Kiekvienas krikščionis privalo žinoti dešimtį Dievo įsakymų. Jie, o ne Kristaus Kalno pamokslas, yra krikščioniškos etikos pagrindas. Kristus kalno pamoksle kalba apie aukštesnę meilės išraišką, pavyzdžiui meilę priešams, tačiau mūsų gyvenimą ir elgesį Dievo bei artimo atžvilgiu apibrėžia dešimt jo įsakymų, vadinami Dievo Įstatymu. Todėl nuo mažumės tikybos ir konfirmacijos pamokose mes esame pirmiausia išmokomi 10 jo įsakymų.

Tai, ką Dievas vadina nuodėme yra ne koks nors abstraktus dalykas, o jo įsakymų peržengimas. Dievas pasakė, kad jis yra vienas vienintelis ir uždraudė mums turėti kitus dievus. Dievas yra tai, kuo tu pasitiki ir sudedi savo viltis. Tu gali pasitikėti labiau turtais, nei Dievu, manydamas, kad jie tau gali garantuoti gerą gyvenimą. Dievas atsakys tau: „Tu padarei nuodėmę, nes susikūrei sau kitą dievą.“ Tu manai, kad zodiako ženklai lemia tavo gyvenimą ir jais vadovaujiesi? Tu padarei nuodėmę, nes vieną vienintelį Dievą, nuo kurio priklauso tavo gyvenimas, iškeitei į tuos ženklus. Dievas pasakė, netark jo vardo be reikalo. Nusikeikei Dievo vardu? Padarei nuodėmę. Būrei Dievo vardu? Nusidėjai. Melavai prisidengęs Dievo vardu? Padarei nuodėmę. Dievas tau pasakė: „Atmink šventą dieną švęsti.“ Neatėjai dėl tingėjimo ar pasaulio malonumų į bažnyčią, irgi padarei nuodėmę, nes jo įsakymas liepia nepaniekinti jo Žodžio, bet noriai jo klausytis ir mokytis. Panašiai yra ir su likusiais septyniais įsakymais. Negerbei tėvo ir motinos, nepadėjai artimui mirties pavojuje, peržengei santuoką, vogei, šmeižei, teršei artimo garbę, siekei įvairiais būdais pavilioti artimo vyrą ar žmoną, ar išvilioti jo turtą? Padarei nuodėmę ir tuo užkirtai sau kelią į Dievo karalystę.

Jėzui pradedant žemišką tarnystę Jonas krikštytojas ruošė žmones jį sutikti. Jo pagrindinė žinia buvo: „Atgailaukite, nes Dievo karalystė prisiartino“.

Atgaila irgi nėra abstraktus dalykas, o nuodėmių išpažintis ir jų atsižadėjimas. Nežinai kaip išpažinti nuodėmes? „Daryk tai pagal dešimt Dievo įsakymų“, - sako katekizmas. „Ar nebuvai klastingas, netikintis, tingus, barningas, ar neįžeidei tyčia kitą savo žodžiu ar darbu, ar nevogei, nebuvai aplaidus, nerūpestingas, ar nepakenkei kam nors?“ Mes turime save ištirti kiekvieną sekmadienį įžengę į bažnyčią ir išpažinti jam savo nuodėmes, nes Dievas regi mūsų kelius. Be atgailos širdys lieka užkietintos ir netikinčios.

Evangelijoje girdėjome kaip Jėzaus buvo paklausta: “Koks yra visų pirmasis [arba didžiausias] įsakymas?” Klausimą uždavęs žmogus pats buvo Rašto aiškintojas. Jis geriau už bet ką žinojo 10 Dievo įsakymų ir jų taikymą visose gyvenimo aplinkybėse. Šie žmones dar buvo vadinami Įstatymo mokytojais, arba šiandieniais terminais kalbant jie buvo teisininkai, priklausę žydų sinedrijonui, aukščiausiam žydų teisės tribunolui.

Taigi, Dievo teisės žinovas paklausė koks yra visų didžiausias įsakymas. Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“ Jėzus pasakė, kad meilė Dievui ir artimui yra Dievo Įstatymo vykdymas ir rašto žinovas jam pritarė. “Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei“ – tarė pastarasis. „Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“

Leiskite paklausti, kuris iš jūsų tikrai mylite Dievą „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis?“ Taip pat - kuris mylite artimą kaip save patį? Kažin ar kas nors ryžtųsi atsakyti teigiamai į šį klausimą. Įgimtosios nuodėmės pažeista mūsų prigimtis neleidžia mums sakyti: „Aš taip myliu Dievą ir artimą“. Mes tada mes pasiskelbtume esantys šventi.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris tobulai įvykdytų Dievo įstatymą. Net tie, kuriuos mes vadiname šventais, save vadino Dievo nusidėjėliais. Štai kodėl Jėzus, nors matė, kaip išmintingai tas Įstatymo mokytojas pasakė, jam tarė: “Tu esi netoli nuo Dievo karalystės!” „Nepaisant visų tavo pastangų, tu dar nesi joje.“

Dievo Sūnus priėmė kūną ir gimė žmogumi, kad mus pasiimtų į Dievo karalystę. Jo asmenyje Dievas aplankė mus, todėl jam gimus pati Dievo karalystė prie mūsų prisiartino. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą,“ – liudija evangelistas Jonas. Jame Dievo karalystė atėjo pas visus žmones - ir pas tą Įstatymo mokytoją, nors pastarasis jos nepažino. Rašto žinovas toliau sieks užsidirbti amžinąjį gyvenimą savo pastangomis, kai tuo tarpu amžinasis gyvenimas gaunamas iš malonės per Jėzų Kristų. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų,“ – liudija evangelistas.

Mes nepajėgiame Dievo mylėti visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, ir artimo kaip save patį, tačiau tokią meilę mums parodė Dievo Sūnus. Tai ne žodžiais, bet kryžiaus kančia išreikšta meilė. Jėzus mūsų vietoje tobulai įvykdė Dievo Įstatymą. Jo meilė tobuliausiai pasireiškė sprendimu prisiimti mūsų nuodėmes ir su jomis mirti ant kryžiaus. Ne auksu ar sidabru jis už mus mokėjo, bet savo brangiuoju krauju ir mirtimi, kad mes jam tektume ir jo valdomi gyventume jo karalystėje amžinai. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.“

Dėka jo meilės mes nebesame netoli Dievo karalystės, bet Dievo pažadu jau joje. Į ją mums vartai buvo atverti Šventame Krikšte, kuriame Jėzus per vandenį ir Šventąją Dvasią nuplovė mūsų nuodėmes. Po krikšto mes padarėme nuodėmių, tačiau jas išpažindami ir išgirdę atleidimo žodį mes vėl grįžome prie Krikšto tyrumo. Į savo karalystę Jėzus mus vėl ir vėl priima per Altoriaus Sakramentą, nes jis pats pasakė: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą.“

Mūsų meilė Dievui ir artimui yra atsakas už Kristaus meilę. Kad ir kokia menka ji būtų, ji yra mūsų tikėjimo liudijimas. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo,“ – skelbia evangelistas Jonas. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. Tad „mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo,“ – ragina evangelistas, - „ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.“ Evangelistas mus to ragina, nes Jėzus Kristus, kuris šiandienos evangelijoje atsakė, kad meilė yra įstatymo vykdymas, mus kviečia: „Mylėkite vienas kitą, kaip kad aš jus mylėjau! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.“ Amen.