Konferencijos, seminarai
Prūsų Lietuvoje lituanistikos dirvonus plėšęs vokietis
2016 Gegužės mėn. 01 d.
Balandžio 20 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI) surengta konferencija: “Mažosios Lietuvos kunigas, filologas, istorikas: Gotfrydui Ostermejeriui – 300 metų”.
Prieš porą metų minėta – plačiai, pakiliai, entuziastingai – Kristijono Donelaičio 300 metų sukaktis galbūt užaštrino dėmesį šiam kraštui (Prūsijai – Rytprūsiams– Prūsų /Mažajai Lietuvai)? Juk šimtmečio kloduose – „nukasus” pastarųjų dešimtmečių kaliningradietišką paviršių – tikrai glūdi mūsų, lietuviškosios, raštijos, kultūros brangenybės. O greta „Metų” autoriaus galime įrašyti (nebūtinai prilygindamijam dydžiu ir reikšme) ne tik M. Mažvydą, J. Bretkūną ar S. Rapolionį.
Štai balandžio 20 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI) surengta konferencija mums priminė – kaip tik per gimtadienį - vieną iš tokių didžiavyrių (o kartu ir keletą kitų, vienais ar kitais saitais su juo susietų): “Mažosios Lietuvos kunigas, filologas, istorikas: Gotfrydui Ostermejeriui – 300 metų”. Taigi – paminėtas uoliai ir įvairiose kultūrinėse sferose darbavęsis K. Donelaičio amžininkas ir kraštietis. Tiesa, Ostermejerio (1716 04 20 – 1800 03 13) negalime įvardyti “mažlietuviu”, jis – Prūsų Lietuvos vokietis (giminės šaknys, regis, Bavarijoje, jis gimė Marienburge, t. y. Vakarų Prūsijoje, tačiau jo paties šeimos gyvenimas jau skleidėsi šiame krašte, dabar Kaliningrado sritimi tapusiame). Konferencijoje pažymėta: G. Ostermejeris savosios veiklos dirvonais rinkosi lituanistiką (plačiąja prasme), paliko ir šios srities tyrimų vokiečių kalba, ir lietuviškosios kūrybos.
Kaip Donelaičio vardas suaugęs su Tolminkiemiu, taip Ostermejerio – su mažlietuvišku kaimu Trempais, ganytojiška veikla jame, neapsiribojant vien tiesioginėmis pareigomis, bet ir aktyviai angažuojantis švietėjiškai, mokslinei, kultūrinei veiklai. Gimnaziją baigęs Torunėje, studijavęs Karaliaučiaus universitete, dalyvavęs universiteto Lietuvių kalbos seminare, taigi bent pramokęs lietuviškai, kurį laiką šen ir ten dirbęs namų mokytoju, Ostermejeris nuo 1744 m. įsikūrė Trempuose – visiems likusiems gyvenimo dešimtmečiams; pradėjęs mokytojo pareigomis, 1752 m. tapo šios parapijos kunigu.
Reikšminga Ostermejerio kūrybos dalis tiesiogiai susijusi su kunigyste ar platesne teologine sfera. Štai konferencijoje kunigas habil. dr. Darius Petkūnas (atstovavęs Klaipėdos universitetui) perskaitė pranešimą “’Ostermejerio” 1775 m. agenda – paskutinė unikali lietuviška Prūsijos kunigaikštystės liuteroniška agenda” (“evangelikų liuteronų bažnyčios agenda, liturginė knyga, nusakanti pamaldų, krikšto, Š v. Vakarienės, kitų sakralinių apeigų tvarką”*). Taigi kabutės, kuriose užrašyta pavardė, liudija, jog tai nebuvo (ir negalėjo būti) grynai autorinis darbas. Paskutiniąja “unikalia lietuviška” šiai agendai buvo lemta tapti dėl būsimo (1817 m. įvykdyto) liuteronų ir reformatų Bažnyčios suvienijimo, tad vėlesnės liturginių apeigų knygelės, regis, tiesiog verstos iš vokiečių kalbos.
G. Ostermejeris parengė ir liuteronišką giesmyną (Prūsų Lietuvoje būta tokios lietuviškų giesmynų “gerinimo” tradicijos – remiantis ankstesniais leidiniais rengti savo variantą; taip pradedant M. Mažvydo sudarytu giesmynu “Giesmės Krikščioniškos”, būta ir J. Bretkūno, ir L. Zengštoko, ir D. Kleino ir kitų sudarytojų giesmynų). 1781 m. Karaliaučiuje išleistos Ostermejerio “Giesmes šventos Bažnyčioj ir Namėj giedamos” (žinoma, gotišku raidynu ir pavadinimas surašytas). Deja, šio giesmyno laukė liūdnas likimas – bent kol kas nerasta nė vieno išlikusio egzemplioriaus, o dauguma jų dar Ostermejerio laikais pateko į makulatūrą. Taip nutiko “konkurentui” Pilkalnio kantoriui Kristijonui Gotlybui Milkui (parengusiam ir vėliau išleidusiam savo giesmyną) ėmus aršiai kritikuoti ir, ko gero, daugumai kunigų atmetus Ostermejerio naujoves (pasak konferencijoje nedalyvavusio, bet nekart minėto Guido Michelini, “didžioji dalis tradicinio giesmyno tekstų išmesta ar taip perdirbta, kad sunku atpažinti”**). Pats kaltininkas kritikos nenuleido tylomis, savo poziciją gynė brošiūrose, ir dabar Prūsų Lietuvos istorijoje (bent jau raštijos) yra įsitvirtinęs ir taip įvardijamas epizodas: Ostermejerio ir Milkaus polemika. Būtent per šią prizmę pažvelgė d r. Žavinta Sidabraitė (Klaipėdos universitetas, LLTI), perskaičiusi pranešimą “Šviečiamojo amžiaus emancipacijos apraiškos Kristijono Gotlybo Milkaus ir Gotfrydo Ostermejerio polemikoje” (polemika liudijusi išsivadavimą iš tradicijos: Milkus, nors ir baigęs teologiją, bet netapęs kunigu purkštaudamas prieš kunigo veikalą tarsi pasipriešinęs nusistovėjusiai rangų hierarchijai; Ostermejeris, savo ruožtu, demonstravo vadavimąsi iš nusistovėjusios giesmynų tradicijos).
Jau, matyt, pakildamas virš asmeninių nuoskaudų, Ostermejeris vokiškai parašė ir 1783 m. išleido “Pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją” (“Erste Litausche Liedergeschichte”), kurioje “pateikė giesmynų istoriografiją, leidimo ir turinio analizę, pateikė nemaža duomenų apie jų parengimo aplinkybes, giesmių autorius ir kita.”***
Vis dėlto galime viltis, kad nors vienas “išbrokuotojo” Ostermejerio giesmyno egzempliorius kur nors bibliotekų gelmėse dar glūdi ir vieną gražią dieną iškils į paviršių. Taip juk Krokuvoje aptikta jo 1781 m. brošiūrėlė “Širdingas pagraudenimas” – giesmės apie mirtį vertimas iš vokiečių kalbos (jį konferencijoje pristatė dr. Darius Šinkūnas, LKI).
Ostermejerio interesai toli gražu neišsiteko teologijos rėmuose. Gal kiek ir paradoksalu, kad jam rūpėjo ir senųjų prūsų bei lietuvių mitologija, jų dievai. Štai parašė ir knygas vokiečių kalba “Kritiškos pastabos apie senprūsių religijos istoriją” ( “Kriti-scher Beitrag zur altpreussischen Religionsge-schichte”; 1775), “Mintys apie Prūsų krašto senuosius gyventojus” (“Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preussen”; 1780), o dar publikavo ir straipsnius, pavyzdžiui, pristatydamas dievus Perkūną, Pikulį, Patrimpą. Klaipėdos universiteto atstovas Darius Barasa konferencijoje kėlė klausimą “Ar galėtume Gotfrydą Ostermejerį vadinti istorijos diletantu?”, šalia svarbiausių jo leidinių minėdamas ir keletą kitų darbų – pvz., Trempų parapijos istoriją. Pranešėjas pasvarstė abi atsakymo galimybes – ir “taip”, ir “ne”. Ostermejerio neturėta tinkamo išsilavinimo, kai kurie jo argumentai bent šiandienos požiūriu nepagrįsti, kita vertus – jo prestižą tuometėje mokslinėje visuomenėje liudija narystė Karaliaučiaus karališkojoje vokiečių draugijoje, publikacijos jos leidinyje “Prūsų archyvas” (“Preussisches Archiv”). Į šiuos svarstymus atsiliepė tarp klausytojų buvusi prof. Ingė Lukšaitė: galbūt Ostermejerį kaip istoriką galima vadinti mėgėju – dėl neturėto šios srities išsilavinimo, bet ne diletantu.
Reikšmingas Ostermejerio indėlis ir kalbotyros aruodan – 1791 m. vokiškai publikuota “Naujoji lietuvių kalbos gramatika” (“Neue Littausche Gram-matik”). Jo nuopelnus lietuvių kalbai konferencijoje aptarė trys kalbininkės. Prof. d r. Grasilda Blažienė (Lietuvių kalbos institutas) pranešime “Povilas Ruigys ir Gotfrydas Ostermejeris” priminė ir ankstesnės, 1747 m. gramatikos autorių Ruigį, aptarė jų veikalų panašumus bei skirtumus. To paties instituto atstovės habil. dr. Onos Aleknavičienės pranešimas “Lietuvių frazeologizmai lituanistiniuose Gotfrydo Ostermejerio veikaluose” nekart iššaukė gyvą klausytojų reakciją - Gramatikoje ir kituose darbuose Ostermejerio raštuose pateikiami lietuviškųjų išsireiškimų pavyzdžiai liudija tautos išmintį ir šmaikštumą, pvz.: “skola ne moma”, “Giltinė neveizd dantų” ir pan. Pati pranešėja frazeologizmus įvertino kaip kultūrinės atminties perdavimo įrankį. Doc. dr. Vilma Zubaitienė (Vilniaus universitetas) aptarė “Gotfrydo Ostermejerio gramatikos (1791) leksiką ir jos šaltinius”, kaip šaltinį pažymėdama ir gyvąją kalbą (nors ir būta kritikavusių, kad Ostermejeris lietuviškai nemokėjęs pakankamai gerai).
Būta ir daugiau pranešimų, kuriuose vienu ar kitu aspektu gvildenti G. Ostermejerio darbai, bet mes jau užbaigsime, peršokdami prie tiesioginio jų tęsėjo – Zygfrydo Ostermejerio (1759 10 23 – 1821 11 19).
Dr. Liucija Citavičiūtė (LLTI) prasmingai priminė Gotfrydo Ostermejerio – deja, palaidojusio aštuonis savo vaikus - sūnų Zygfrydą, stojusį aktyviai ginti lietuvių kalbos teisių, vis garsiau girdintis jos „natūralaus numarinimo“ argumentams. Štai sureaguodamas į Jenos laikraštyje “Literatur-Zeitung” išspausdintą anonimo laišką, Z. Ostermejeris 1817 m. publikavo nedidelį traktatą „Ar patartina išstumti lietuvių kalbą ir sulieti lietuvius su vokiečiais?“ Pranešėja priminė ir lietuviškai parašytą Gotfrydo Ostermejerio sūnaus Zygfrydo eilėraštį (nors ir ne poezijos šedevrą), kuriame Lietuvių kalba byloja Vokiečių kalbai:
<...>
Kytriai tu kalbi, bet aš prastai.
„Guten Morgen!” Argi skamb dailesniai
Už “Labryts”? Iš tikro ne puikesniai.
To, sesyte, tėmykis labai.
<...>****
_________________________
* Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. I,- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.- p. 380
** Guido Michelini. Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos. – Klaipėda, 2009, p. 160
*** Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. III..., p. 345
**** Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos. – Parengė D. Kaunas. – Vilnius: Vaga, 1986, p. 45\
Astrida Petraitytė,
"Kultūra",
2016-04-30