Žiūrint į prasmingai ir gražiai atėjusį Sandraugos 10-metį, noriu pastebėti ir pasidžiaugti, ištikimai mus lydėjusia, globojusia ir vedusia Viešpaties ranka; prisiminti ir padėkoti tiems žmonėms, be kurių meilės, tikėjimo, nepaprasto pasiaukojimo Bažnyčiai, nebūtų šiemet tokių prasmingų bei džiuginančių vaisių.

1994m. kantorius Frieder Gutovski, atstovaujantis vokiečių evangeliškų bažnyčių chorų susivienijimą Pfalzo žemėse, ieškodamas savosios tėvų žemės (jo kilimo šaknys glūdi Prūsijos krašte), nustebo pamatęs, kad „geležinės raudonosios rankos“ užspaustoje mūsų bažnyčioje - iš žmonių lūpų gyvai skambėjo protestantiškoji giesmė, neturint nei natų, nei išsilavinusių vargonininkų. Visa tai matydamas, kantorius, ėmėsi taurios ir neįkainuojamos misijos, kurią mielai kartu su žmona Gertrūda tęsia iki šių dienų. Prieš 12 metų jis surado kvalifikuotus pagalbininkus Lietuvoje (Vilniaus aklųjų ir silpnaregių choro vadovę Tamarą Blažienę, vertėją - rusų, vokiečių, lietuvių kalboms - Mariją Ragožiną, buhalterinei apskaitai Lietuvoje – Nijolę Latužienę, Daivą Galinaitienę ir kt.) Pirmą kartą Lietuvoje buvo suorganizuotas tarptautinis bažnytinės muzikos seminaras -Nidoje. Į seminarą susirinko evangeliškų bažnyčių choristai, vadovai bei vargonininkai iš įvairių Lietuvos, Kaliningrado srities ir Vokietijos evangeliškųjų parapijų. Mums buvo tai visiškai nauja muzikos sritis, tiek seminaro vadovams, tiek ir choristams bei vargoninikams. Aš pati, tik pradėjusi muzikos studijas J.Gruodžio konsertvatorijoje, gavau rekomendaciją iš senelio, vyskupo Jono Viktoro Kalvano, dalyvauti tokiame seminare. Pamenu ilgus mano senelio ir pono iš Vokietijos pokalbius (tuokart, nežinant dar vokiečių kalbos, visa tai atrodė bauginančiai ir nepasiekiamai), o Nida mums, tolimiesiems Didžiosios Lietuvos gyventojams, tuomet dar buvo “užsienis”. Lyg šiol atsiminimuose išliko pirmosios bažnytinių chorinių kūrinių studijos, (ilgos choro repeticijos nuo ryto iki pietų ir vakare - bažnytinės muzikos “neragavusiems” buvo tikrai labai įtemptas darbas!) Vokalo bei vargonų pamokos su kvalifikuotais specialistais, davė įpatingai daug vilčių, pasitikėjimo savimi, ryžto eiti toliau. Dienos emocijas, neįprastą ir įtemptą muzikinį darbą kiekvieną dieną nuramindavo vakaro malda, Dievo Žodžio skaitymas ir vakaro giesmė, gražioje Nidos ev. liuteronų bažnytėlėje. Kiekvienas drąsesnis choristas buvo pastebėtas ir paprašytas paskaityti eilutę iš Biblijos. Čia tikrai darbavosi Viešpaties Dvasia. Jaunimas, kuris tuo metu susirinko iš įvairių Lietuvos, Kaliningrado srities, bei Vokietijos evangeliškų parapijų, vakarodami ilgus vakarus bei naktis, netrukus susibūrė į giedančią grupelę. Pagaliau išdrįsome seminaro vadovams pasiūlyti savo pačių surepetuotą giesmelę keliais balsais, vakaro maldos metu. Iš mūsų lūpų takart liejosi giesmės žodžiai: “Dievas čia, Dievas čia, su mumis jis nori būti kartu…” Šiame būrelyje atsimenu Priekulės parapijos vargonininkę Jolantą Zykaitę, teologijos studentus Arūną Žydaitį, Vaidą Klesevičių, gitara grojo Šilutės parapijos jaunimo atstovas Rolandas Balčytis, sodriu bosu pritarė Vladimiras iš Kaliningrado srities. Jau tada užsimezgusi draugystės galia per giesmę, pamažu judino mano širdyje mintį, susitikti ne tik vasaros giedojimo seminaro metu. Čia gimė mintis suburti ansamblį, išaugusį į puikų chorą “Catate Domino”, kurio pavadinimas, visiems pirmojo seminaro dalyviams primins giedotąją kantata “Cantate Domino”, (Giedokime Viešpačiui).
Vasaros giedojimo seminarų įtakoje, 1995m. kovo mėn. 25d. buvo oficialiai įkurta Muzikos Sandrauga Lietuvoje. Visuomeninė organizacija, siekianti ekumeniškumo ir besirūpinanti bažnytine muzika evangeliškose bažnyčiose. Pirmieji žingsneliai buvo tikrai nelengvi. Mums buvo sunku suprasti vokišką mentalitetą, punktualumą, pedantiškumą. Vokiečiams atvirkščiai: lietuviškąjį “užimtumą” “abejingumą”. Kantorius Gutowski turėdavo mėnesių mėnesius laukti mūsų atsakymo, vienu ar kitu klausimu. Tačiau šiandien galime pasidžiaugti, kad tokius seminarus organizuojame patys, kviečiame įvairius bažnytinės muzikos žinovus iš Lietuvos ir užsienio, taip pat patys bandome savo jegas kurinių studijavime. Šiemet norių pasidžiaugti atvyksiančiu kompozitoriaus V.Jakubėno mokiniu Arūnu Kaminsku, vargonininku bei choro vadovu iš Tėviškės parapijos Amerikoje.
Ypač kruopščiu darbu, nuo pat pirmųjų organizacijos metų iki šių dienų, dirba Klaipėdos evangelikų-liuteronų bažnyčios choro vadovas, nuo 1995m. kovo mėn. iki 1998m. kovo mėn. LEBMS valdybos pirmininkas doc. Bronislovas Skirsgilas. Nesuskaičiuojami susitikimai, pokalbiai, planai, kūrinių tyrinėjimai, valdybos bei visuotinių posėdžių ruoša, seminarų organizacija ir kt. be jokios abejonės leidžia tvirtai man savo ir Jūsų vardu ištarti: “Ačiū Jums Mokytojau!”
Tuo pačiu su dėkojimu širdyje, prisimenu savo fortepijono mokytoją J.Gruodžio konservatorijoje Virginiją Daugirdienę, Kauno ev. liuteronų bažnyčios vargonininkę ir choro vadovę. Nuo 1998m. kovo mėn. iki 2000 lapkričio mėn. buvusią LEBMS valdybos pirmininkę. Jaunam žmogui, tik ką baigus konservatoriją, žengiant pirmuosius savarankiškus žingsnius, mokytojo patarimas turėjo labai didelę įtaką, už kurį šiandien jaučiu nuoširdų dėkingumą.
Ilgainiui dirbdami “Sandraugos virtuvėje”, kurios užkulisiai, savaime suprantama, nebuvo visada labai palankūs ir mieli, juk tokio darbo specifika mūsų šalyje visiškai nauja. Keitėsi darbuotojai, keitėsi vidinė struktūra, įstatai. Tačiau pamažu mes supratome, kad privalome ne tik priimti mums duodamą pagalbą, bet lygiai taip pat mes galime ir duoti. Mūsų sugriuvusiose, restauruojamose bažnyčiose mes išlaikėme dvasingumą, tikėjimą, viltį, entuziazmą, ir giesmę. Visų šių dalykų turtingoji Vokietijos Bažnyčia šiuo metu jau stokoja. Mes turime neįkainuojamus klodus savosios lietuviškos muzikos, ją reikia tik atrasti, sutvarkyti, pateikti mūsų chorams, parapijoms. Atsirado poreikis rinkti ir išsaugoti savąjį protėvių palikimą, poreikis naująjam ev. liuteronų giesmynui su natomis, poreikis kasmetiniams chorų sąsiuviniams, giesmių šventėms vaikams ir suaugusiems, kurios taip pat turi savo gražią istoriją. 1935m.(lygiai prieš 70m.) pirmoji Giesmių šventė įvyko Biržų ev. reformatų bažnyčioje. Toliau 1938m. buvo surengta šventė Tauragės ev. liuteronų bažnyčioje, kurioje dalyvavo - 20 bažnytinių chorų.1988m, po 50-ties metų, Tauragėje vėl įvyko Giesmių šventė. Ir nuo 1996m. tradiciškai šventės vyksta įvairiose evangeliškose bažnyčiose, kurias organizuoja Lietuvos Evangeliškos Bažnytinės Muzikos Sandrauga. Šiemet jau 15-ąjį kartą susirinks visi evangeliškųjų bažnyčių vaikučių ir jaunimo ansambliai Sikrsnemunėje.
Milžinišką darbą atliko kunigas Liudas Fetingis, įjungęs į tiriamąjį darbą daugelį kitų mūsų bažnyčios tarnautojų, surinkęs daugiau nei 700 Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiose giedamų arba giedotų giesmių. Reikia suprasti įpatingai sunkią šio darbo specifiką, kai nėra kvalifikuotų specialistų, himnologų, kurie suteiktų tinkamą pagalbą. Tačiau turime tik džiaugtis bei dėkoti visiems prisidėjusiems, kad praėjus beveik 10-čiai metų, turėsime pirmąjį po Martyno Mažvydo ev. liuteronų giesmyną su natomis! Žinoma, šis darbas tuo nesibaigia, giesmyno pasekoje turėtų pasirodyti knygos vargoninikams, taip pat choralų rinkinys pučiamiesiems orkestrams.
Kalbant apie pučiamųjų instrumentų raidą Lietuvos ev. liuteronų bažnyčioje, reikia paminėti keletą istorinių faktų:
“1900m.(prieš 1905m. superitendentas Thiel Priekulėjė įkūrė pirmajį pučiamųjų orkestrą, kuris turėjo 16 narių. 1906m. Rytų Prūsijoje buvo 23 pučiamųjų orkestrai, kiekvieną sudarę apie apie 9 žmones. Stipriausias orkestras tuomet buvo Šilutėje (18 narių) po to sekė Priekulės (17 narių) 1908m. birželio 12d. Šilutėje buvo suorganizuota pirmoji pučiamųjų orkestrų šventė. Vokiečių ir lietuvių kalbomis laikomose pamaldose, taip pat šventinėje popietėje, visi kartu ir taip pat pavieniui grojo kartu apie 60 orkestrantų iš Katyčių, Kintų, Priekulės, Rusnės. Provincijos pučiamųjų orkestrų šventėje 1910m. Rastenburge (Vokietija) dalyvavon apie 170 dalyvių iš Lietuvos. Iki 1940m. Memelio apskrityje buvo 14 orkestrų, organizuojamos pučiamųjų orkestrų šventės, dažniausiai Šilutėje.” *
Šiuo metu džiaugiamės atnaujintu ir kasmet stiprėjančiu ir tobulėjančiu pučiamųjų orkestru darbu Lietuvos ev. liuteronų bažnyčiose. Jau eilė metų organizuojami pučiamųjų instrumentų seminarai su kvalifikuotais specialistais iš Vokietijos duoda daug žadančių vilčių steigti naujus orkestrus, įsigyti naujų instrumentų bei atskleidžia naujų tobulinimosi galimybių jaunimui. Užmegzti įpatingai geri ryšiai su Saksonijos bei Pfalzo žemės pučiamųjų misijos organizacijomis Vokietijoje.
Esame labai dėkingi kunigui Liudui Fetingiui, kuris negailėdamas nei brangaus laiko nei jėgų, 10 metų dirbo su Plikių-Dovilų choru “Berželis” bei skaitlingiausiu pučiamųjų orkestru, garsindamas Lietuvos bažnyčios vardą užsienyje. Šiuo metų vienas iš šio choro mokinių, kunigas Mindaugas Žilinskis su dideliu entuziazmu ir noru, perima pučiamųjų norkestrų darbą platesniu masteliu ir jau antri metai, kartu su LEBMS sėkmingai organizuoja seminarus visiems Lietuvos ev. bažnyčių pučiamųjų orkestrams. Manau kad netrukus ateis laikas atnaujinti pučiamųjų orkestrų šventes!
Siejant visų šių gražių jubiliejinių metų grandinę, noriu prisiminti ir paminėti tuos žmones, kurie nežiūrint į sunkų, mūsų jaunąjai kartai jau nebeįsivaizduojamą, sovietinį laikotarpį, sėjo ir puoselėjo tikėjimo grūdą į vaikučių bei parapijiečių širdis. Už tai, ką šiandiena visi turime, mes esame dėkingi būtent šiems žmonėms.
"Mokytojai, neišsižadantys savo tėvų tikėjimo ir nepriimantys brukamo ateizmo , buvo atleidžiami iš mokyklų, tremiami iš viešo gyvenimo. Ir atrodo kaip sapnas, kad vėl galėjo grįžti.
1991m. Marta Kalvanienė eina į mokyklą. Šį kartą čia, netoli bažnyčios. Jos laukia vaikučiai, pasirengę tikybos pamokai. Tas ėjimas nepaprastas, tarytum nusitęsęs per keletą dešimtmečių. Sunki buvo viltis, kad jai vėl kada nors atsivers mokyklos durys. Juk tiek metų tai buvo užginta, nors buvo baigusi mokytojų seminariją ir nebuvo tokio įstatymo, kad Dievo tarno žmona negali būti mokytoja, bet vaikų jai mokyti nederėjo, tuo labiau tikybos. Slapta ruošė vaikus konfirmacijai, priimdama ir išleisdama po keletą iš namų, apsidairydama, ar nemato negera akis. Jei vaikų daugiau negu 3, tai jau " slapta mokykla", kuri baudžiama. Kai kartą pareigūnai, valstybinės paskolos rinkėjai užtiko namuose didesnį vaikų būrį, tai jau reikėjo "išsipirkti", pasirašant didesnei paskolos sumai. 1946 metais, atleidus iš mokyklos, jos laukė sunkesnė ir svarbesnė pareiga—Motinos! Turėjo auklėti ir mokyti savo gausią šeimą 6 vaikus (Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją, Mirjamą), o taip pat bažnyčios konfirmandų ir giedotojų – Choro šeimą."**

Priespaudos metais, Vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas(1914-1995), kurio 10-tąsias mirties metines minėjome sausio mėn. buvo dvasinis vadovas, kuris 55 metus malda ir giesme tarnavo Lietuvos ev. liuteronų bažnyčiai. „Vyskupas tapo viena žymiausių XX a. liuteronų bažnyčios asmenybių. Jis įdėjo labai daug pastangų, kad evangeliškoji bažnyčia atsilaikytų prieš Sovietinę priespaudą bei stengėsi, kad bažnyčia b ūtų reprezentuojama Europos ir pasaulinėse liuteroniškose bei ekumeninėse konferencijose. Jo pastangomis 1968 m. bažnyčia buvo priimta į Pasaulinę Liuteronų Sąjungą. 1977-1984 m. Vyskupas sovietiniais metais r ūpinosi bažnyčios leidybine veikla, vadovavo liuteroniškos literat ūros rengimui. Nuo 1955 metų jis kartu su kitais kunigais leido Evangelikų Bažnyčios Kalendorių, kurio daugumą numerių parengė asmeniškai, buvo giesmyno „Giesmių ir Maldų Knygelė“ (5 laidimai nuo 1982 m. iki 1988 m.) bei bažnyčios žurnalo „Lietuvos Evangelikų Kelias“ (1990-1995 m.) redaktorius, leidinio „Dievas ir Gamta“ (1994 m.) autorius.vVisą gyvenimą vertė ir pritaikydavo giesmes bažnytiniam chorui. Jo s ūnus Jonas Viktoras (1948-2003) 1995 m. sinode buvo išrinktas bažnyčios vyskupu, kuris toliau sekė Tėvo pėdomis ir nepaliaujamai puoselėjo bažnytinę muziką, pats grojo vargonais.
Vyskupas senj. Jonas Viktoras Kalvanas, kaip šviesi asmenybė, ilgai išliks visų jį pažinojusių tikinčiųjų atmintyje kaip ištikimas Viešpaties tarnas, pasišventęs sielų ganytojas, šeimos tėvas ir senelis. Savo gyvenime jis įvykdė skirtą pašaukimą – ištikimai tarnavo Dievui ir artimui. Jo nuolankumą matome testamento žodžiuose, kuriame jis užrašė: „Mano vardu paskaitykite mano atsakomuosius žodžius, kurie tesie mano padėka man patarnavusiems ir dvasinis testamentas iš Luko evangelijos 22,24-27. Neprilygkite pagonims ir nerodykite pagoniškumo... Nerodykite gražbylystės, t.y. tuščiakalbystės... Paminklų nestatykite, tik antkapį su balta marmurine lenta“. Jo gyvenimo paminklu išlieka tikėjimo darbai, kuriuos jis atliko Viešpaties Dievo garbei“ ***
Išreikšdama didžiulę padėka visiems šiems žmonės, noriu kiekvienam iš Jūsų, bažnytinės muzikos puoselėtojui, ar tiesiog mylėtojui, nuoširdžiai palinkėti : "Kristaus žodis teįsigyvena jumyse apsčiai. Su išmintimi pamokykite ir įspėkite vienas kitą, giedokite Dievui psalmus, himnus, dvasines giesmes su padėka savo širdyse " ( Kol. 3, 16).

Laura Matuzaitė
LEBMS valdybos pirmininkė
2005-03-01
Bayreuth

* “Beiträge yur Geschichte evangelischer Posaunenarbeit im Osten vor 1945m”. Horst Dietrich Schlemm
** “SUGRĮŽIMAS” Lietuvos evangelikų bažnyčios kalendorius 1991-1992m. J.V. Kalvanas
*** www.liuteronai.lt