”

Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau?” Jie šaukė: “Barabą!” Pilotas paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” Jie visi rėkė: “Ant kryžiaus jį!” Jis klausė: “O ką gi pikta yra padaręs?” Bet tie dar garsiau šaukė: “Ant kryžiaus jį!”

Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: “Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!” O visi žmonės šaukė: “Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!” Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Giesmė: “Ašarokit, akys mano“
Melodija: “Ašarokit, akys mano“ arba “Džiaukis, mano siela džiaukis”

Mt.27,27-31 (Vainikavimas erškėčiais)

Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

Miela Kristaus galvelė,
Krauju pasruvusi!
Nėra sveikos vietelės,
Taip sudarkyta ji!
Erškėčiais vainikuota,
Galva brangiausioji
Ir pajuokai išduota –
Tu man brangi esi!

Giesmė: “Miela Kristaus galvelė“
Melodija: “Miela Kristaus galvelė“

Mt.27,32-44 (Nukryžiavimas ir patyčios)

Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių. Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra “Kaukolės vieta”), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę sergėjo jį. Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius.” Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: “Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus.’” Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

Giesmė: “Siela, į Golgotą bėk“
Melodija: “Siela, į Golgotą bėk“ arba „Jėzus priima kaltus“

Mt.27,45-50 (Jėzaus mirtis)

Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? ­ tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: “Palauk! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti.” Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

Giesmė: “Jau atlikta! Jisai jau mirė“
Melodija: “ Jau atlikta! Jisai jau mirė“ arba „Kas Dievui leidžiasi valdyti“

Mt.27,51-61 (Laidojimas)

Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalena, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalena ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

Tu kapui atiduotas
Radai sau atilsį,
Kad aš, žeme užklotas,
Saldžiai ilsėčiausi.
Todėl aš nedrebėsiu
Kai akys man užges,
Šviesoj Tave regėsiu,
Tu būsi prie manęs.

Giesmė: “Aš štai prie kapo tavo“
Melodija: “Dabar tave paliksiu“

Mt.27,62-66 (Sargyba prie kapo)

Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: “Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.” Pilotas jiems atsakė: “Štai jums sargyba ­ eikite ir saugokite, kaip išmanote.” Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.

Giesmė: “Miela Kristaus galvelė“
Melodija: “Miela Kristaus galvelė“