Šiandieninė evangelija yra apie Kristų ir jo Bažnyčią - apie tą Bažnyčią, kuri pažįsta savo Didįjį Ganytoją, renkasi sekmadienį prie jo mokymo, kurioje, skirtingai nei pasaulyje, vyrauja krikščioniškos meilės ir bendrystės dvasia. Ši bažnyčia renkasi prie Dievo Žodžio ir Sakramento ir ją vienija giesmė bei malda Dievui. Kristus evangelijoje bažnyčią vadina savo kaimene, už kurią jis atidavė savo gyvybę. Apaštalas Paulius priduria: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“

Kristus atskleidžia, kad vardan jos Dievo Sūnus priėmė kūną ir gimė žmogumi. Jis atėjo, kad būtų jos Ganytoju, kad vestų ją pro duris į vešlią jo žodžio ganyklą, prie gyvasties vandens šaltinių. Šią žinią jis paskelbė pradėdamas savo viešą Mesijo tarnystę, sinagogoje atskleidęs pranašo Izaijo knygą: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Mūsų evangelijoje jis priduria: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“

Bet buvo ir tokių, kurie nepriėmė Jėzaus kaip Mesijo. Jį sekioję fariziejai save laikė tikraisiais ganytojais, tvirtindami, kad Jėzus neturi ganytojo įgaliojimų, kad jis - įsibrovėlis, apgavikas, vagis ir plėšikas, ir nustatinėjo žmones prieš jį. Šiame kontekste Jėzus ir pasakė šį palyginimą apie ganytoją, kuris pas savo kaimenės namus lipa ne per langą, bet įeina pro vartus, o kaimenė jį priima su džiaugsmu, nes atpažįsta jo balsą.

Iš vyresniųjų žmonių pasakojimų galima išgirsti, jog iš tiesų, kaip sako Kristus, avys atskiria savus žmones. Net jei ganytojas pas juos ateitų saulei nusileidus ir avys pradžioje gerai jo nematydamos susigūžtų, vos išgirdusios jo balsą, jį atpažins. Kaimenė pradžiugs pamačiusi savo gerąjį ganytoją. Ryte vėl atėjęs „jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda... jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.” Ar seks avys paskui tą, kurio jos nepažįsta? Ne! Jėzus sako: “Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“

Jėzaus palyginimas buvo labai paprastas ir paremtas ypač ano metu gyvenimo patirtimi, tačiau fariziejai nesuprato, ką tai reiškia. Jiems buvo neaišku, kas yra tie vagys ir plėšikai, ir kas tas ganytojas, paskui kurį seka kaimenė. Nors Dievo žodis dažniausiai būna aiškus ir suprantamas, dažnai atsitinka taip, kad žmonės nesupranta, nes nenori į jį įsigilinti ir pažinti.

Kristus jau paaiškino skirtumą tarp vagies ir ganytojo, sakydamas, kad ganytojas įeina pro duris. Dabar jis atskleidžia, kas gi yra tie vartai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš ­ avių vartai.” “Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.”

Jėzus yra vartai, kurie yra uždaryti naktį sėlinantiems vagims. Jie negali įeiti pro vartus, todėl veržiasi įeiti per kitur.

Antra, Jėzus yra vartai, per kurį Dievas atėjo pas mus. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.”

Trečia, jis yra vartai, per kuriuos tikintieji įžengia į Dievo karalystę. “Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti, [kaip tik Jėzaus vardas].”

Į šią Dievo karalystę mes įžengiame tik per vienus vienintelius vartus, nes Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas,“ ir be jo nėra kito kelio pas Tėvą. Į ją mes esame pakviečiami atgimimu per vandenį ir Šventąją Dvasią, tai yra per Šventąjį Krikštą. Šios malonės Jėzus neužgina net silpniems kūdikėliams, sakydamas: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.“

Kristus yra vartai, pro kuriuos mes „galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ Iki Krikšto mes buvome svetimi, pagonys, patys savo išmintimi siekę atrasti Dievą, tačiau „dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ Per šiuos vartus mes susitinkame su Jėzumi, kai ant altoriaus jis mus aplanko savo švenčiausiuoju kūnu ir krauju, nuima mūsų nuodėmės ir padovanoja malonę, gyvastį bei išganymą.

Šį išganymą mes galime gauti tik būdami Kristaus kaimenės dalimi. Jo negaus pavienė avelė, nes nuklydusi nuo kaimenės žengia į pražūtį. Tai reiškia, kad klysta tie, kurie sako, kad nereikia eiti į bažnyčią, kad „galiu tikėti sau vienas namie.“ Tokie žmonės, Kristaus palyginimo žodžiais, yra toji pražuvėlė avelė, kuris pateks į maitvanagių ir erelių nagus.

Tuo tarpu, Kristus gina savo Bažnyčią nuo netikrų ganytojų, dėl ko apaštalas Petras jį vadina ne tik „sielų ganytoju“ bet ir „sargu.“ Jis neleidžia į kaimenę įsibrauti per langą, bet savo tarnus pašaukia tik per pačią Bažnyčią ir priima juos per ordinaciją. „Be tinkamo pašaukimo niekas Bažnyčioje neturi teisės viešai mokyti ir skelbti žodžio arba teikti sakramentų,“ tai yra privalo ateiti į kaimenę pro vartus – Kristų ir Bažnyčią. Tie kurie bando įeiti kitaip, nėra ganytojai, net jie jei atrodytų nekalti, lyg avelės. „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“

Kristus yra ne tik vartai, bet ir Didysis Ganytojas. Senojo Testamento pranašystės skelbė, kad žemę aplankys tikrasis Ganytojas. „Kaip piemuo jis ganys savo kaimenę, - liudija panašas Izaijas, - savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles.“ Šis Ganytojas yra Gerasis, nes, kaip jis pats paliudijo, „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.“ Kaip ganytojas išgelbėjo savo kaimenę, taip Kristus išgelbėjo savo žmonės, atpirkdamas juos iš visų nuodėmių ir kalčių. Todėl laiške Hebrajams Jėzus vadinamas „Didžiuoju Ganytoju.“ „Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją ­ mūsų Viešpatį Jėzų tepadaro jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią.“

Jei „vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti,“ tai „aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Jėzus atėjo išgydyti sergantį, išgelbėti nusikaltėlį ant kryžiaus, prikelti mirusįjį. Jis atėjo, kad kiekvienas tikintysis būtų atpirktas, pašventintas ir pašlovintas. Jis atėjo, kad visi turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Apsčiai turėti reiškia turėti amžinąjį gyvenimą, gyvenimą, po kurio daugiau nebebus nei mirties nei jos baimės, todėl Gerajam Ganytojui tebūnie šlovė per amžius. Amen.