Psalmės giedamos pagal pateiktas aštuonias dermes vadinamuosius psalmių tonus. Psalmių tonai - tai senovinės grigališkosios melodinės formulės, sudarytos pagal graikų ir hebrajų giedojimo tradiciją. Bažnyčia nuo VI - VII a. pagal šiuos tonus giedojo Senojo Testamento psalmes, Zacharijo, Marijos ir kitas giesmes.

Kiekvieną psalmės posmą sudaro dvi eilutės. Pirmosios eilutės pabaiga pažymėta žvaigždute (*). Pirmoji psalmės tono dalis (pirmoji psalmės posmo eilutė) sudaryta iš pradinių tonų (Initium), rečituojamojo tono (Tenor) ir vidurinės kadencijos (Mediatio), antroji - iš rečituojamojo tono ir baigiamosios kadencijos (Terminatio). Pradiniai tonai (Initium) giedami tik psalmės pradžioje ir daugiau nebekartojami. Tenor — tai nata, kuria rečituojama didžioji psalmės teksto dalis. Kadencijose dažnai viena nata giedami du skiemenys. Tokios natos rašomos tarp dviejų vertika¬lių brūkšnelių (|●|). Brūkšnelis virš natos reiškia, kad ją galima tęsti beveik dvigubai ilgiau.

Psalmes gali giedoti liturgas kartu su parapija arba parapija pasidalinusi į dvi dalis. Kiekviena psalmė pradedama antifona, kuri įprastai yra pirmasis psalmės posmas, ir baigiama Gloria Patri — „Garbė Dievui Tėvui...", po kurios dar kartą pakartojama antifona. Giesmyne pateiktos psalmės daugiausia giedamos rytmetinėse ir vakarinėse pamaldose, tačiau jos gali būti giedamos bet kuomet susirinkus tikintiesiems. Psalmės savo muzikiniu grožiu ne tik praturtina pamaldas, bet padeda giliau įsisamoninti Šventosios Dvasios įkvėptą Dievo žodį ir juo vadovautis kasdieniniame gyvenime.