Pamokslai

Pamokslas

2016-12-25

Pamokslo tekstas: Lk.2, 1-20

Darius Petkūnas


Kalėdų naktį Dievas žmogui padovanojo pačią brangiausią dovaną. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Šią dovaną Dievas padovanojo ne tik Marijai ir Juozapui, ne tik apaštalams ir visiems šventiesiems, bet kiekvienam iš mūsų. „Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną,“ – taria angelas, - „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“ Šią brangi dovana mus asmeniškai aplankė Šventame Krikšte, ji kiekvieną kartą tampa gyvenimo dalimi ir nuosavybe, kai priimame Altoriaus Sakramentą.

 

Kalėdų žinia skelbia, kad Dievo Sūnus „dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.“ Jis per Šventąją Dvasią Mergelėje Marijoje priėmė kūną ir tapo žmogumi, kad „pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ Savo atėjimo tikslą jis apibūdina vienu sakiniu: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“

 

Kadangi Dievas tapo žmogumi ir tapo regimas, Kalėdos turi savo žemišką istoriją. Ironiška, bet jos pradžia susieta su mokesčių rinkimu. Šiuo tikslu imperatorius Augustas išleido potvarkį surašyti visus tuometinio žinomo „pasaulio“, tai yra Romos imperijos, gyventojus. Štai kodėl Kristus gimė ne Nazarete, kur gyveno Mergelė Marija sužadėta su Juozapu, o Betliejuje. Iš tikrųjų Kristus, pagal pranašystę ir turėjo gimti Betliejuje, nes Senojo Testamento pranašystė paskelbė: „Tu... Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą...“ Dievo sprendimu Augustas išleido tą įsakymą, dėl kurio Juozapas su savo sužadėtine turėjo keliauti į savo gimtąjį miestą, nes „buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.“

 

Neatsitiktinumas yra ir tai, kad atėję į Betliejų Juozapas ir Marija nerado vietos kur apsigyventi. Jie bandė apsistoti viešbutyje, bet ten jiems nebuvo vietos. Dievas savo gimimo vieta pasirinko tvartelį. Kodėl? Apaštalas Paulius atsako: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, ... apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą.“ Tvartelis regimai parodo Dievo nusižeminimą ir tai dar ne aukščiausią jo nusižeminimo išraišką. Mūsų atpirkimui Kristus dar labiau pasižemins priimdamas Krikštą ir tuo susivienodindamas su mumis, nusidėjėliais. Jis toliau nusižemins neatstumdamas nusidėjėlių, už ką jį fariziejai pavadins „nusidėjėlių draugu.“ Aukščiausia jo nusižeminimo išraiška bus jo iškėlimas ant kryžiaus. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

 

Taigi, Dievas savo paties noru nusprendė gimti tvartelyje ir būti paguldytas į ėdžias, kad „taptų viskuo panašus į savo žemiškus brolius.“ Poetas šią nuostabą išreiškia giesme:

 

Visatos Viešpatie kilnus,

Kaip tu likai toks nežymus,

Kad prakartėly užgimei,

Nors žemę, dangų tu valdai.

 

Aksomas tavo ir šilkai -

Glėbelis šieno, vystyklai.

Juose, Karaliau malonus,

Švyti dangaus šlove skaistus.

 

Mes vaikomės garbės, pasaulio turtų, manome, kad juose slypi gyvenimo prasmė, pilnavertis gyvenimas, tačiau „geriausios dalies, kuri iš mūsų nebus atimta“ retai ieškome. „Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate,“ – tarė Jėzus Jeruzalės gyventojams. „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.“ „Jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.“ Dievo Sūnus savo gimimu parodo, kad garbės ir turtų vaikymasis nėra gyvenimo prasmė ir geriausioji dalis. Čia vėl įsiterpia giesmininkas, tardamas:

 

[Savo gimimu tu]

Parodai man, kokia menka

Pasaulio turtų prabanga

Galybė žemiškos garbės

Neturi tau jokios vertės.

 

Kalėdų naktis buvo ypatinga naktis, nes kaip tariame maldoje, Dievo Sūnus ją „apšvietė tikrosios šviesos spindesiu.“ Kristus, „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“, atėjo į mūsų tarpą.

 

Tai buvo lemtingas momentas mūsų išganymo istorijoje. Priimdamas kūną Dievas parodė mums savo gerą ir maloningą valią. Krikščionija šį ypatingą įvykį pažymi nuo Kristaus gimimo pradėdama skaičiuoti metus. Už savaitės įžengsime jau į 2017 metus (ne kokio paukščio ar gyvulio), bet metus nuo Kristaus gimimo.

 

Tą naktį džiaugėsi visas dangus. Dangaus angelai regėjo prakartėlėje gimusiame kūdikyje tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Skirtingai nei mums, dangaus dvasinėms būtybėms nereikalingas apreiškimas, nes jie ir taip matė „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ Džiaugsmo įkvėpta dangaus kareivija giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

 

Šia ramybe dangus norėjo pasidalinti su žmonėmis. Angelai pasirinko Betliejaus laukų piemenėlius. „Nebijokite!“ – tarė jiems angelas. „Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Angelas nurodė jiems aplankyti tvartelį Betliejuje. Ėdžiose paguldytas kūdikis yra tas Viešpats, Mesijas. „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį..., paguldytą ėdžiose.“ Piemenys apsakė Marijai ir Juozapui visa, ką angelai jiems pranešė apie kūdikį.

 

Apaštalas Paulius sako, kad dėl išganymo darbo, kurį mūsų vardu atliko Kristus, Jėzaus vardas yra kilniausias iš visų vardų. „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“

 

Šį vardą Mesijui paliepė suteikti angelas. Vardas „Jėzus“ nurodo, kokį darbą atliks Dievo Sūnus. Išvertus iš hebrajų kalbos „Ješua“ reiškia „tą, kuris išgelbsti.“ Aplankęs Juozapą angelas tarė: „Tu duosi [jam] Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

 

Nuodėmė yra pagrindinė kliūtis mūsų išganymui. Ji yra „mirties geluonis“, dėl jos mes esame nusipelnę Dievo bausmės ir amžino pasmerkimo. Nuodėme gali taip suparalyžuoti žmogų, kad jis nustos tikėti į Dievą. Netikėjimas yra aukščiausia nuodėmės išraiška, atimanti nuo jo išganymą.

 

Vardas Jėzus liudija, kad Dievo Sūnus gimė Betliejuje tam, kad išvaduoti žmogų iš nuodėmių. Jis, būdamas šventas, atiduos savo gyvybę už nusidėjėlius, kad savo mirtimi atpirktų pasmerktuosius nuo amžinosios mirties. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ „Mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis,“ – liudija apaštalas Paulius. Ji yra aukščiausias Dievo meilės slėpinys. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Todėl „kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas,... nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

 

Dievas priėmė kūną ir tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę, kad mes galėtume visišku pasitikėjimu artintis prie jo malonės sosto. Jis gimė „priimdamas tarno pavidalą“, kad parodyti, jog „išganingoji Dievo malonė pasirodė [ne išrinktiesiems, o] visiems žmonėms.“ Jis gimė vardan mūsų, kad išvaduoti mus iš nuodėmės, mirties ir šėtono, ir padovanoti amžinąjį gyvenimą. Todėl Kalėdos yra brangi ir šlovinga diena. Tai didžio džiaugsmo kupina diena, skelbianti, kad mus aplankė Išganytojas, kuris yra Viešpats, Mesijas. Amen.