Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Ką jautė mūsų protėviai, išvaryti iš Edeno sodo ir sunaikinę meilės ryšį su Kūrėju? Prisimename, jog išvarymas nuo Dievo Artumos buvo lydimas ir nuostabiu pažadu: „Viešpats Dievas tarė žalčiui: Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną."(Pr 3,15)

Gal Ieva, žvelgdama į Abelį ir Kainą jau puoselėjo viltį, kad, galbūt vienas iš šių vaikelių sunaikins nuodėmę, pakeis tai, kas, regis, nepakeičiama - sutaikys žmogų su Dievu ir nugalės mirtį? Tačiau sūnūs dar esmingiau atskleidė nuodėmės baisybę - Kaino ranka pakilo prieš brolį. Ten, kur turėjo skleistis gyvenimas, santarvė, meilė, pirmą kartą pasirodė mirtis visu baisumu, beprasmybe ir neviltimi.

Tačiau Dievas nepamiršo pažado, duoto pirmiesiems žmonėms. Kartojo jį per patriarchus, per pranašus, per išrinktus žmones, kurie skelbė, net patys to dar pilnai nesuprasdami, jog gims Tasai, kuris Izraelį ir visas tautas išvaduos iš per protėvius atėjusio vargo. Tasai, kuris vėl sutaikys žmoniją su Kūrėju.

Tremtys, nuodėmės, griovimai, pavergimai, kuriuos turėjo iškęsti Izraelis, neištrynė vilties ir troškimo sulaukti išsipildančio pažado. Šiandieną mes švenčiame ne ką kitą, kaip išsipildymą to, kas Dievo buvo pažadėta dar pačioje žmonijos aušroje. Užgimęs Išganytojas pakeitė visos žmonijos ir mūsų istoriją. Mes net negalime suvokti, koks pasaulis buvo iki Jo įsikūnijimo ir koks jis būtų šiandieną, jei pats Dievas nebūtų apsigyvenęs tarp žmonių, kadaise prieš Jį sukilusių ir atsisakiusių turėti gyvenimą.

Kad ir kokia įprasta mums atrodytų Kalėdų žinia, ji niekuomet nebus paprasta. Beskoniais tapę žodžiai „Kalėdų stebuklas" nėra apie kokią nors ypatingą nuotaiką, žmonių tarpusavio santykius ar šventinį džiaugsmą. Švenčių būna įvairių, žmonės sveikina vieni kitus ir kitomis progomis, tačiau tikrasis „Kalėdų stebuklas" yra pats Kristus ir tai, kad Jis leidžia mums Save pažinti. Dievas, amžiams tapęs žmogumi, trokšta kad mes grįžtume ten, iš kur buvome ilgiems amžiams išvaryti, į gyvenimą Jo Artume.

Šiemet minėjome Reformacijos 500 metų jubiliejų. Daug dėmesio buvo skirta mūsų giesmėms, istorijai, paveldui. Tačiau, iš esmės, viskas, į ką rodė Bažnyčios reformatorius daktaras Martynas Liuteris ir kiti Reformacijos šviesuliai - tai Kristus. Jie kvietė Bažnyčią - kaip kadaise piemenis, kaip išminčius, kaip Mariją ir Juozapą, kaip Oną ir Simeoną pasitikti Išganytoją, kuris savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu pelnė mums amžinybę.

Dėl mūsų nuodėmių, dėl įvairiausių gyvenimo aplinkybių, kūno skausmų, pasaulio ir šėtono pinklių mus dažnai užklumpa tamsa, nerimas, neviltis. Kad ir kokia tamsybė mus ištiktų, nelikime joje, nes Jėzus ir atėjo tam, kad dovanotų šviesą ir gyvenimą. Jis gyvena savo Bažnyčioje gydydamas, nuplaudamas, mokydamas, sutaikydamas, kad neliktume nuodėmėje ir mirtyje, bet turėtume gyvenimą.

Dėkokime Jam giesme ir maldomis, kad Jis mus myli ir pamynė amžiams mūsų priešą.

Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų 2018-ųjų Viešpaties metų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis Kalėdos 2017