Pamokslai

Pamokslas

2017-10-08

Pamokslo tekstas: Mt.15, 21-28

Darius Petkūnas


Moters kananietės tikėjimą Jėzus išbandė norėdamas mums palikti tikro tikėjimo pavyzdį. Mes gyvenime susiduriame su aplinkybėmis, ypač ligomis, kai atrodo niekas nebegali padėti, tik Dievas. Laukiame Viešpaties pagalbos, o pagalbos nematyti. Kaip psalmistas tuomet guodžiamės: „Tavęs šaukiuosi, Viešpatie, mano Uola, nebūk man kurčias! Juk, jeigu tylėsi, būsiu kaip tie, kurie žengia į kapą. Išgirsk mano maldaujantį balsą, kai šaukiuosi tavo pagalbos.“

 

Moteris kananietė susidūrė su nepakeliamais sunkumais. Jos dukteriai gydytojai negalėjo padėti, nes jos ligos kilmės nebuvo galima kitaip paaiškinti, kaip tik demono užsėdimu. Sužinojusi, kad Jėzus įžengė į jos kaštą - už Izraelio esančią Tyro ir Sidono sritį - ji atėjo pas jį ir maldavo: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!”

 

Jėzų ji vadino Dovydo Sūnumi, tai yra į jį kreipėsi kaip į Mesiją, tvirtai tikėdama, kad jis gali padėti. Neabejotinai ji jau girdėjo apie Jėzų ir jo darbus, nes pati iš savęs, būdama pagonė, Jėzaus taip nebūtų pavadinusi. Ji išgirdo apie Jėzų ir jo gailestingumą, ir įtikėjo, nes apaštalas Paulius sako: „Tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Ir mes įtikime į Dievą tik tada, kai girdime jo žodį. Jo žodis yra lyg vanduo medžiui, kurio lapai žaliuoja, kuris neša vaisių tinkamu metu.

 

O ką apie Dievą sako jo žodis? Jis sako, kad „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.“ Kananietė girdėjo apie Jėzaus gerumą, nes jis pats yra pasakęs: „Aš ­ gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.“

 

Kananietė tvirtai tikėjo Jėzaus pagalba, todėl į jį kreipėsi: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ Bet apaštalų nuostabai, Jėzus tylėjo.

 

Vis dėlto, ji nuo jo nepasitraukė. Ir kiti girdėjo gerąją žinią apie Dovydo Sūnų, tačiau į tai nekreipė dėmesio ir nesekė paskui jį. Bet ši moteris ne tokia. Ji nuo jo nepasitrauks. Kodėl? „Nes sveikiesiems nereikia gydytojo, tik ligoniams.“

 

Panašiai būna ir su mumis dvasine prasme. Kol žmogus nepergyvena dėl padarytų nuodėmių, kol kaip fariziejas Dievo akivaizdoje save laiko teisiu, jam Kristus ir atleidimo žodis nereikalingas. Tik supratęs, kas jis yra prieš Dievą, kai žino apie nuodėmes pasekmes, tada jam tampa brangus atleidimo žodis ir Sakramentas.

 

Jėzus toliau ėjo keliu, o moteris jį sekė. Ji nesielgė kaip izraelitai dykumoje. Pastarieji, patyrę sunkumus, suabejojo Dievu ir kaltino Mozę, už tai kad išvedė juos iš Egipto vergovės. „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte į šią dykumą mus, visą bendriją, badu numarinti!“ Kananietė nuo Jėzaus nesitraukė.

 

Nebegalėdami pakelti Jėzaus tylos, į jį kreipėsi apaštalai: “Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!” Bet Jėzus atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.”

 

Šis atsakymas turėjo būti sunkiai pakeliamas, nes atrodytų, kad ne tik mūsų prašymai ir maldos yra atmetamos, bet Dievas neišklauso ir kitų žmonių maldų, kai tie meldžiasi už mus. Bet šios moters tikėjimas nesvyruoja ir ji neima šių žodžių giliai į širdį. Tepadovanoja Dievas ir mums tokį tvirtą tikėjimą - mums, kurie noriai klausomės jo žodžio. Vis dėlto, atrodo, kad toks tvirtas tikėjimas gimsta per kryžių, kai patys patiriame sunkius išbandymus, nes Jėzus sako, „sveikiesiems nereikia gydytojo, tik ligoniams.“

 

Kananietė nesitraukė nuo Jėzaus, bet parpuolusi sušuko: „Viešpatie, padėk man!” Jėzus ir vėl atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.”

 

Tai buvo kieti žodžiai ir aplinkiniams turėjo jie nuskambėti šiurkščiai. Kananietė nepriskiriama prie vaikų, kurie su tėvu prie stalo valgys duoną. Ji buvo pagonė, bet žinant Kristaus atėjimo tikslą buvo aišku, kad Jėzus jos neatmes, nes jis atėjo pas visas tautas, kad būtų „viena kaimenė, vienas ganytojas.“

 

Moteriškė, išgirdusi apie „vaikų duoną“ nepasitraukė, neįsižeidė, bet Jėzui atsakė jo paties žodžiais: „Taip, bet juk šunyčiai gauna trupinių nuo šeimininko stalo.“

 

Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas!“ Jėzus dabar parodė, kad atėjo pas visas tautas. Jėzus ją priskyrė prie vaikų – prie tų, kurie sėdės su Tėvu už stalo. „Tebūnie tau, kaip prašai,” – tarė jis. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

 

Šia evangelija Jėzus mums paliko tvirto tikėjimo pavyzdį. Kai mus aplanko sunkumai, kai atrodo, jog Dievas tyli, atmeta mūsų maldas, prisiminkime moteriškę kananietę ir neabejokime Dievo gerumu. Aplankius abejonėms Dievu ir jo meile, pažvelgime į Kristaus kryžių. Jėzaus mirtis už mūsų nuodėmes yra aukščiausias Dievo meilės įrodymas. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ - klausia apaštalas Povilas. Visi, kurie esame pakrikštyti, Dievo akyse esame ne trupinių laukiantys šunyčiai, ne kokie nors „svetimi ir ateiviai,“ bet Dievo vaikai, kuriuos Tėvas pasodina prie stalo ir dalinasi savo visomis malonės dovanomis. Ir šiose pamaldose jis su mumis dalinsis savo malonės dovanomis - Kristaus kūnu ir krauju, skirtu mūsų nuodėmių atleidimui, tikėjimo pastiprinimui ir amžinam išganymui. Amen.