Konferencijos, seminarai

Prūsų Lietuvoje lituanistikos dirvonus plėšęs vokietis

Konferenciją sveikina vysk. Mindaugas Sabutis. Kęstučio Puloko nuotr.

2016 Gegužės mėn. 01 d.

Balandžio 20 d. Lietuvių literatūros ir tau­tosakos institute (LLTI) surengta konferenci­ja: “Mažosios Lie­tuvos kunigas, filologas, istorikas: Gotfrydui Ostermejeriui – 300 metų”.

Prieš porą metų minėta – plačiai, pakiliai, entuziastingai – Kristijono Donelaičio 300 metų sukaktis galbūt užaštrino dėmesį šiam kraštui (Prūsijai – Rytprūsiams– Prūsų /Mažajai Lietuvai)? Juk šimtmečio kloduose – „nukasus” pastarųjų dešimtmečių kaliningradietišką paviršių – tikrai glūdi mūsų, lietuviškosios, raštijos, kultūros brangenybės. O greta „Metų” autoriaus galime įrašyti (nebūtinai prilygindamijam dydžiu ir reikšme) ne tik M. Mažvydą, J. Bretkūną ar S. Rapolionį.

Štai balandžio 20 d. Lietuvių literatūros ir tau­tosakos institute (LLTI) surengta konferenci­ja mums priminė – kaip tik per gimtadienį - vieną iš tokių didžiavyrių (o kartu ir keletą kitų, vie­nais ar kitais saitais su juo susietų): “Mažosios Lie­tuvos kunigas, filologas, istorikas: Gotfrydui Ostermejeriui – 300 metų”. Taigi – paminėtas uoliai ir įvairiose kultūrinėse sferose darbavęsis K. Done­laičio amžininkas ir kraštietis. Tiesa, Ostermejerio (1716 04 20 – 1800 03 13) negalime įvardyti “mažlietuviu”, jis – Prūsų Lietuvos vokietis (giminės šak­nys, regis, Bavarijoje, jis gimė Marienburge, t. y. Va­karų Prūsijoje, tačiau jo paties šeimos gyvenimas jau skleidėsi šiame krašte, dabar Kaliningrado sri­timi tapusiame). Konferencijoje pažymėta: G. Os­termejeris savosios veiklos dirvonais rinkosi li­tuanistiką (plačiąja prasme), paliko ir šios srities ty­rimų vokiečių kalba, ir lietuviškosios kūrybos.

Kaip Donelaičio vardas suaugęs su Tolmin­kiemiu, taip Ostermejerio – su mažlietuvišku kai­mu Trempais, ganytojiška veikla jame, neapsiri­bojant vien tiesioginėmis pareigomis, bet ir aktyviai angažuojantis švietėjiškai, mokslinei, kultūrinei veiklai. Gimnaziją baigęs Torunėje, studijavęs Ka­raliaučiaus universitete, dalyvavęs universiteto Lietuvių kalbos seminare, taigi bent pramokęs lie­tuviškai, kurį laiką šen ir ten dirbęs namų moky­toju, Ostermejeris nuo 1744 m. įsikūrė Trempuose – visiems likusiems gyvenimo dešimtmečiams; pradėjęs mokytojo pareigomis, 1752 m. tapo šios pa­rapijos kunigu.

Reikšminga Ostermejerio kūrybos dalis tie­siogiai susijusi su kunigyste ar platesne teologine sfera. Štai konferencijoje kunigas habil. dr. Darius Petkūnas (atstovavęs Klaipėdos universitetui) per­skaitė pranešimą “’Ostermejerio” 1775 m. agenda – paskutinė unikali lietuviška Prūsijos kunigaikš­tystės liuteroniška agenda” (“evangelikų liuteronų bažnyčios agenda, liturginė knyga, nusakanti pa­maldų, krikšto, Š v. Vakarienės, kitų sakralinių ap­eigų tvarką”*). Taigi kabutės, kuriose užrašyta pa­vardė, liudija, jog tai nebuvo (ir negalėjo būti) gry­nai autorinis darbas. Paskutiniąja “unikalia lietu­viška” šiai agendai buvo lemta tapti dėl būsimo (1817 m. įvykdyto) liuteronų ir reformatų Bažnyčios su­vienijimo, tad vėlesnės liturginių apeigų knygelės, regis, tiesiog verstos iš vokiečių kalbos.

G. Ostermejeris parengė ir liuteronišką gies­myną (Prūsų Lietuvoje būta tokios lietuviškų gies­mynų “gerinimo” tradicijos – remiantis ankstesniais leidiniais rengti savo variantą; taip pradedant M. Mažvydo sudarytu giesmynu “Giesmės Krikščio­niškos”, būta ir J. Bretkūno, ir L. Zengštoko, ir D. Kleino ir kitų sudarytojų giesmynų). 1781 m. Ka­raliaučiuje išleistos Ostermejerio “Giesmes šventos Bažnyčioj ir Namėj giedamos” (žinoma, gotišku rai­dynu ir pavadinimas surašytas). Deja, šio giesmy­no laukė liūdnas likimas – bent kol kas nerasta nė vieno išlikusio egzemplioriaus, o dauguma jų dar Ostermejerio laikais pateko į makulatūrą. Taip nuti­ko “konkurentui” Pilkalnio kantoriui Kristijonui Gotlybui Milkui (parengusiam ir vėliau išleidusiam savo giesmyną) ėmus aršiai kritikuoti ir, ko gero, daugumai kunigų atmetus Ostermejerio naujoves (pasak konferencijoje nedalyvavusio, bet nekart mi­nėto Guido Michelini, “didžioji dalis tradicinio giesmyno tekstų išmesta ar taip perdirbta, kad sunku atpažinti”**). Pats kaltininkas kritikos ne­nuleido tylomis, savo poziciją gynė brošiūrose, ir da­bar Prūsų Lietuvos istorijoje (bent jau raštijos) yra įsitvirtinęs ir taip įvardijamas epizodas: Ostermejerio ir Milkaus polemika. Būtent per šią prizmę pa­žvelgė d r. Žavinta Sidabraitė (Klaipėdos universi­tetas, LLTI), perskaičiusi pranešimą “Šviečiamojo amžiaus emancipacijos apraiškos Kristijono Gotlybo Milkaus ir Gotfrydo Ostermejerio polemikoje” (po­lemika liudijusi išsivadavimą iš tradicijos: Mil­kus, nors ir baigęs teologiją, bet netapęs kunigu purkštaudamas prieš kunigo veikalą tarsi pasi­priešinęs nusistovėjusiai rangų hierarchijai; Os­termejeris, savo ruožtu, demonstravo vadavimąsi iš nusistovėjusios giesmynų tradicijos).

Jau, matyt, pakildamas virš asmeninių nuo­skaudų, Ostermejeris vokiškai parašė ir 1783 m. iš­leido “Pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją” (“Erste Litausche Liedergeschichte”), kurioje “pateikė giesmynų istoriografiją, leidimo ir turinio analizę, pateikė nemaža duomenų apie jų parengimo ap­linkybes, giesmių autorius ir kita.”***

Vis dėlto galime viltis, kad nors vienas “išbro­kuotojo” Ostermejerio giesmyno egzempliorius kur nors bibliotekų gelmėse dar glūdi ir vieną gra­žią dieną iškils į paviršių. Taip juk Krokuvoje ap­tikta jo 1781 m. brošiūrėlė “Širdingas pagraudeni­mas” – giesmės apie mirtį vertimas iš vokiečių kal­bos (jį konferencijoje pristatė dr. Darius Šinkūnas, LKI).

Ostermejerio interesai toli gražu neišsiteko teologijos rėmuose. Gal kiek ir paradoksalu, kad jam rūpėjo ir senųjų prūsų bei lietuvių mitologija, jų die­vai. Štai parašė ir knygas vokiečių kalba “Kritiškos pastabos apie senprūsių religijos istoriją” ( “Kriti-scher Beitrag zur altpreussischen Religionsge-schichte”; 1775), “Mintys apie Prūsų krašto senuosius gyventojus” (“Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preussen”; 1780), o dar publikavo ir straipsnius, pavyzdžiui, pristatydamas dievus Per­kūną, Pikulį, Patrimpą. Klaipėdos universiteto at­stovas Darius Barasa konferencijoje kėlė klausimą “Ar galėtume Gotfrydą Ostermejerį vadinti istorijos diletantu?”, šalia svarbiausių jo leidinių minėdamas ir keletą kitų darbų – pvz., Trempų parapijos istori­ją. Pranešėjas pasvarstė abi atsakymo galimybes – ir “taip”, ir “ne”. Ostermejerio neturėta tinkamo išsi­lavinimo, kai kurie jo argumentai bent šiandienos po­žiūriu nepagrįsti, kita vertus – jo prestižą tuometė­je mokslinėje visuomenėje liudija narystė Kara­liaučiaus karališkojoje vokiečių draugijoje, publi­kacijos jos leidinyje “Prūsų archyvas” (“Preussisches Archiv”). Į šiuos svarstymus atsiliepė tarp klausytojų buvusi prof. Ingė Lukšaitė: galbūt Ostermejerį kaip istoriką galima vadinti mėgėju – dėl neturėto šios sri­ties išsilavinimo, bet ne diletantu.

Reikšmingas Ostermejerio indėlis ir kalbotyros aruodan – 1791 m. vokiškai publikuota “Naujoji lie­tuvių kalbos gramatika” (“Neue Littausche Gram-matik”). Jo nuopelnus lietuvių kalbai konferencijo­je aptarė trys kalbininkės. Prof. d r. Grasilda Blažie­nė (Lietuvių kalbos institutas) pranešime “Povilas Ruigys ir Gotfrydas Ostermejeris” priminė ir anks­tesnės, 1747 m. gramatikos autorių Ruigį, aptarė jų veikalų panašumus bei skirtumus. To paties instituto atstovės habil. dr. Onos Aleknavičienės pranešimas “Lietuvių frazeologizmai lituanistiniuose Gotfrydo Ostermejerio veikaluose” nekart iššaukė gyvą klau­sytojų reakciją - Gramatikoje ir kituose darbuose Ostermejerio raštuose pateikiami lietuviškųjų išsi­reiškimų pavyzdžiai liudija tautos išmintį ir šmaikš­tumą, pvz.: “skola ne moma”, “Giltinė neveizd dan­tų” ir pan. Pati pranešėja frazeologizmus įvertino kaip kultūrinės atminties perdavimo įrankį. Doc. dr. Vilma Zubaitienė (Vilniaus universitetas) aptarė “Gotfrydo Ostermejerio gramatikos (1791) leksiką ir jos šaltinius”, kaip šaltinį pažymėdama ir gyvąją kal­bą (nors ir būta kritikavusių, kad Ostermejeris lie­tuviškai nemokėjęs pakankamai gerai).

Būta ir daugiau pranešimų, kuriuose vienu ar kitu aspektu gvildenti G. Ostermejerio darbai, bet mes jau užbaigsime, peršokdami prie tiesioginio jų tęsėjo – Zygfrydo Ostermejerio (1759 10 23 – 1821 11 19).

Dr. Liucija Citavičiūtė (LLTI) prasmingai priminė Gotfrydo Ostermejerio – deja, palaidojusio aštuonis savo vaikus - sūnų Zygfrydą, stojusį aktyviai ginti lie­tuvių kalbos teisių, vis garsiau girdintis jos „natū­ralaus numarinimo“ argumentams. Štai sureaguo­damas į Jenos laikraštyje “Literatur-Zeitung” išspaus­dintą anonimo laišką, Z. Ostermejeris 1817 m. pub­likavo nedidelį traktatą „Ar patartina išstumti lie­tuvių kalbą ir sulieti lietuvius su vokiečiais?“ Pra­nešėja priminė ir lietuviškai parašytą Gotfrydo Ostermejerio sūnaus Zygfrydo eilėraštį (nors ir ne poezijos šedevrą), kuriame Lietuvių kalba byloja Vo­kiečių kalbai:

<...>

Kytriai tu kalbi, bet aš prastai.

„Guten Morgen!” Argi skamb dailesniai

Už “Labryts”? Iš tikro ne puikesniai.

To, sesyte, tėmykis labai.

<...>****

 

_________________________

 

* Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. I,- Vilnius: Mokslo ir en­ciklopedijų leidybos institutas, 2000.- p. 380

 

** Guido Michelini. Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos. – Klaipėda, 2009, p. 160

 

*** Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. III..., p. 345

 

**** Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos. – Parengė D. Kaunas. – Vilnius: Vaga, 1986, p. 45\

 

Astrida Petraitytė,

"Kultūra",

2016-04-30