Išskridome nusiteikę labai pakiliai. Už lango lijo lietus ir pūtė žvarbus vėjas, bet mums tai nerūpėjo, nes mes skridome į pasakomis ir legendomis apsuptą Hanso Christiano Anderseno miestą Kopenhagą, kur vyko kasmetinis Šiaurės Europos krikščioniškosios studentijos žiemos susitikimas, šiemet jo tema – „Organizacijų plėtra“. Kelionės metu pradėjome susipažinimo procesą, nes dažniausiai į tokius susitikimus ar konferencijas vykstantys lietuviai tarpusavyje visi nebūna pažįstami. Bet tai labai šaunu, nes po keturių dienų su prieš tai nepažinotais žmonėmis jau kalbiesi apie gyvenimo prasmę. Mažiau nei dvi valandos skrydžio ir štai žengiame nepažįstamo miesto gatvėmis. Reiškiame didžiausią pagarbą susitikimo rengėjams danams už tai, kad gyvenome pačiame miesto centre. Buvome šiltai priimti ir pamaitinti. Mūsų draugijos atstovą Šiaurės Europos studentų krikščionių valdyboje Vykintą palikusios posėdžiauti, išlėkėme pasidairyti po stogelių ir bokštų miestą.

Kai grįžome, situacija buvo pasikeitusi, jau buvo atvykę visi susitikimo dalyviai: 8 danai, 5 švedai, 3 suomės ir 1 norvegas. Tokio susitikimo naujokėms Vaidai ir Lindai dauguma veidų buvo nematyti, o mums su Vykintu beveik visi buvo pažįstami. Organizatoriai buvo parengę keletą susipažinimo žaidimų, taigi netrukus jau buvome kaip viena darni šeima. Oficiali programa prasidėjo labai jaukia vakariene. Žvakių šviesa, gražiai padengti stalai sukūrė ypatingą nuotaiką. Po vakarienės visi susikaupėme vakarinėms pamaldėlėms, kurias pirmieji vedė danai. Po tokios ramios programos jau visai norėjosi keliauti į lovą, bet dar įvyko organizacijų, kurioms atstovaujame, pristatymas. Vykintas pristatė Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugiją (angl. VELAYF) ir ev. reformatų jaunimo draugiją „Radvila“, išklausėme kitų organizacijų prisistatymus. Buvo įdomu išklausyti visus, nors tuo pat metu ir teko smarkiai grumtis su miegu.

Kitą rytą pasitikome žvalūs ir gerai nusiteikę. Po pusryčių ir rytinių pamaldėlių prasidėjo rimtoji susitikimo dalis – paskaitų ciklas apie organizacijų plėtojimą. Pirmąjį užsiėmimą vedė Louise Buch Viftrup, generalinė Danijos ekumeninio jaunimo organizacijos sekretorė. Paskaitos metu buvo duota peno mūsų fantazijai: ant spalvotų lapelių surašėme, ko mes tikimės iš Šiaurės Europos studentų krikščionių tarybos (NCC) bei artėjančio vasaros susitikimo Lietuvoje ir apskritai iš tokių mūsų susitikimų. Labai smagu buvo, kad kai kurios mintys sutapo. Palikę savo užrašytas mintis ant žemės iki kitos paskaitos, apsirengėme lauko aprangą ir iškeliavome į ekskursiją.

Ekskursijos metu aplankėme Šv. Trejybės bažnyčią, įsikūrusią Kopenhagos senamiestyje. Ši bažnyčia buvo pastatyta XVII a. viduryje, Danijos karaliaus Christiano IV paliepimu. Ji nuo pat įkūrimo veikia kaip studentų bažnyčia. Pastatas pasižymi ypatinga architektūra. Viena iš pagrindinių jo dalių ir didžiausia turistų atrakcija - apskritasis bokštas. Jame įsikūrusi seniausia Europoje observatorija. Į bokšto viršų veda unikalus Europoje 209 metrų ilgio spirale besisukantis takas. Pati bažnyčia turi tikslią matematinę struktūrą, susijusią su skaičiais iš Biblijos – 3, 7 ir 12. Tokiu bažnyčios pavidalu norėta atskleisti dangaus įvaizdį (tiksli matematinė struktūra ir harmoninga vieta), o per bažnyčios bokštą galima stebėti dangiškąją „mechaniką“, nepamirštant Dievo – visa ko kūrėjo. Išklausę mistika apipintą bažnyčios istoriją, pradėjome ekskursiją po ją. Pirmiausia aplankėme požemius, kur prabangiuose gausiais ornamentais išpuoštuose sarkofaguose ilsisi Kopenhagos aukštuomenė, senais laikais prisidėjusi prie bažnyčios išlaikymo. Vėliau įviju koridoriumi kilome į apskritojo bokšto viršų, pakeliui aplankydami kelias parodas, esančias bažnyčios mansardose. Užkopus į bokšto viršūnę, prieš mūsų akis atsivėrė nuostabi Kopenhagos panorama. Po ekskursijos turėjome galimybę dalyvauti daniškose studentų pamaldose. Po jų pietavome Šv. Trejybės studentų kongregacijos namuose.

Grįžę iš ekskursijos, kibome į darbą. Jaunas kunigas Henrik Holmhard labai tiksliai ir aiškiai apibrėžė, kaip veikia tarpusavio bendradarbiavimo tinklai. Norint sukurti tvirtą bendradarbiavimo tinklą, visų pirma reikia save, organizaciją, kuriai priklausai, ir jos veiklą tiksliai apibrėžti, kitaip tariant, nustatyti jos DNR. Antras svarbus etapas – vadovavimas: turi būti du lyderiai. Vienas iš jų turi palaikyti vidinę organizacijos struktūrą, o kitas – katalizatorius atsakingas už naujų ryšių sudarymą. Trečiojo etapo metu kuriamas tinklas, ieškoma panašių organizacijų, kurių DNR būtų panaši į mūsų pačių. Taigi svarbiausia žinoti, kas mes esame ir kur einame. Tolesnės paskaitos metu praktiškai susidūrėme su projekto planavimu. Rytinio „minčių lietaus“ idėjos buvo sugrupuotos į tam tikras kategorijas ir pasiskirstę grupelėmis dirbome prie atskirų projektų. Lietuviai kartu su suome Aura ir švede Margaretha dirbo prie šiaurietiškojo vasaros susitikimo Lietuvoje projekto. Darbo tikslas buvo įvardinti svajones (ko visi tikisi iš susitikimo Lietuvoje), numatyti, kas gali prisidėti prie šio projekto finansavimo ir organizavimo, suplanuoti laiką (kokius darbus, kurį mėnesį reikia atlikti) ir numatyti galimas kliūtis (pvz. jokio finansavimo, blogi orai susitikimo metu ir pan.). Padirbėjome iš peties, bet kai turėjome parengtą preliminarų projektą, patyrėme nuoširdų džiaugsmą, kad atspirties taškas yra, ir nerimą, kad laiko liko ne tiek jau ir daug.

Vakaras lietuvaičiams buvo nelengvas. Visų pirma laukė vakarinės pamaldėlės, kurias šį kartą buvo patikėta pravesti mums. Norėjosi į tykią ir ramią skandinavišką atmosferą įžiebti kokią kibirkštėlę, parodyti kažką triukšmingesnio ir dar labiau visus suvienyti. Nusprendėme tai padaryti giesmėmis. Abejingų neliko, kai mūsų virtuozas Vykintas paėmė į rankas gitarą, o Vaida pasakė trumpą, bet taiklų pamąstymą. Po pamaldėlių visi džiaugsmingai nusiteikę pradėjome ruoštis kultūriniam vakarėliui. Ant stalų puikavosi įvairūs nacionaliniai valgiai ir gėrimai. Netrukus prasidėjo ir pasirodymai. Pirmieji buvo suomiai, pateikę mums nelengvą kūrybinę užduotį: nupiešti raštą jų garsiai tekstilės ir drabužių koorporacijai „Marimekko“. Danai patiekė tik ką iš krosnies ištrauktą jų nacionalinį obuolių pyragą, švedai dainavo, norvegai pademonstravo dainos įrašą, o lietuviai ir vėl pranoko save. Pademonstravome krepšinio sirgalių atributiką, parodėme saviironišką filmuką apie tai, kad krepšinis iš tiesų nebuvo sukurtas Amerikoje, o buvo atrastas Lietuvoje viduramžiais. O kad paliktumėme tik neišdildomus įspūdžius, dar sudainavome: „Ilgą kelią“. Šią gražią ir kupiną įspūdžių dieną baigėme pasivaikščiojimu po naktinę Kopenhagą, apšviestą žibintų.

Trečioji diena pasakų mieste nebuvo labai pasakiška, nes po vakarykščio pasivaikščiojimo visi labai norėjome miego. Bet nepaisant to, kantriai išklausėme net keturias paskaitas, kurios labai gražiai viena kitą papildė. Pradžioje grįžome prie vakarykščių mūsų projektų ir juos labiau sukonkretinome. Antrą paskaitą skaitė kun. Christian Pedersen, Danijos ev. liuteronų bažnyčios ryšių su visuomene patarėjas, o taip pat atsakingas už naująjį Danijos ekumeninio jaunimo organizacijos internetinį puslapį. Jis labai paprastai ir aiškiai apibrėžė tai, kas yra ryšiai su visuomene. Papildydamas prieš tai buvusias paskaitas, jis nurodė, kad svarbu žinoti ne tik tai, kas mes esame, bet ir tai, kokį įvaizdį visuomenėje mes norime suformuoti, kam mes atstovaujame, kam turime save pateikti. Taip pat gavome labai daug prakinių patarimų, kaip kurti internetinį puslapį, rašyti straipsnius ir t.t. Vėliau Lene Suh Nicolaisen, buvusi Danijos nacionalinės bažnyčių tarybos generalinė sekretorė, paskaitė paskaitą apie konfliktus ir jų sprendimo būdus. Pasitelkdama gyvenimiškus pavyzdžius ir sugalvojusi įvairių klausimų, kuriuos turėjome aptarti poromis, ji padėjo mums suvokti, kokie mes esame konflikto metu, kaip reiktų su tuo kovoti. Paskutinį dienos užsiėmimą vedė Christian Hoff, Danijos atstovas NCC. Paprastų žaidimų ir diskusijų metodu analizavome tokias temas kaip komandos subūrimas ir motyvacija. Svarbu ne tik suburti gerą komandą, bet ir perteikti savo žinias, kad organizacija gyvuotų toliau ir pasitraukus kuriam nors jos nariui ar lyderiui. Labai svarbu atrasti tai, kas motyvuotų kitus. Todėl nuolat reikia pasakyti ką nors teigiamo apie kitą žmogų ir jo atliktą darbą. Taigi ir mes užsiėmimą baigėme prieidami prie kiekvieno ir pasakydami vieni kitiems ką nors pozityvaus. Paskutinį vakarą praleidome jaukiai susibūrę prie žvakių ir akmenų altoriaus giedodami giesmes.

Išaušo paskutinis rytas. Iki dvyliktos valandos operatyviai susikrovėme daiktus, padarėme viso susitikimo aptarimą ir sukomplektavę internacionalinę turistinę grupę – suomiai ir lietuviai su gidu Christianu, – patraukėme nuostabiomis seno miesto gatvėmis. Mes šypsojomės, o Danijos saulutė lepino savo spinduliais. Vasario vidurys, o lauke 11°C šilumos, kažkas nepakartojamo. Degdami nekantrumu, keliavome apžiūrėti Kopenhagos simbolį – mažąją undinėlę. Mažoji undinėlė buvo pastatyta garsiajam Danijos rašytojui ir poetui Hansui Christianui Andersenui atminti. Vėliau patraukėme Danijos karališkosios šeimos žiemos rezidencijos link, kur mus pasitiko įspūdingi rokoko stiliaus pastatai, išsidėstę aštuonkampėje aikštėje. Ten ilgai neužsibuvę toliau keliavome jaukiu miestu nacionalinio muziejaus link. Įėjimas į muziejų mūsų didelei nuostabai buvo nemokamas. O ekspozicijos tikrai buvo vertos dėmesio: nuo Danijos istorijos iki viso pasaulio kultūrų istorijos. Atslinkus sutemoms, atsisveikinome su savo gidu ir patraukėme namų link. Tačiau nuvykę į Kopenhagos oro uostą, supratome, kad danai mūsų taip paprastai nepaleis: eilės, eilės... Milžiniškos eilės ir daugybė žmonių. Atstovėjus ilgiau nei valandą, patriotiniai jausmai sustiprėjo: leiskit mus greičiau į Lietuvą! Ramu pasidarė tik išvydus pačio gražiausio pasaulyje miesto – Vilniaus – žiburius. Susitikimas Kopenhagoje buvo gerai suorganizuotas, daug naudingos praktinės informacijos, pakankamai laiko pažinti gražų miestą, nauji pažįstami, viskas tiesiog nuostabu, bet nėra nieko geriau už namus.

Aina Beržinytė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2008 Nr.2