Netekę vilties Žukų parapijiečiai, kunigo Ediko Šulco paraginti, nutarė, kad reikia aplankyti keletą kitų panašaus likimo Klaipėdos krašto bažnyčių. Taigi aktyvesnieji pirmąjį gegužės savaitgalį, parapijos tarybos nario Raimondo Genučio sumanumo dėka, išsiruošė į ekskursiją po vadinamąją Mažąją Lietuvą. Pirmoji aplankyta atokiau nuo gyvenvietės, vieniša prie kelio stovinti Rukų bažnyčia. Ekskursantus pasitiko parapijos tarybos pirmininkas Augustas Dravininkas. Pirmiausia jis svečius nuvedė į jaukią nedidutę šildomą parapijos salę. Žiemos metu čia laikomos pamaldos. Pirmininkas įsijautęs pasakoja, kaip pavyko gauti Europos paramą ir kapitališkai suremontuoti ne tik sovietmečiu nuniokotą ir nuo gaisro nukentėjusią bažnyčią, bet ir klebonijos pastatą. Dar nebaigti tik kunigo buto remonto darbai. Paskiausiai visiems aprodoma bažnyčia. Viskas tvarkinga ir gražu. Tik keletas katalikiškų akcentų bažnyčios viduje krenta į akis. Suabejoji, ar tai tik ne katalikų šventovė? Tarsi Reformacijos nebūta... Tačiau parapijos pirmininkas paaiškina, kad čia ir slypi tikroji krikščioniška liuteronų ir katalikų draugystė (liuteronų bažnyčios pastatu naudojasi abi bendruomenės, – red.). Tik radus bendrą sutarimą ir susivienijus, buvo įmanoma gauti Europos, valstybės, savivaldybės paramą ir atstatyti sovietmečio bei 1997 m. gaisro nuniokotą bažnyčią.

Plaškiuose mus pasitiko guvi senutė Irmgard Gerulytė, nešina išsaugotais bažnyčios raktais, atrodė linksma ir laiminga, kad kažkam pagaliau parūpo jos jaunystės šventovė... Tačiau viduje ji susirūpinusi vedasi visus į nuošalią patalpą ir kunigo klausia, ką daryti su metaliniais kryžiais, kuriuos griūvančius ji neša čia iš šalia esančių kapinių ir saugo nuo metalo laužo supirkėjų... Liūdna ir nyku pasidaro dairantis po didžiulę bažnyčios erdvę su stebuklingai virš altoriaus išlikusiu kryžiumi, matant dangų pro stogo skyles. Karas bažnyčios nepalietė, tačiau sovietų okupacijos metais joje įrengtas pieno supirkimo punktas, paskui sandėlis, ilgainiui viskas išdraskyta... Irmgard, ekskursantų gidė po Plaškius, – vienintelė išlikusi Plaškių parapijos narė, vienintelė evangelikė, čia gyvenanti dabar. Jos pasakojimas – gyvoji tikroji istorija, nepagražinta kaip vadovėliuose. Jau vien jos vardas ir pavardė liudija apie sudėtingą jos šeimos likimą. Jai teko išgyventi karo pabėgėlių siaubą, kai bėglių vilkstinę pavijus sovietų armijai tik labai nedaugeliui per kančias pavyko išgyventi, išniekintiems ir iškankintiems grįžti namo... kai namai jau užimti nedraugiškų ateivių iš Didžiosios Lietuvos. Kad nebūtų vadinami naciais, įprastą jaunystės kalbą teko pamiršti ir nebevartoti net šeimoje. Tačiau pakalbinta vokiškai, Irmgard nesutrinka ir laisvai kalbasi. Nepamiršusi šitiek metų nevartotos kalbos, nepamiršusi Plaškių bažnyčios istorijos. Lietuviai, pokario atvykėliai į šį kraštą, su jo istorija ir šventove elgėsi nė kiek ne geriau nei okupantai Karaliaučiaus krašte. Tokių kaip Irmgard buvo vienetai. Dabar, siaubingai pavėluotai, stebuklingai atsiradusi visa Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija su savo fantastine vizija suteikė senutei vilties gyventi...

Toliau kunigo Ediko siūlomas žukiškiams susipažinti – Vyžių parapijos klebonijos pastatuose įkurtas reabilitacijos centras „Gabrielius“ nuo priklausomybės ligų kenčiantiems vyrams. Kadaise čia yra buvę Našlių namai. Centro socialinis darbuotojas Mantas paslaugiai aprodo visas patalpas, kuriose gyvena ir dirba detoksikacijos gydymą baigę žmonės, norintys integruotis į visuomenę, grįžti į visavertį gyvenimą. Mantas, pats praėjęs visus centro reabilitacijos etapus, gerai supranta kiekvieną savo reabilitantą, žino jų galimybes, moko iš naujo gyventi, patiems apsitarnauti, remontuoti patalpas. Mantas sako, kad sėkmingam grįžimui iš dugno, kuriame jie buvo, reikalingas ir tikėjimas. Aukščiausiojo pagalbos įvairių tikybų reabilitantai semiasi bažnyčioje kunigo Valdo Miliausko, centro direktoriaus, laikomose pamaldose, kurias lanko ir Juknaičių gyventojai.

Svečiams atrakinamos bažnyčios durys. Atkreipiamas dėmesys, kad bažnyčios ne tik stogui reikalingas rimtas remontas, o tai ne centro gyventojų jėgoms. Dalis bažnyčios panaudojama centro inventoriui sandėliuoti. Karo metu, kad ir trumpai sovietų armijai karo ligonine tapusi Vyžių bažnyčia vis vien buvo nuniokota, o po dešimtmečio jau vietinės valdžios vėl atimta ir paversta grūdų sandėliu. Padariniai matomi ir dabar. Prieš ketvirtį amžiaus parapijai sugrąžinta bažnyčia taip ir nebuvo deramai suremontuota.

Atvykus į Rusnę, liuteronų bažnyčia pasitiko svetingai atvertomis durimis ir galingai aidinčiais vargonais. Bažnyčia savo architektūra ir žemu įėjimu padvelkė gilia senove. Ne be reikalo ji – istorinis Architektūros paminklas, saugomas valstybės. Bet koks kaimietis ar net vieniša močiutė, audrai nuo namo nuplėšus keletą šiferio lapų, jau kitą dieną, kaimynams ar giminėms padedant, stogą pasiremontuoja ir apsisaugo nuo lietaus. Kaip saugo valstybė, matyti iš tolo pažvelgus į Rusnės bažnyčios stogą. Jis lyg po karo, kaip sušaudytas, išbyrėjusiomis čerpėmis. Viduje bažnyčia restauruota, bet aiškiai matyti, kuriose vietose pro naujas lubas sunkiasi vanduo. Kad tai labai kenkia ir stogą laikančioms konstrukcijoms, nekyla klausimas.

Pamačiusi po bažnyčią vaikštinėjant lankytojus, nuo chorų nusileidusi vargonininkė Birutė Vitonienė pasakoja, kad ji dažnai užeina į bažnyčią prakalbinti vargonus, patikrinti, ar bažnyčioje tvyranti drėgmė dar nesugadino neseniai vokiečių meistro sumontuoto sudėtingo muzikos instrumento. Vargonininkė pasakoja, kad po „Pamario restauratoriaus“ (to paties kaip ir Žukuose) bažnyčios stogo kapitalinio remonto prabėgus gal porai metų, pradėjo trupėti stogo čerpės. Jau kelerius metus lietingu metu pro lubas ne varva, o bėga vanduo. Prisišaukti statybininkų, kad šie sutvarkytų savo darbų broką, taip ir nepavyko. O valstybė savo paminklus saugo deklaracijomis – ne tik popieriuje, bet ir metalinėse architektūros paminklų lentelėse.

Šalia bažnyčios stūkso panašios būklės stogu jau nebegyvenamas dviaukštis klebonijos pastatas. Žukiškė Romualda, išgirdusi, kad sovietmečiu čia veikė Rusnės ligoninė, panoro prie jo nusipaveiksluoti. „Čia mano gimtieji, pirmieji namai, – pareiškė ji, – dabar aš čia antrą kartą.“ Mat kadaise tėvams gyvenant Šilutėje, kol ten buvo remontuojami gimdymo namai, gimdymo skyrius buvo perkeltas į Rusnės ligoninę. Taigi Romualda pirmą kartą išvydo pasaulį pro Rusnės evangelikų liuteronų parapijos klebonijos langą.

Pamačius, kaip visai Lietuvai brangiame egzotiškame miestelyje griūva architektūros paminklai, nebetenkama entuziazmo ir vilties, kad tarp miškų pasislėpęs mažai kam žinomas kaimelis gali sulaukti dėmesio ir paramos...

Dar aplankyta rašytojos Ievos Simonaitytės išgarsinta Vanagų parapijos šventovė. Bažnyčią aprodė ir apie ją papasakojo Vanagų parapijos klebonijoje su šeima gyvenantis kunigas Gediminas Kleinas, tarnaujantis Pagėgiuose, Natkiškiuose ir Rukuose. Nuošaliame Vanagų kaimelyje stovinti bažnyčia nenukentėjo karo nei pokario metais. Parapija maža, bažnyčia ištuštėjusi, bet jau daugelį metų ją garsina brolių kunigų Liudo ir Valdo Miliauskų organizuojama kasmetinė krikščioniška paauglių vasaros stovykla. Stovyklų vardu gaunama paramos. Jau baigiama statyti didžioji stacionari stoginė, žaidimų aikštelės, lauko prausykla. Bet stovyklautojai Vanaguose šurmuliuoja tik savaitę...

Visų nuotaikas praskaidrino Šilutės bažnyčia. Iš to, kaip ji sutvarkyta, galima spręsti apie parapijos ir dabartinio kunigo Remigijaus Šemeklio aktyvią veiklą. Prie įėjimo atkreipia dėmesį atminimo lentos Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusiems parapijiečiams. Čia jų atminimui degamos žvakelės. Atminimo lentose nemažai lietuviškų pavardžių, tik dauguma jų suvokietintos. XIX amžiuje Prūsijos karalystėje Mažosios Lietuvos teritorijoje besikuriančiose gausiose, tūkstančius narių skaičiuojančiose liuteronų parapijose dauguma buvo lietuvninkai, tačiau per šimtmetį besikeičiant valstybės valdžioms, tolerancija lietuvninkams mažėjo, jie buvo verčiami asimiliuotis. Nutautinimo politiką paprastai vykdo visos didžiosios nacijos. Mažasis brolis privalo prisitaikyti ir paklusti didesniajam. Šia nuostata vadovaujasi ir religijos. Ne išimtis ir katalikai, dabar dominuojantys šiame krašte.

Panašias atminimo lentas matėme ir Saugų bažnyčioje, į kurią trumpai užsukome jau skubėdami namo. Žuvusių parapijiečių atminimas saugotas visose Mažosios Lietuvos bažnyčiose, bet išliko tik tose, kurios nebuvo sovietų valdžios uždarytos (parapijos išsaugotoje Saugų bažnyčioje sovietų okupaciją mena išdraskyti vargonų vamzdžiai). O kas surašys Antrajame, dar žiauresniame, pasauliniame kare nekaltai žuvusių parapijiečių vardus? Ar tik Amžių knygose jų vardai bus įrašyti?

Buvau paprašytas parašyti apie pažintinę išvyką, skirtą Žukų parapijiečiams artimiau neformaliai pabendrauti, bet parašiau apie tai, kas pasirodė labiau įsimintina – apie skaudaus likimo Mažąją Lietuvą bei jos atminimu ir istorinių šventovių išsaugojimu besirūpinančius patriotus. Manau, derėtų visiems, girdėjusiem apie šį kraštą, apsilankyti tose šventovėse, dalyvauti jų pamaldose ir neskubant susipažinti su krašto patriotų bandoma prikelti Reformacijos istorija, taip bent morališkai paremiant silpnas Mažosios Lietuvos parapijas.

Apžiūrėjus bažnyčias, ekskursantų bendrauta vaikštinėjant po Rusnę, prie bendro pietų stalo Agluonėnuose. Kokių minčių, idėjų ar vizijų parsivežė Žukų parapijiečiai, ką būtų galima įgyvendinti savoje parapijoje? Akivaizdu, kad be papildomos veiklos, didėjant emigracijai, negausios parapijos pasmerktos išnykti. Prie bažnyčios turint ūkinių pastatų – dar ne griuvėsių, gal įmanoma pasinaudoti Vanagų stovyklų pavyzdžiu, gal Vyžių reabilitacijos centro „Gabrielius“ patirtimi, o gal perspektyvų turėtų Našlių ar Senjorų namai? Galbūt šios fantastinės vizijos įgytų apčiuopiamesnį pavidalą, jei krikščioniška, ekumeninė draugystė su katalikais pavirstų lygiaverčiu bendradarbiavimu, plėtojant visiems svarbią veiklą.

Jonas Dikšaitis

Nuotraukos Artūro Šulcos

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.6