Š. m. birželio 23 d. Išganytojo parapijos metinėje iškyloje Toronte mano parapijiečiai suruošė man staigmeną, prisimindami mano 50 metų kunigystės jubiliejų. Ordinacijos pamaldos įvyko 1963 m. birželio 23 d. Šv. Andriaus (St. Andrew’s) ev. liuteronų bažnyčioje Toronte. Apeigoms vadovavo Rytinės Kanados ev. liuteronų vyskupas dr. Albert Lutz, asistuojamas kunigo senjoro (vyskupo) Anso Trakio, dalyvaujant anglų, estų ir latvių kunigams bei visai būsimajai Išganytojo parapijai.

Tais pačiais metais, po trijų savaičių, toje pačioje Šv. Andriaus šventovėje liepos 13 d. susituokiau su Rūta Bleizgyte, su kuria susipažinau lietuvių ev. liuteronų jaunimo suvažiavime Čikagoje. Šįmet mūsų 50 metų vedybinį jubiliejų atšventėme Hilton Head saloje, Pietų Karolinos valstijoje, JAV, dalyvaujant visai šeimai: su dukromis Loretta ir Rita, žentu Andriumi bei anūkais Danieliumi ir Alyssa, mano broliu Bernardu ir jo šeima, visiems susirinkus iš Kanados ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Penkiasdešimt kunigystės metų

Mano pašaukimas kunigystei prasidėjo jau baigiantis Antram pasauliniam karui, bėgant nuo mūšių Rytų Vokietijoje. Mano mamytė, senoliai, krikšto mama ir kiti šeimos nariai apsistojome poilsiui tuščiame vokiečių ūkyje, kurio savininkai jau seniai buvo jį apleidę. Staiga mūsų visą apylinkę pradėjo bombarduoti sovietų artilerija ir lėktuvai. Mes visi iš išgąsčio sulindome į bulvių rūsį, kuriame aš, dar būdamas šešerių metų amžiaus, garsiu balsu meldžiausi: „Dieve, jei tu mus išgelbėsi iš šios bėdos, aš tapsiu kunigu!“ Dievulis išklausė mano maldavimus, nes nė vienas iš mano šeimos netapome karo auka. Beveik visi, karui pasibaigus, emigravome į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyvenome Bostono mieste.

Vėliau, 1959 metais, baigęs Bostono Universiteto mokslų fakultetą, nusprendžiau toliau specializuotis biochemijoje. Studijuodamas ir dirbdamas laboratorijoje, patyriau savotišką vienišumą ir nutolimą nuo platesnės visuomenės. Tą vasarą, su broliu apsilankęs teatre, prisiminiau savo vaikystės pažadą, tad grįžęs į namus pareiškiau tėvams, kad nusprendžiau studijuoti teologiją. Vasarai pasibaigus, kunigo senjoro (vyskupo) Anso Trakio ir kun. dr. Algirdo Jurėno patartas, rugsėjo mėnesį įstojau į Čikagos liuteronų teologijos fakultetą, ketindamas imtis ganytojiškos tarnystės lietuvių išeivių bendruomenėje.

Po Antrojo pasaulinio karo maždaug 1600 lietuvių evangelikų emigravo į Kanadą. Iš jų apie 450-500 apsigyveno Toronte. Lietuviškasis pastoracinis darbas Toronte prasidėjo 1950 m. lapkričio 12 d., Leoną Kosticeną (Leo Kostizen) įšventinus į kunigus ir jam tapus Malonės parapijos klebonu Šv. Jono ev. liuteronų bažnyčioje, esančioje Bloor ir Concord gatvių sankryžoje, kur kurį laiką rinkosi Malonės parapijos liuteronai, o pamaldos buvo laikomos vokiečių ir lietuvių kalbomis. Po kelerių metų parapijiečiai pasistatė savo šventovę Davenport gatvėje vakarų Toronte. Kadangi ši dvikalbė parapija buvo Misūrio Sinodo remiama, ji tapo šio sinodo nare.

1951 m. pavasarį kun. Anso Trakio, Čikagoje veikiančios „Tėviškės“ lietuvių ev. liuteronų parapijos klebono, iniciatyva Toronte įsikūrė antras lietuvių evangelikų būrelis, prie kurio taip pat prisijungė Toronte gyvenantys lietuviai reformatai. Kas mėnesį pamaldos būdavo laikomos miesto centre First Lutheran bažnyčioje. Po metų šios pamaldos buvo laikomos Išganytojo (Redeemer Lutheran) šventovėje, Bloor ir Indian gatvių sankryžoje. Greta kun. A. Trakio, parapijos taryba, kuriai vadovavo Jurgis Preikšaitis, pamaldoms laikyti karts nuo karto kviesdavo kun. Petrą Dagį iš Niujorko bei kun. Martyną Preikšaitį iš Kalifornijos.

Šis lietuvių liuteronų būrelis tapo registruota Lietuvių ev. liuteronų parapija Toronte ir Rytinės Kanados ev. liuteronų bažnyčios nare, kai 1953 m. rugsėjo 30 d. kunigu buvo įšventintas dr. Martynas Kavolis. Teologijos studijas jis buvo baigęs Tiubingeno universitete, Vokietijoje, kur 1948 m. taip pat gavo teisės daktaro laipsnį. Be torontiečių parapijos kun. dr. M. Kavolis taip pat aptarnavo Montrealio lietuvių ev. liuteronų būrelį. 1958 m. pavasarį jis atsisakė klebono pareigų ir išvyko į Čikagą.

Apie tai, kad kun. dr. M. Kavolis iš Toronto grįžo į Čikagą, sužinojau vos pradėjęs teologijos studijas. Netrukus, 1960 m. pavasarį, kun. A. Trakio padrąsintas, dar būdamas studentas, vykau į Torontą laikyti Didžiojo Penktadienio ir Velykų pamaldas. Tai buvo pirmosios mano pamaldos, laikytos lietuvių kalba. Po to visų teologijos studijų metu, pasikeisdami su kun. A. Trakiu ir studentu Hansu Dumpiu, kartą per mėnesį laikėme pamaldas Toronto evangelikams. Netrukus Toronto Malonės ev. liuteronų vokiečių ir lietuvių parapijoje įvyko skilimas, o kai 1963 m. lapkričio mėn. kun. Leonas Kosticenas atsisakė pareigų ir išsikėlė į JAV, parapijos lietuviai nusprendė prisijungti prie kunigo Trakio sielovados grupės.

Paskutiniaisiais mano studijų metais Čikagoje Amerikos liuteronų bažnyčios (LCA) Misijos departamentas nusprendė finansiškai remti lietuvių ev. liuteronų misiją Toronte, Kanadoje, ir siųsti mane įkurti ten naują parapiją. Šioms palankioms sąlygoms susidarius, o man jau baigus teologijos mokslus, torontiečiai pakvietė mane tapti jų grupės klebonu. Dar prieš įšventinamas, 1963 m. birželio 5 d. sekmadienį pradėjau laikyti pamaldas Toronte. Tais pačiais metais rugsėjo 29 d., sekmadienį, 239 suaugusieji asmenys pasirašė naujos parapijos steigimo dokumentą ir taip gimė lietuviška parapija, kuri tuo metu pasivadino Vilties parapija Toronte ir vėl tapo Rytinės Kanados ev. liuteronų sinodo nare.

Toronte, klebonaujant lietuvių parapijoje, man teko taip pat aptarnauti lietuvius evangelikus, gyvenančius Ontarijo provincijos miestuose Hamiltone, Tilsonburge ir Londone bei keletą kartų metuose Montrealyje, Kvebeko provincijoje.

1967 m. buvau pakviestas aptarnauti ir Išganytojo parapijos kanadiečius, o tais pačiais metais lietuvių liuteronų Vilties parapija prisijungė prie Išganytojo parapijos. 1970 metais buvau išrinktas Toronto lietuvių liuteronų parapijų koordinatorium, siekiant išvystyti bendrą parapijų labdarybės programą, atstovauti Toronto liuteronų parapijoms ekumeniniuose komitetuose ir liuteronų spaudos atstovu. Todėl tais pačiais metais pradėjau aptarnauti vien tik lietuvius evangelikus.

Ištarnavęs lietuviškoje parapijoje 18 metų, nusprendžiau tęsti sielovados studijas, įgijau ligoninių sielovadininko specialybę, tad penkerius metus tarnavau Queen Elizabeth ligoninės kapelionu ir penkiolika metų Queensway vyriausiuoju ligoninės kapelionu.

Tuo laiku, 1982 m. rudenį, klebonauti lietuviams buvo pakviestas ev. reformatų kunigas Povilas Dilys iš Čikagos. Jis dirbo Toronte iki 1994 m. birželio 19 d., o sulaukęs 89 metų amžiaus sugrįžo į Čikagą, kur po metų mirė.

1994 metų vasarą, man tebedirbant Queesway ligoninėje, Toronte, buvau paprašytas Išganytojo parapijiečių bei Rytinės Kanados vyskupo padėti lietuvių parapijai ir 1998 m. vasario 1 d. vėl buvau išrinktas parapijos klebonu. Taigi iš viso lietuviškoje parapijoje ištarnavau daugiau nei 37 metus.

Per šešiasdešimt trejus metus parapijos gyvavimą palaikė ne vien tik lietuviai kunigai, bet taip pat ir stipri parapijos taryba, labai veikli moterų draugija, parapijos choras, dūdų orkestras, jaunimo būrelis, konfirmacijos ir sekmadieninė mokykla. Parapijos pirmininkais buvo Jurgis Preikšaitis, Bernardas Buntinas, Osvaldas Delkus, Valteris Drešeris, dr. Jonas Yčas, Gytis Šernas, Ernestas Steponas ir kiti, o nuo 1998 m. vasario mėnesio pirmininkas yra Petras Šturmas. Moterų draugijai pirmininkavo Elzė Jankutė (patriarcho M. Jankaus duktė), Marija Dambarienė, Ema Šturmienė, Uršulė Bleizgienė, Irena Delkuvienė, Irena Dauginienė, Ida Drešerienė, Vilma Steponienė, Vanda Norvaišienė ir kitos, o dabartinė pirmininkė yra Irma Šturmienė. Chorui vadovavo Herbertas Rožaitis, Ona Beresnevičienė ir Petras Šturmas.

Man klebonaujant, teologijos mokslus baigė mūsų parapijietis Ričardas Prankevičius ir parapijietė bei mūsų sekmadieninės mokyklos mokytoja Hilda Lorencaitė, kurie tapo kunigais. Abu šiuo metu tarnauja kanadiečių parapijose Kanados vakaruose.

Ilgainiui Išganytojo parapijiečių skaičius sparčiai sumažėjo, tad nuo 2013 m. balandžio laikome pamaldas tik du kartus į mėnesį bei per didžiąsias Bažnyčios šventes. Mūsų tikslas yra ne tik patiems kuo ilgiau išsilaikyti, bet ir finansiškai remti evangelikų liuteronų bažnyčios veiklą mūsų tėvynėje Lietuvoje.

Per penkiasdešimt metų mes, Vilties ir vėliau Išganytojo parapijiečiai, tapome viena ir ypatinga lietuviška krikščioniška šeima. Žinau ne tik visų (gyvų ir mirusiųjų) vardus, bet ir labai artimai pažįstu kiekvieną parapijietį bei jų šeimas. Tarp parapijiečių yra žmonių, kuriuos krikštijau, konfirmavau, sutuokiau ir net pakrikštijau jų vaikus. Ir mano skaudi ir sunkiausia užduotis šiuo metu – kai vieną po kito tenka juos išlydėti į amžinybę.

Visuomeniniame gyvenime jau nuo pat jaunystės priklausiau skautų organizacijai, o per mano 50 metų kunigystės laikotarpį buvau ir dar tebesu Lietuvių skautų protestantų kapelionu, o iš visų lietuvių skautų kapelionų man teko ilgiausiai tarnauti šiose pareigose. Turiu vyresnio skautininko laipsnį ir esu apdovanotas Geležinio Vilko ordinu. Taip pat buvau ir Kanados Lietuvių Bendruomenės Valdybos narys ir dar tebesu Kanados Lietuvių Bendruomenės Taryboje.

Jaučiuosi labai laimingas, nes šiuos penkiasdešimt tarnystės metų Dievulis laimino mane ir leido man paliesti kitų gyvavimą, ir būti kitų paliestam, džiaugtis su besidžiaugiančiaisiais ir verkti su verkiančiaisiais. Negana to, ligoninės sielovada padėjo man geriau suprasti Dievo mylimiausią kūrinį, žmogų. Taip mano penkiasdešimties metų kunigystė suteikė man ypatingą žmonių gyvenimo perspektyvą. Jaučiuosi labai pagerbtas, galėdamas tarnauti išeivijoje Kristaus vardan mano sesėms ir broliams lietuviams už Lietuvos ribų, Kanadoje.

Kun. Algimantas Žilinskas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr.7-8