Bendrystės ryšiai

Švedijos liuteronai ir lietuviška perspektyva

Kiekvieną kartą pasirodžius naujai informacijai apie tendencijas Švedijos liuteronų bažnyčioje, Lietuvos liuteronai sulaukia daugybės mūsų šalies gyventojų nuostabos, klausimų ir komentarų apie „naujienas“.

Keletas jų: homoseksualių žmonių partnerystės laiminimas, homoseksualų šventinimas dvasininko tarnystei, neseniai – tos pačios lyties asmenų „santuokos“ pripažinimas ir – šiomis dienomis – lesbietės vyskupės konsekracija.

Kad į daugelį iškeltų klausimų galėtume atsakyti vienu glaustu tekstu, užuot kartoję tuos pačius faktus, norėtume pasidalinti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios pozicija minėtais klausimais, kuri atspindi didelės dalies liuteroniškų bažnyčių (nors tikrai ne visų) laikyseną.

Pirmiausia – šimtmečius dėl tikėjimo persekiotiems Lietuvos liuteronams žinios apie mūsų kaimyninės šalies bažnyčios „modernėjimą“ sukelia liūdesį ir palieka vis mažiau vilties, kad mūsų buvę tikėjimo broliai ir seserys ras jėgų grįžti prie Biblinio mokymo ir išpažinimo, kuriam Švedijos Bažnyčia buvo ištikima daugelį šimtmečių, dovanodama pasauliui puikių teologų, vyskupų, davusi rimtą paskatą ekumeniniam judėjimui ir socialinio teisingumo skatinimui pasaulyje.

Deja, turime pripažinti, kad savo mokymu apie šeimą bei seksualumą šiandieninė Švedijos liuteronybė nebeseka nei Šventojo Rašto mokymu, nei Bažnyčios dogmatika, paversdama savo gyvavimą besąlygišku sekuliarios visuomenės įgeidžių dubliavimu, nevykdydama svarbiausios Bažnyčios priedermės – tiesos sakymo.

Lietuvos liuteronų bažnyčia drauge su Latvijos ir Estijos bažnyčiomis jau 2006 m. kovo 6 d. Pärnu (Estija) pasirašytame dokumente „Susirūpinę dėl vienybės“ vieningai pareiškė nutraukianti bendrystę su Švedijos liuteronų bažnyčios vyskupijomis, parapijomis ir dvasininkais bei visomis kitomis bažnyčiomis ir jų dvasininkais, kurių mokymas akivaizdžiai prieštarauja Biblijos Senojo ir Naujojo Testamentų mokymui.

Toks sprendimas buvo priimtas po Švedijos bažnyčios nutarimo laiminti tos pačios lyties porų bendrą gyvenimą, kuris šiais metais virto homoseksualų santuokų bažnytiniu pripažinimu. Be Baltijos bažnyčių, panašiai į minėtas aktualijas reagavo ir kitų šalių liuteronai bei dalis ekumeninių partnerių (pvz., Rusijos stačiatikių bažnyčia, nutraukusi visus santykius su Švedijos liuteronais).

Liuteronų bažnyčios mokymas skelbia pozityvų požiūrį į žmogaus seksualumą, kuris, pagal Kūrėjo nustatytą tvarką, pasireiškia tarp vyro ir moters, įgyvendinant savo gyvenimo pašaukimą – santuoką ir vaikų auginimą.

Kadangi toks pašaukimas glūdi pačioje Kūrinijos esmėje, Bažnyčia netaiko apribojimų šeimyniniam gyvenimui, nepaisant asmens tarnystės pasaulietinėse ar bažnytinėse pareigose, nebent žmogus yra pašauktas ir pats pasirenka vienuolinį gyvenimą arba dėl objektyvių priežasčių negali gyventi šeiminio gyvenimo. Todėl Liuteronų bažnyčioje diakonai, kunigai ir vyskupai gali kurti šeimas, taip įgyvendindami Kūrėjo pašaukimą, kaip tai buvo praktikuojama krikščionių bažnyčioje nuo jos sukūrimo.

Tačiau Biblija labai aiškiai mums nusako tai, kas yra nuodėmė, t.y. tai, kas skiria mus nuo Dievo ir Jį paniekina. Tarp daugelio nuodėmių Biblija mums aiškiai nurodo homoseksualius santykius, kaip Dievui nepriimtinus, griaunančius žmogaus ir Dievo santykį, galiausiai – sunaikinančios žmogų ir visuomenę.

Šiuo atveju visiškai nesvarbios „mokslinės“ išvados, ar potraukis tai pačiai lyčiai yra įgyjamas, ar įgimtas (jos iki šiol rimtai nepagrįstos). Tokio potraukio praktinis įgyvendinimas yra nuodėmė.

Tas pats galioja ir visoms kitoms nuodėmėms – žmogus už savo veiksmus yra atsakingas prieš Dievą. Tad Bažnyčia kviečia tikinčiuosius ieškoti ne pateisinimo nuodėmei, o išteisinimo Jėzuje Kristuje. Ne užsimiršimo tariamoje modernios visuomenės dvasioje, o Dievo pagalbos maldoje ir susilaikyme.

Tokie dalykai niekuomet nebuvo populiarūs, bet jie yra vieninteliai gydantys žmones ir sutinkantys su Dievo valia. Visiškai nesvarbu, ar nusidėjėlis yra dvasininkas, ar parapijietis – Dievo kvietimas atsigręžti visuomet galioja, bet tik tuo atveju, jei gręžiamasi su atgaila ir nusigręžimu nuo nuodėmės, o ne susitaikant ar susitapatinant su nuodėme.

Taip moko Bažnyčia, o žmogus gali rinktis, ar jos mokymu sekti, ar jį atmesti. Šiuo atveju jis pats prisiima atsakomybę už savo gyvenimą čia laikinai ir ten – amžinybėje.

„Modernios“ tendencijos kai kurių šalių liuteronybėje parodo pačią blogiausią situaciją, kokia bažnyčioms gali nutikti – Bažnyčia atsižada savojo pašaukimo ir tampa valdžios arba visuomenės socialinių, kultūrinių ir etinių tendencijų ruporu, atsisakydama būti žemės druska. Nė viena krikščionių bažnyčia nėra nuo to apsaugota ir visos didžiosios konfesijos tokią tikrovę yra patyrusios ar patiria. Tačiau Švedijos atveju bažnyčia, siekdama geresnių santykių su visuomene, pasidavė pastarajai, atmesdama tai, kas liuteronybėje svarbiausia – Šventąjį Raštą.

Lietuvos liuteronų bažnyčia visiškai nepritaria Švedijos bažnyčios sprendimui laiminti tos pačios lyties santuokas ir vyskupo pareigybei konsekruoti moterį lesbietę ir kviečia šiuos nutarimus priėmusius Švedijos bažnyčios vadovus bei narius daryti atgailą ir sugrįžti prie Šventojo Rašto mokymo bei ilgaamžės bažnyčios tradicijos.

Tuo pačiu metu, įžvelgdami liuteronų bažnyčioms būdingo atvirumo naudą, kuomet problemos ar net ydos yra nagrinėjamos viešai, mes linkę palaikyti ryšius su Švedijos bažnyčia ekumeninio, o ateityje gal net ir tarpreliginio dialogo forma, melsdami Dievo gailestingumo Švedijos liuteronams ir ypatingos globos tiems kunigams ir parapijoms, kurios ištikimai laikosi Evangelijos mokslo, iškęsdami šių laikų suspaudimus Švedijoje ir kitose šalyse.

Vyskupas Mindaugas Sabutis

Lietuvos Rytas, 2009-11-12