Pamokslai

Pamokslas

2017-09-24

Pamokslo tekstas: Mt 6, 25-34

Darius Petkūnas


Šiandieninėje evangelijoje Jėzus mus moko labiau pasitikėti Dievu. Jis praneša, kad savo rūpesčiuose ir nerime dėl ateities mes užmirštame, kad yra Dievas, kuris mumis rūpinasi. Neveltui jis evangelijoje mus pavadina „mažatikiais“.

 

Net šešis kartus Jėzus pavartoja žodį „rūpestis.“ Lietuvių kalboje šis žodis neišreiškia viso, ką jis pasako graikų kalboje, kurioje buvo užrašytos evangelijos. O graikų kalboje šis žodis reiškia ne tik rūpestį, bet ir nerimą, todėl „nebūkite susirūpinę“ galėtume išversti „nebūkite užvaldyti nerimo dėl rytojaus.“

 

Nėra taip lengva išsivaduoti nuo rūpesčių ir nerimo dėl rytdienos. Tyrimai parodo, kad nuolatinį rūpesnį ar nerimastingumą patiria didelis skaičius žmonių. Vienas poetas yra pasakęs, kad „priežastis dėl ko rūpesčiai pražudo tiek daug žmonių yra ta, kad jie daugiau nerimauja nei dirba.“ Iš tikrųjų, dėl rūpesčių žmonės patiria nuovargį, pyktį, nemigą.

 

Ką Jėzus mums siūlo, kai mus aplanko nuolatiniai rūpesčiai?

 

Jėzus pirmiausia primena, kad yra Dievas. Viešpats nėra vien kaip teisėjas, šaltai priimantis sprendimus mūsų atžvilgiu. Jėzus sako, kad jis yra mūsų Sutvėrėjas, todėl išpažindami tikėjimą mes tariame: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“ Katekizmas labai aiškiai pasako, ką tai reiškia. Tai reiškia, kad mes tikime, kad Dievas mus sutvėrė, davė mums kūną ir sielą, visus pojūčius ir mus išlaiko. Jis dosniai kasdien mus aprūpina, apgina nuo visokių pavojų, sergsti nuo viso pikto ir globoja. „Ir jis tai daro iš tikro tėviško gerumo ir gailestingumo, be jokio mūsų nuopelno ar vertės.“

 

Todėl apnikus rūpesčiams prisiminkime, kad yra Dievas, kuris mus myli. Jėzus jį net vadina „mūsų Tėvu“ ir ragina maldoje taip ir kreiptis į jį: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ Kaip žemiškasis tėvas myli savo vaikus, juos gina, globoja, dėl jų rūpinasi, taip ir dangiškas Tėvas myli savo vaikus ir išklauso mūsų maldas. „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? ... Jei tad jūs, būdami pikti, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią [ir visa kita] tiems, kurie jį prašo.“

 

Jėzus toliau paliudija, kad mes esame brangiausias Dievo kūrinys. Dievas sutvėrė regimą ir neregimą visatą. Jis sutvėrė laukų žolelę, „kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį.“ Jis sutvėrė vandens lelijas, kurios yra daug gražesnės, nei „karalius Saliamonas apsirengęs visame savo iškilmingume.“ Jis sutvėrė dangaus sparnuočius, kurie Donelaičio poemoje „Metai“ pasisotinę giesme dėkoja Dievui. Jėzus klausia: „Ar jūs nesate vertesni už juos?“

 

Mes esame vertesni už dangaus sparnuočius. Mūsų vertę Dievas atskleidė į žemę siųsdamas savo Sūnų. Dievo Sūnus priėmė kūną vardan mūsų. Jis gimė žmogumi, kad užtarnautų mums amžinąjį gyvenimą, tai yra, mus atpirktų iš nuodėmių, išvaduotų mus iš mirties ir šėtono galybės. Jėzus mūsų atpirkimui mokėjo ne auksu ar sidabru, bet savo šventu ir brangiu krauju, savo nekalta kančia ir mirtimi, kad mes jam tektume ir gyventume jo karalystėje amžinai. „Jeigu [dangiškasis Tėvas] nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ – klausia apaštalas Paulius.

 

Todėl kai mes mąstome apie rytdieną, neužmirškime šiandienos, neužmirškime širdies maldos, neužmirškime maldos sekmadienį bažnyčioje, kur Dievas mus tiesiogiai aplanko savo žodžiu ir sakramentu. Jėzus visa tai sudeda į sakinį: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“

 

Jėzus paaiškina, kad susidūrus su žemiškais rūpesčiais mumyse vyksta kova tarp tikėjimo ir netikėjimo. Štai kodėl jis mus pavadina „mažatikiais“. Dalis krikščionių per rūpesčius užmiršta gyvąjį Dievą ir tampa panašūs į pagonis. Jėzaus žodžiais, kai mes pradedame sielotis ir klausinėti: „Ką valgysime? Ką gersime? Kuo vilkėsime?“, kai pradedame pernelyg vaikytis tų dalykų, mes tampame panašūs į pagonis. „Visų tų dalykų vaikosi pagonys,“ – sako jis. Dievui mes turime skirti svarbiausią vietą savo gyvenime. „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams; arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers,“ - moko Jėzus. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ Tarnaukime Dievui, ieškokime jo karalystės ir jo teisumo Jėzuje Kristuje, o kas reikalinga, Dievas pridės.

 

Ši evangelija mus, mažatikius, ragina pasitikėti Dievu. Prieš šimtą metų gyveno žymus lyno akrobatas, vardu Charlzas Blondinas. Jis perėjo lynu per daugelį ekstremalių vietų, tarp jų ir per Niagaros krioklį. Tokiais atvejais visada susirinkdavo stebėtojų minia. Kartą jo buvo paklausta, ar jis galėtų per lyną kartu pernešti kitą žmogų? Jis atsakė: „taip“ ir paprašė savanorio. Žmonės tylėjo, nes nepasitikėjo.

 

Tuo tarpu Dievu mes galime pasitikėti, nes jis mus myli. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ – skelbia Dievo žodis laiške Romiečiams. Apaštalas Paulius primena, kad dėka Jėzaus, Dievas į mus šiandien žvelgia nei kaip į „ateivius ar svetimus“, bet maloningai ir gailestingai. Mums, kurie dažnai pasineriame į rūpesčius, nerimaujame dėl rytdienos Jėzus sako: „Nustokite pernelyg rūpintis“, nes „jūsų net visi galvos plaukai suskaityti,“ ir ragina pasitikėti Dievo apvaizda gyvenime. „Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams,“ – liudija psalmistas. „Jis prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus... Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.“ „Visą savo rūpestį užmeskite ant jo“ – taip vaizdingai moko apaštalas Petras, sakydamas: „Jis jumis rūpinasi.“ Amen.