Būtent toks ir buvo šios konferencijos tikslas – išsiaiškinti, ar įmanoma skirtingų religijų, kultūrų, konfesijų atstovams gyventi darniai, toleruojant kiekvieno įsistikinimus.

Konferencijos paskaitų ciklą pradėjo lektorius Arlingtonas Trotmanas iš Bažnyčių komisijos Migrantų Europoje klausimams (Churches’ Commission for Migrants in Europe). Šioje paskaitoje buvome supažindinti su iššūkiais ir galimybėmis, gyvenat multikultūrinėje visuomenėje. Po to vyko seminaras atleidimo ir susitaikymo tema, šioje aktyvioje diskusijoje bandėme išsiaiškinti, kas svarbu, siekiant visiško susitaikymo. Vakare turėjome progos bent šiek tiek pažinti kitas kultūras – kiekvienos valstybės atstovai turėjo pristatyti savo šalį, jos tradicinį maistą ir gėrimus.

Kita diena prasidėjo labai svarbia diskusija apie galimybę teikti Eucharistiją kitos konfesijos atstovams. Kiekvienos konfesijos atstovai pateikė Eucharistijos sampratą ir reikšmę žmogui. Kiek vėliau galėjome pasirinkti darbo grupelę, skirtingiems diskusiniams klausimams aptarti. Vakare žiūrėjome filmą apie vaiką, kuris netekęs tėvo pasiduoda suaugusiųjų, vadinamųjų skinheadų, įtakai. Filmas tikrai buvo sukrečiantis ir sukėlė nemažas diskusijas.

Ketvirtoji konferencijos diena leido plačiau susipažinti su kitomis religijomis: judaizmu, islamu ir sikhizmu. Šių religijų jaunimo organizacijų atstovai noriai pasakojo ne tik apie savo religiją, bet ir bandė atsakyti į klausimą, kas svarbiausia, siekiant visapusiškos santarvės? Ir ar ji iš viso įmanoma? Visi sutiko, kad kelias į toleranciją ir taiką yra per pažinimą, nes mes bijome to, ko nesuprantame. Vėliau savo supratimą apie gyvenimą tarp skirtingų religijų, kultūrų galėjome parodyti, kurdami koliažus.

Penktoji diena buvo skirta ekskursijai, bet ir ji buvo susijusi su konferencijos tema. Nuvykę į Mančesterį, pirmiausia apsilankėme sikhų šventykloje – Gudwara, kurioje buvome ne tik supažindinti su šia iš Indijos kilusia religija, bet ir pavaišinti tradiciniu maistu, kuris ruošiamas taip, kad jį galėtų valgyti visų religijų ir įsitikinimų žmonės. Labai sužavėjo sikhams būdinga pagarba kitų religijų atstovams. Po apsilankymo šioje šventykloje toliau susipažinome su Mančesteriu, pasidaliję į keturias grupes, kurios aplankė skirtingus miesto rajonus. Mes apsilankėme rajone, kuriame daugiausia emigrantų iš Pakistano ir Lenkijos, bei susipažinome su to rajono anglikonų kunigu, jo ir bažnytinės bendruomenės organizuojama ekumenine veikla. Vėliau, visiems susirinkus ir pasidalijus įspūdžiais, buvo surengta vakaronė, kuria siekta mus dar labaiu supažindinti su Didžiosios Britanijos kultūra.

Kiekvieną dieną rengtos pamaldėlės, kurias organizuojant prisidėdavome ir mes – skirtingų konfesijų konferencijos dalyviai. Buvo įdomu atrasti tarpkonfesinių skirtumų ir panašumų.

Paskutiniąją dieną, suskirstyti į grupes, dalijomės konferencijoje įgytomis žiniomis ir aptarėme galimybes jas panaudoti grįžus. Įdomiausia tai, kad susirstyti buvome pagal regionus (mes buvome priskirtos vidurio Europai) ir tai buvo savaime suprantama, nes jau ankstesnėse konferencijos diskusijose pastebėjome, kad skirtingų regionų skirtingos problemos ir iššūkiai – vakarų šalių atstovams aktualesnis krikščionybės ir islamo santykis, o mums – tarpkonfesinis krikščionių bendravimas.

Konferencija visiems praplėtė akiratį, o kai kuriems buvo ir pirmoji paskata žengti tikrosios tolerancijos link.

Ieva Bartminaitė

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2008 Nr.12