Kunigas: Mindaugas Dikšaitis

Tauragės parapijos Facebook svetainė

Raštinė:
J. Tumo Vaižganto 50
LT-72263 Tauragė
Tel.: 446-55004

Parapijos tarybos pirmininkas Robertas Piečia

Tauragės parapijos istorija

Tauragės bažnyčia

Tauragės evangelikų liuteronų parapijos istorijos atvaizdavimui būtinai reikia susipažinti su Tauragės miesto ir dvaro įsikūrimo pradžia, jų šeiminininkais ir jų likimu.


Tauragės miesto ir dvaro pradžia, jų šeiminininkai ir jų likimas. Kur šiandien yra Tauragės miestas su savo gražiomis apylinkėmis ir pasakinga Jūra, XIV amžiuje, t. y. prieš 500 metų tos apylinkės dar buvo negyvenamos, tebetūnojo amžini nepraeinami miškai, gausiai gyvenami taurų ir kitų miško gyvulių bei žvėrių. Tarpmiškiai buvo dykumos, lankomos briedžių, stirnų, šernų, kiškių ir kitokių gyvūnų. Ilgainiui ten apsigyveno vienas antras žmogus, kurie iš tauro ragų dirbdavę įvairius daiktus, trimitus, taures midui gerti ir kitus. Tie žmonės buvo vadinami tauraragiai, o iš tauraragiu kilo vietovardis Tauragė. Pirmas tos srities valdytojas buvęs Vilniaus vaivadaitis Bartasius. Yra išlikęs Bartasiaus 1507 metais rašytas raštas, kuriame sakoma, kad tuo laiku Tauragės miesčionių ir apylinkės kaimų dauguma tebebuvę pagonys, kad Bartasius dovanojo žemės, pastatydino šv. Trejybės bažnyčią, paskyrė klebonu dvasininką Joną, buvusį didiko Goštauto kapelioną. Kleboną Joną ir būsimus įpėdinius įpareigojo žemaičių kalba žmonėms aiškinti krikščionių tikėjimą ir greičiau atversti pagonis į krikščionybę. Tuo pačiu metu valdytojas Bartasius įkurdino mokyklą ir prieglaudą-ligoninę, aprūpindamas jas žeme. Tie duomenys rodo, kad jau XVI amžiaus pradžioje Tauragės miestas buvo gana žymus ir apylinkė tankiai apgyventa, kad reikėjo steigti parapiją su bažnyčia (Romos katalikų tikybos), mokyklą ir ligoninę. Švedų Olaus Magnuso 1539 metais Venecijoje (Italijoje) išleistame žemėlapyje ,,Carta Marina” šalia kitų Lietuvos miestų, pvz. Kauno, Vilniaus, Klaipėdos (čia verta atkreipti dėmesi, kad tuomet Klaipėda buvo priskiriama prie Lietuvos), Varnių, yra pažymėta ir Tauragė. Tas faktas parodo, kad tuomet Tauragė jau buvo žinoma bei minima ir už Lietuvos ribų.

Nuo 1550 metų Tauragės dvaras (Tauragės miestas buvo įkurtas ant dvaro žemės) priklausė Melchiorui (Merkeliui) Šemetai, kuris buvo Žemaičių pilininkas.1 Šemetai buvo sena žemaičių bajorų giminė, ypač nuo XVI amžiaus Šemetų šeimos nariai dažnai ėjo svarbias tarnybas (pareigas) Lietuvos valstybės administracijoje. Melchioras Šemeta Tauragės dvarą padalino trims savo vaikams: dukteriai Kristinai Šemetaitei, kuri buvo ištekėjusi už Alberto Bielevičiaus, ir dviem sūnums: Vaclovui ir Jonui Šemetams. Vaclovas Šemeta 1581 metais savo Tauragės dvaro dalį perleido broliui Jonui. Jonas Šemeta, kuris buvo ir Batakių seniūnas, 1567 metais pastatydino Tauragės evangelikams liuteronams bažnyčią ir įsteigė parapiją. Tas faktas rodo, kad tuomet jau turėjo būti gana daug evangelikų liuteronų Tauragėje ir jos apylinkėse. Dėl skolų Jonas Šemeta savo Tauragės dvaro valdą apie 1598 metus pardavė Prūsijos iždininkui Kristupui von Roppui už valstybinius pinigus įkaitan. Tuomet Tauragės dvaro valdytoju buvo paskirtas Andriejus Fabricijus. 1601 metais Ansbacho markgrafas Jurgis Fridrichas, nuo 1577 iki 1604 metų valdęs Prūsijos kunigaikštystę administratoriaus teisėmis, kai tikrasis Prūsijos valdovas kunigaikštis Albrechtas Fridrichas (1569-1618) buvo protiškai sunegalavęs, nupirko iš Jono Šemetos Tauragę su dvaru už 21000 guldenų (ano meto aukso pinigas). Markgrafui Jurgiui Fridrichui, kuris buvo sergančio Prūsijos kunigaikščio Albrechto Fridricho giminaitis, mirus (1604 m.), Prūsijos valdytoju-kuratoriumi buvo Brandenburgo kurfiurstas Joachimas Fridrichas 3 metus (1605-1608 mirė), o po jo nuo 1609 metų Prūsiją valdė kuratoriaus teisėmis Prūsijos kunigaikščio Albrechto Fridricho žentas, Brandenburgo kurfiurstas Jonas Zigmantas (Johannes Sigismund), kuris nuo 1611 metų, nebesant vilties, kad kunigaikštis Albrechtas Fridrichas pasveiks, perėmė pilnateisį Prūsijos valdymą ir po Prūsijos kunigaikščio Albrechto Fridricho mirties (1618 m.), 1619 metais, Prūsiją, kaip jo žmonos, kunigaikščio Albrechto Fridricho dukters Onos, paveldėjimą-pasogą, sujungė su Brandenburgu į vieną Prūsijos valstybę, kurią valdė iš Berlyno. Paveldėjimo keliu Tauragės dvaras teko Brandenburgo kurfiurstui Jonui Zigmantui, kuris 1616 m. dar pripirko ir Šemetaitės-Bielevičienės Tauragės dvaro dalį; šiam mirus (1619 m.), Tauragės dvaras paveldėjimo keliu teko Brandenburgo kurfiurstui Jurgiui Vilhelmui. Jurgis Vilhelmas Prūsiją valdė nuo 1619 iki 1640 metų ir 1621 metais Tauragės dvarą atidavė valdyti ir naudotis savo rūmų tarnautojui Pauliui Domarackui. Taigi Tauragė su dvaru buvo Prūsijos valdovo nuosavybė 23 (1598-1621) metus. 1639 metais Domarackas nupirko Tauragę už 11000 dukatų (ano meto aukso pinigas). Domarackui nepajėgus sutartos sumos sumokėti, Tauragę valdyti perėmė jo pusbroliai, iš kurių Tauragę nupirko Jonas Mikalojus Stankevičius, kuris 1655 metais Tauragę su dvaru pardavė Lietuvos kariuomenės etmonui (vadui) Jonušui Radvilui (1612-1655 m.) Jonušas Radvilas gynė Lietuvą nuo įsiveržusių priešų iš rytų ir su Švedais Kėdainiuose padarė taikos sutartį, siekdamas panaikinti Lietuvos su Lenkija uniją. Nors Jonušas Radvilas Tauragės dvarą buvo įkeitęs Gottfridui Buddenbruckui, bet vėliau Tauragės dvaras liko Radvilų įpėdinių nuosavybė. Paskutinė Tauragės dvaro paveldėtoja buvo Tauragę pirkusio Jonušo Radvilo vaikaitė Liudvika Karolina Radvilaitė. Jos tėvas buvo Boguslovas Radvilas (1620-1669), Jonušo Radvilo (1579-1620), vadinamo rakošininko, ir jo antrosios žmonos, Brandenburgo kunigaikštytės iš Hohenzollerno giminės, Elzbietos sūnus; jos motina buvo Tauragės dvarą pirkusio Jonušo Radvilo (1612-1655) ir jo žmonos K. Potockytės (mirusios 1645 m.) vienintelė duktė Ona-Marija. Boguslovas Radvilas, susituokdamas su savo pusbrolio Jonušo Radvilo vienturte dukterimi Ona-Marija (1616-1669), sujungė abejų Radvilų dvarus ir dėl to buvo turtingiausias evangelikų reformatų Radvilų kunigaikštis. Boguslovas Radvilas buvo paskutinis evangelikų Radvilų vyriškas palikuonis ir paskutinis Lietuvos evangelikų reformatų kalvinų užtarėjas bei globėjas. Taigi Boguslovo ir Onos-Marijos Radvilų vienatinė duktė Liudvika Karolina buvo Radvilų dvarų, jų tarpe ir Tauragės dvaro, paveldėtoja.

Liudvika Karolina Radvilaitė (1667-02-2 – 1695-03-25) buvo paskutinė Biržų ir Dubingių Radvilų šakos paveldėtoja ir paskutinė Lietuvos evangelikų reformatų globėja. Žymiai suvargusiems evangelikams reformatams ji leido Vilniuje savo rūmų koplyčioje nemokamai laikyti pamaldas; savo lėšomis išspausdino ir veltui išdalino lietuviams evangelikams reformatams knygą ,,Pradžia Pamoksla Wieros Krikščioniškos dėl Waykelu Mažu” (1680-81 m.). Lietuvių evangelikų reformatų kalvinų kunigų prieaugliui palaikyti 1682 metais ji isteigė iš Lietuvos kilusiems teologijos studentams alumnatus prie Karaliaučiaus, Frankfurto (prie Oderio) ir Berlyno universitetų ir paskyrė 12 stipendijų lietuviams, kurie pasišventė evangelikų reformatų dvasininkų mokslui bei darbui Lietuvoje.

Tauragės parapijos namuose vyksta seminaras kunigams. Dėsto Dr. Charles Evanson (Klaipėdos universitetas) 2001 m.


Kunigaikščiui Boguslovui Radvilui mirus (1669 m.), 2-jų metų amžiaus Liudvika Karolina Radvilaitė buvo pavesta Bradenburgo hohenzollerniečio kurfiursto globai (Liudvikos Karolinos Radvilaitės senelė iš tėvo Boguslovo Radvilo pusės buvo Brandenburgo kunigaikštytė Elzbieta iš Hohenzollerno giminės). Jai sulaukus fiziologinio mergaitės subrendimo amžiaus, dėl jos dideliu turtų Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Sobieskis sumanė Liudviką Karoliną Radvilaitę sutuokdinti su savo sūnumi Jokūbu, kurį siekė padaryti Lietuvos ir Lenkijos valdovu. Sužinojęs Sobieskio planus, Brandenburgo vadinamasis didysis kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas (1640-1688) paskubomis tais pačiais metais vos 14 metų sulaukusią mergaitę kunigaikštytę Liudviką Karoliną Radvilaitę sutuokdino su savo sūnumi markgrafu Liudviku. Taigi 1681 metais oficialiai ištekėjusi už Brandenburgo markgrafo Liudviko, kunigaikštytė Liudvika Karolina Radvilaitė teismo keliu atgavo Tauragės ir Seirijų dvarus ir kaip savo pasogą 1688 metais Tauragės ir Seirijų dvarus pavedė Brandenburgo kurfiurstui. Tuo būdu Tauragė vėl pateko į Prūsijos valdovo, Brandenburgo hohenzollerniečio kurfiursto šeimos valdą. 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine padaryta sutartimi Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas II (1786-1797) atsisakė Tauragės ir Seirijų dvarų, grąžindamas juos Lietuvos ir Lenkijos respublikai ir už tai gaudamas Lenkijos žemės gabalą prie Pietų Prūsijos. (Tai buvo antrasis Lietuvos ir Lenkijos žemių pasidalinimas tarp Rusijos ir Prūsijos). Taip Tauragė su dvaru 105 metus buvo Prūsijos valdovo valdoje. 1795 metais (Trečias Lietuvos ir Lenkijos padalinimas) Tauragė kartu su visa Lietuva pateko Rusijos valdžion. Iš viso Tauragė 123 metus buvo Prūsijos valdžioje.


Tauragės evangelikų liuteronų parapijos kūrimas ir vystymasis. Jau rašyta, kad Batakių seniūnas ir Tauragės dvaro savininkas Jonas Šemeta 1567 metais pastatydino pirmą evangelikams liuteronams bažnyčią su kunigo namu, įsteigė liuteronų parapiją ir bažnyčiai paskyrė 2 hufas, tai yra apie 30 hektarų ariamos žemės, ir 4 kumečius iš Butkelių kaimo, kurie be kitų pareigų turėjo duoti kunigui važiuoti arklius. Bažnyčią pastačius, tais pačiais metais buvo pakviestas pirmas Tauragės liuteronų parapijos kunigas Tomas Ridanskis. Tie faktai rodo, kad parapijos kūrimo metais Tauragėje ir apylinkėje jau buvo gausiai liuteronų. Nėra, rodos, tikrų duomenų, kad pats Jonas Šemeta būtų buvęs prisidėjęs prie reformuoto tikėjimo bažnyčios. Tad kyla klausimas, kodėl Jonas Šemeta savo Tauragės dvare steigė evangelikų liuteronų parapiją, statė jiems bažnyčią ir rūpinosi jų kunigo išlaikymu? Reformuoto tikėjimo plitimas Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, XVI amžiaus antroje pusėje pasiekė savo žydėjimo laipsnį. Vysk. Motiejus Valančius teigia, kad apie 1576 metus Žemaitijos Medininkų vyskupijoje bebuvę 7 senosios bažnyčios kunigai2. Tūlas Lietuvos didikas ar žemvaldys reformacijos sąjūdyje įžiūrėjo progą išsilaisvinti iš senosios dvasinės ir pasaulietinės valdžios varžtų, kurie juos įvairiomis pareigomis siejo ir su Lenkijos karalyste. Kai J. Šemeta kūrė liuteronų parapiją Tauragėje (1567 m.), tada Romos katalikų jėzuitų antireformacinė veikla Lietuvoje dar nebuvo prasidėjusi. Tuomet dar būdavo dažnas reiškinys, kad dvarininkai, nors kartais patys neskubėdavo viešai priimti skelbiamo reformuoto tikėjimo, tačiau žiūrėdavo palankiai į reformacijos plitimą ir nedrausdavo savo valdų žmonėms pasekti reformuotą tikėjimo mokslą, kuris, svarbiausiai, žmonėms būdavo skelbiamas ir visos pamaldos atliekamos žmonių vartojama kalba. Taip, matyti, pasielgta ir Jono Šemetos. Būdama arti Prūsų Lietuvos, kur Liuterio reformuotas tikėjimo mokslas buvo jau 1525-27 metais visuotinai įvestas, Tauragė ir kitos Paprūsyje esančios Žemaitijos vietovės buvo stipriai Liuterio reformacijos bangos užlietos.


Įsteigdamas liuteronų parapiją ir pastatydamas jiems bažnyčią Jonas Šemeta parodė, kad buvo aiškus reformacijos, taigi evangelikų liuteronų tikėjimo sąjūdžio tolerantas ir jų bažnyčios rėmėjas. Kaip jau nurodėme, Šemetai buvo Lietuvos žemaičių bajorų giminė, Žemaitijos autochtonai, taigi ne svetimtaučiai atėjūnai, kurie siekia svetimu turtu ir žmonių prakaitu savanaudiškai pralobti. Tauragės dvaro ir apylinkės gyventojai tuomet taip pat buvo žemaičiai lietuviai. Būdamas tos pačios tautos, kaip krašto gyventojai, ir reformacijos tolerantas, reikia manyti, kad J. Šemeta tik dėl to savo valdos žmonėms, priėmusiems reformuotąjį tikėjimą, įkūrė parapiją ir pastatydino bažnyčią. Jei reformacijos pasekėjai Tauragėje būtų buvę svetimtaučiai atėjūnai, vargu J. Šemeta, pats būdamas Romos katalikų bažnyčios narys, būtų jiems padėjęs ir juos rėmęs. Nėra duomenų, kad XVI ir XVII amžiais Tauragėje ir jos apylinkėje be žemaičių lietuvių būtų gyvenę kitaip kalbančių žmonių, juoba ir Bartasius, kaip matėme, įkurdamas pirmą krikščionišką bažnyčią Tauragėje (1507 m.), įpareigojo kunigą kleboną ir jo įpėdinius žemaičių kalba žmonėms aiškinti krikščionių tikėjimą, kitais žodžiais, pamaldas atlikti ir pamokslus sakyti gyventojų vartojama žemaičių kalba. Kad būtų reikalinga ir kita kalba krikščionišką tikėjimą skelbti, nieko nepasakyta. Iš to seka, kad kitaip negu žemaitiškai kalbančių gyventojų tuomet ten nebuvo.


1571 metų gegužės mėnesio 5 dienos Tauragės inventoriuje yra surašyti vardai bei pavardės asmenų, tuomet gyvenusių Tauragės ribose; jų tarpe nėra nė vienos vokiškai skambančios pavardės. Pagal tą inventorių jau tuomet Tauragėje būta gana daug pavardžių su galūne ,,aitis” (Baltrušaitis, Jakštaitis, Paulius Jacaitis, Jokūbas Sčeputaitis, Gricius Gečaitis, Dominykas Gudjonaitis, Rimkus Stirbaitis, Lauras Mikutaitis ir kiti).


1653 metų Tauragės dvaro ir miesto inventoriuje smulkiai surašyti asmenys, gyvenę Tauragės mieste ir visoje Tauragės apylinkėje. Tauragės mieste surašyti 38 gyventojai; iš jų būta 16 arba 42% su galūne ,,aitis” ; apylinkėje surašyti 167 gyventojai; iš jų buvo 122 arba 73% su galūne ,,aitis”. Jų tarpe nė vienos vokiškos pavardės nepasitaikė. Tuo metu Tauragėje jau buvo 4 žydai.


Pačių vokiečių šaltiniais tik 1704 metais Tauragėje tebuvo2 vokiečiai žemdirbiai, 1713 metais buvo 3 vokiečiai žemdirbiai, o jau 1778 metais Tauragėje ir kaimuose buvo 120 kaimiečių bei amatininkų vokiečių šeimų3. Tauragėje ir jos apylinkėje vokiečių daugiausiai atsirado XVIII amžiaus antroje pusėje. Tai buvo antrojo laikotarpio (1688-1793 m.) gale, kada Tauragės dvaras buvo Prūsijos valdovo nuosavybė ir tuomet Prūsijos karalius į Tauragės dvarą siuntė daugiau vokiečių administracijos, o su šia atsikėlė ir vokiečių amatininkų, pirklių ir kt. Šiaip Prūsijos valdovas neleisdavo savo piliečiams keltis į kitą kraštą gyventi, tačiau dėl sunkaus vokiečių žemdirbių gyvenimo Prūsijoje kiekviena proga vokiečiai noriai keldavosi į Didžiosios Lietuvos kunigaikštystę, kur jie galėdavo susikurti geresnį gyvenimą, nes tais laikais, kai dėl siaučiančių marų gyventojų skaičius sumažėdavo, tai ir vokiečiai Lietuvoje buvo pageidaujami. Tuomet į Lietuvą atsikėlusieji vokiečiai daugiausiai buvo liuteronai. Dėl to jie prisijungdavo prie vietoje veikiančių lietuvių liuteronų parapijų. Lietuvių parapijoje atsiradus didesniam vokiečių skaičiui, jiems buvo pradėta laikyti atskiros pamaldos vokiečių kalba. Iš to matyti, kad Tauragės evangelikų liuteronų parapijoje šalia pamaldų lietuviu kalba galėjo būti pradėtos laikyti pamaldos ir vokiečių kalba tik XVIII amžiaus gale.


Kad nuo Tauragės liuteronų parapijos isteigimo (1567 m.) iki vokiečių atsikraustymo į Tauragę XVIII amžiaus gale Tauragės liuteronams pamaldos tebuvo laikomos lietuvių kalba, patvirtina ir kitas faktas. Kai anksčiau J. Šemeta 1598 metais Tauragės dvarą Prūsijos įždininkui K. von Roppui įkeitė už valstybinę paskolą, o 1601 metais Prūsijos administratorius markgrafas Jurgis Fridrichas Tauragės dvarą iš J. Šemetos nupirko ir tuo būdu Tauragė su dvaru pateko į Prūsijos valdovo valdą, tai Tauragės evangelikų liuteronų parapija buvo priskirta prie Prūsijos liuteronų bažnyčios ir iki 1700 metų buvo Vilkyškių (vok. Willkischken) bažnyčios filija; Vilkyškių bažnyčios kunigas kas trečią šventadienį atvykdavo į Tauragę ir laikydavo evangelikų liuteronų pamaldas lietuvių kalba, už tai tas kunigas gaudavo 30 guldenų pinigais, rugių, avižų ir miežių iš dvaro (metams?)4. Nuo 1701 metų Tauragės evangelikai liuteronai buvo Piktupėnų (vok. Pictupehnen, vėliau : Piktupoenen) bažnyčios filija, kurios kunigas lankė Tauragę ir laikė evangelikams liuteronams pamaldas lietuvių kalba. Tuomet Vilkyškių bažnyčia priklausė Ragainės vyskupystei, o Piktupėnų bažnyčia – Tilžės vyskupystei 5.


Tauragės evangelikų liuteronų parapijos nykimas ir vėl atsigavimas. Po to, kai Jonas Šemeta 1598 metais Tauragės dvarą perleido Prūsijos iždininkui K. von Roppui, ilgesnį laiką Tauragės ir jos dvaro šeimininkai buvo nepastovūs. Pats dvaras ūkiškai nyko, tuo pačiu suvargo ir Tauragės liuteronų parapija, kuri ūkiškai didele dalimi priklausė nuo Tauragės dvaro. Jono Šemetos statytoji bažnyčia ilgainiui paseno ir nebepataisoma, matyti, sugriuvo, nes jau XVII amžiaus pirmoje pusėje Tauragės liuteronai nebeturėjo bažnyčios. Kitas J. Šemetos Tauragės liuteronų bažnyčiai dovanotas turtas (kunigo namas, 30 hektarų ariamos žemės) ilgainiui išnyko, buvo, matyti, kitų pasisavintas. Tik 1840 metais Slucko bažnyčios archyve buvo rastas šis Jono Šemetos Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčiai teiktos fundacijos dokumentas ir jo nuorašas buvo prisiųstas Tauragės liuteronų bažnyčios archyvui6.


Skaudūs įvykiai, (karas, maras, sausros ar dideli šalčiai) dažnai ištikdavo Lietuvos šalį, skurdindavo, išvargindavo bei išnaikindavo gyventojus. Kai karo, maro ar bado būdavo paliesta Žemaitija, tuomet ir Tauragės sritis dažnai nukentėdavo. Nuo XVI amžiaus pabaigos iki XVIII amžiaus pirmosios pusės randame Tauragės liuteronų parapiją žymiai suvargusią, sunykusią, nebeturinčią savo kunigo ir pagaliau tapusią Vilkyškių, o vėliau Piktupėnų parapijos filija. Viena iš svarbiausių tuomet Tauragės liuteronų parapijos (ypač parapiečių skaičiumi) nykimo priežastis, reikia manyti, buvo tais laikais gana dažnai Lietuvoje siautę marai.


Žinoma, kad 1570 metais Lietuvoje buvo baisus badas, o kitais metais Prūsijoje atsirado maras, kuris plėtėsi ir į Lietuvą, o pačiame Vilniuje tuomet išrnirė apie 20 tūkstančių gyventojų. Kitas baisus maras Lietuvoje siautė 1588 ir 1589 metais. 1601-02 m. vėl buvo maras Lietuvoje; tuo pačiu metu maras siautė ir Klaipėdos srityje, o Karaliaučiuje tuomet maru mirė apie 12 tūkstančių gyventojų; šio maro metu Karaliaučiuje 1602 metais maru mirė ir Jonas Bretkūnas – pirmasis lietuviškos Biblijos vertėjas; tuo metu Karaliaučiaus lietuvių liuteronų parapijoje maru mirė 1300 asmenų. Šis maras, nusitęsęs iki 1603 metų, plačiai siautė ir visoje Vokietijoje. Prieš marui prasidedant, metus antrus tame krašte buvo didelis badas.


30 metų karo laikotarpyje (1618-1648) karo nuniokotuose kraštuose siautė badas ir dažnai kartojosi maras. 1620 m. Didžioje Lietuvoje siautėjo maras, tuomet ir Klaipėdos srityje buvo maras, 1622 m. vėl maras Vilniuje ir visame krašte. Iš Mozūrų atsklidęs didelis maras siautė 1624-25 m. visoje Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje: čia išmirė daug žmonių (pvz. Kražiuose, kur veikė jėzuitų kolegija, beliko gyvas vienas kunigas) ir išstipo daug gyvulių. Vilniuje ir įvairiose Lietuvos vietose maras buvo 1629, 1630-31 m. Tuo laikotarpiu pakartotinai įsiveržė švedai į Žemaitiją, skaudžiai apiplėšdami gyventojus ir nusiaubdami kraštą. Kaip pačių prūsų šaltiniai teigia, 1619, 1620, 1625 ir 1629 visoje Prūsijoje siautė dideli marai; 1620 m Karaliaučiuje maru mirė 11420 asmenų, o 1625 m. Prūsijos rytinėje dalyje, Mažoje Lietuvoje, maru išmirė 100000 gyventojų. Po to sekė 20 metų be maro. Tada vėl buvo didelis nederlius, jį lydėjo didelis badas, dėl to Lietuvoje ir Prūsijoje kilo maras, kuris siautė 1652, 1653 ir 1654 m.; Vilniuje tuomet mirė daug gyventojų, ir dėl maro buvo nutrauktas mokslas visose Vilniaus mokyklose. Kai 1655 m. Lietuvą užplūdo maskolių ir švedų kariuomenės, alinusios kraštą, naikinusios gyventojus, ištrypusios derlių, dėl to sekė didis badas, maskolių ir švedų okupacija tęsėsi 1657-1659 m., jų kariuomenės žiauriausiai apiplėšė ir naikino Lietuvos žmones, po didelio bado sekė baisus maras, paėmęs daugybę žmonių aukų, taigi šimtai sodybų liko be žmonių. Tuo metu laikotarpyje, būtent 1657-59 m., didelis maras siautė visoje Europoje, pasiekė rytinę Prūsiją ir Didžiąją Lietuvą iki Estijos. To maro plitimui daug padėjo iš vieno į kitą Europos kraštą besibastanti švedų kariuomenė, kuri be maro ir kitokias užkrečiamas ligas atnešė į Lietuvą. Jau 2 metus siautęs maras 1659 m. Vilniuje dar padidėjo, kai prisidėjo neapsakomai sunkus badas; dėl duonos kąsnio žmonės kovojo iki mirties, prasidėjo plėšimai, žmogžudystės ir bendras gyvenimo pakrikimas; Vilniuje tuomet mirė maru ir badu 50% gyventojų, o Prūsijoje maru ir badu išmirė 80 tūkstančių gyventojų. 1701 m. Šiauliuose siautė baisus maras, išnaikinęs daugybę žmonių, dėl to Šiauliuose beliko mažai gyventojų.


XVIII a. pradžioje prasidėjo taip vadinamas didysis šiaurės karas. Švedija (karalius Karolis XII) kariavo su Lenkija (karalius saksas Augustas II) ir Maskolija (caras Petras I). Pakartotinai kovos vyko Lietuvos žemėse. Įsiveržusios ir švedų, ir maskolių, ir pačių lenkų kariuomenės siaubė kraštą, apiplėšė ir naikino Lietuvos gyventojus. 1709 m. maskolių caras Petras I pagaliau sumušė švedus. Sumušti švedai buvo priversti palikti Lietuvą, bet tuomet Lietuvą užplūdo maskoliai, ir neramumas Lietuvoje tęsėsi. 1706-7 metais buvo nepaprastai šalta žiema, po to – nederliaus ir bado metai. 1709 m. vėl pasikartojo labai šalta žiema: sausio ir vasario mėnesiais buvo tokie dideli šalčiai, kad iššalo ne tik medžiai, bet ir daugybė paukščių bei gyvulių, o kitą vasarą – nepaprasta sausra. Nuniokotame krašte jau 1708 m. prasidėjęs badas tęsėsi 3 metus (1708-11). Dėl to Prūsijoje ir Lietuvoje kilo žmonių ir gyvulių maras. Maru išmirė šeimos, sodybos, kaimai ir miestai. Nuo karo ir maro tuomet Lietuvoje žuvo daugiau negu vienas trečdalis gyventojų, o Žemaitijoje net du trečdaliai. Mažoje Lietuvoje tuomet maru išmirė apie 160 tūkstančių (42%-53%) gyventojų. Kitais šaltiniais, – Maž. Lietuvoje tuomet mirę 200 tūkstančių žmonių.


Karai, dažnai siautęs badas ir maras sunkiai ištiko ir Tauragę bei jos apylinkes. Dėl tų įvykių ir Tauragės liuteronų parapija ilgainiui turėjo žymiai sunykti.


Nuo senovės laikų sveikatos reikalai buvo sergančio žmogaus asmeninis reikalas. Bendraisiais sveikatos ir švaros reikalais tuomet niekas nesirūpindavo. Medicinos mokslo medicinos pirmoji užuomazga Lietuvoje tepasirodė XVIII a. antroje pusėje. Pirma medicinos mokykla Lietuvoje buvo įsteigta apie 1775 m. Gardine ir pradėjo veikti 1776-77 metais. 1781 m. lapkričio 24 d. pradėjo veikti Vilniaus universiteto medicinos fakultetas. Liaudies medicina ir jos ,,gydytojai” (apkalbėtojai, burtininkai ir kt.), suprantama, nesugebėjo kovoti su užkrečiamomis ir maro ligomis. Dėl to yra suprantama, kodėl anais laikais epideminės ir maro ligos taip dažnai kartodavosi ir tokias dideles žmonių aukas paimdavo. Tik pažengus medicinos mokslui, atsiradus krašte daugiau gydytojų, pradėta sėkmingai kovoti su epideminiu ir maro ligų sukėlėjų plitimu, tuomet epideminės ir maro ligos žymiai sumažėjo, rečiau bepasitaikė ir ilgainiui visai išnyko Lietuvoje. Žmonių skaičius krašte pradeda ataugti. Ir Tauragės liuteronų parapija pradeda atsigauti. Tauragės liuteronų parapijos narių skaičius žymiai padidėjo, kai Mažosios Lietuvos lietuviai pradėjo keltis į Didžiąją Lietuvą. XVII a. antroje pusėje Prūsijos, ypač Mažosios Lietuvos kaimiečių ir apskritai valstiečių (žemdirbių) gyvenimo būklė buvo didžiai bloga, pasidarė visai nebepakeliama. Mat valstiečiai buvo didikų bei dvarininkų lažininkai ir (kaip baudžiauninkai) prieš dvarininkus buvo visai beteisiai. Ir pati Prūsijos valdžia – Prūsijos valdovas buvo Brandenburgo kunigaikštis, 1701 metais pasidaręs Prūsijos karaliumi Fridrichu I — nesirūpino pagerinti savo piliečių sunkias gyvenimo sąlygas ir dar nesivaržė iš skurstančių valstiečių reikalauti didelių mokesčių. Ypač prūsų valstiečių būklė pasunkėjo karaliaus Fridricho I laikais (valdė 1688-1713). Fridrichas mėgo prabangiai gyventi, o tam reikalui jam reikėjo vis daugiau pinigų. Dėl to jis apdėjo ir Mažosios Lietuvos gyventojus labai dideliais mokesčiais. Jei valstiečiai nepajėgdavo laiku sumokėti karaliaus mokesčių, karalius įsakydavo nusavinti valstiečio žemės sklypelį ir kitą jo turtą. Vokiečiai dvarininkai sumokėdavo karaliui mokesčius už iš prūsų lietuvių atimtus ūkius ir tuo būdu pigiai įsigydavo naujų žemės sklypų savo dvarui didinti. Prūsų valdžia mažai tepadėjo badaujantiems prūsų lietuviams. Jei būdavo iš kitur siunčiama badaujantiems prūsų lietuviams kiek maisto, tai jie to maisto siuntinio dažniausiai negaudavo: valdžios valdininkai siuntas nuslėpdavo ir maistą patys suvartodavo. Prūsų valdžia visai nesirūpino prūsų lietuvių sveikatos reikalais, ir net prūsų lietuvių gausiai lankytas kaimo pirtis uždarė. Mat vokiečiai nesuprato ir neįvertino viešųjų pirčių reikšmės ir kaip didžiai jos buvo svarbios žmonių kūno švarai bei sveikatai palaikyti. Dėl to Fridricho I laikais epidemijų bei bado kankinami ir sunkios baudžiavos bei didelių mokesčių nebepakeldami, prūsų lietuviai dideliais būriais apleisdavo savo kraštą ir keliaudavo į Didžiąją Lietuvą7, kur jie rasdavo lengvesnes gvvenimo sąlygas. Dėl tų pačių priežasčių tuo metu daug Prūsijos lenkų išsikraustė į Lenkiją. Tad tais laikais tokių išeivių prūsų lietuvių atsirado gana daug Didžiosios Lietuvos pietų vakarinėse srityse. Tais laikais gana daug prūsų lietuvių apsigyveno ir Tauragėje. Būdami liuteronai, jie prisidėjo prie Tauragės liuteronų parapijos, tuo žymiai pakeldami parapiečių skaičių. Čia įdomu paminėti, kad dėl sunkių gyvenimo sąlygų, ypač dėl aukštų valdžios mokesčių ne mažai ir vokiečių perėjo į Didžiąją Lietuvą gyventi. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų valstiečiu bėgimas iš Prūsijos į Didžiąją Lietuvą tęsėsi XVIII a. iki XIX a. pirmosios pusės. Tuo laikotarpiu tikrai buvusį Prūsų Lietuvos gyventojų gausų bėgimą patvirtina Prūsijos karaliaus Fridricho Wilhelmo Berlyne 1723 m. lapkričio 22 d. duotoji ,,Karaliszka Gromata dėl uždraudimo szalin bėgimo naujų susėdų prūsų”8. Gromatoje minima, kad karalius išdavęs daug pinigų už atgabenimą kolonistų į Prūsų žemę ir kad karaliui už parodytą malonę nedėkingumu atsilyginama, ir kad jie duotus dvarus bei ūkius slaptai apleidžia ir gautą kilnojamą turtą (Besacą) su savimi šalin paima: tokius asmenis gromatoje kaltina vagyste ir grasina kūniškomis, net gyvybės atėmimo bausmėmis. ,Szaltysziams bei karcziauninkams’ (smuklininkams) ir kitiems pareigūnams įsako šalin bėgančius gaudyti, prikalbėtojus ir kurstytojus pakarti.


Tuo laiku, būtent XVIII a. pirmoje pusėje, bus vokiečių atvykę ir į Tauragę, nes, kaip jau nurodėme, 1778 m. Tauragėje ir kaimuose jau buvo 120 kaimiečių bei amatininkų vokiečių šeimų. Kada Tauragės dvaras buvo Prūsijos valdovo valdoje, tuomet nelabai buvo leidžiama Tauragės dvare apsigyventi atbėgėliams vokiečiams.
Remiantis pačių vokiečių šaltiniais, 1779-1786 m., įskaitant ir ev. liut. kunigą, dvaro valdytoją amtmoną Gottlieb Dressler, Tauragės dvare minima 119 vokiečių pavardžių, iš jų 50 gyveno pačioje Tauragėje ir buvo įvairūs amatininkai: mėsininkai, siuvėjai, staliai, kalviai ir kt.9


Į maro ir bado aptuštintą Mažąją Lietuvą 1732 m. Prūsijos karalius Fridrichas Wilhelmas I (valdė 1713-40) apgyvendino 10.000 zalcburgiečių, juos globojo bei šelpė. Tačiau dėl nepalankių gyvenimo sąlygų Prūsijoje gana daug tu zalcburgiečių pabėgo į Didžiąją Lietuvą, čia apsigyveno įvairiose vietovėse, taigi ir Tauragėje (pvz., Wiemer buvo zalcburgietis). Kaip skubiai kolonistai zalcburgiečiai nyko, parodo šis palyginimas: iš 1732 m. atvykusių 10,000 zalcburgiečių 1736 m. Prūsijos Lietuvoje bebuvo 766 zalcburgiečių šeimos10.


Kaip jau nurodėme, XVIII a. pirmoje pusėje dėl išvardintų priežasčių, daugiausiai dėl Lietuvoje, ypač Žemaitijoje siautėjusių badų ir marų, išmirė daug Lietuvos žmonių. Tuomet žymiai sunyko ir Tauragės evangelikų liuteronų parapija ir savo bažnyčios nebeturėjo, o kai Tauragė su dvaru liko Prūsijos valdovo nuosavybe ir Tauragės liuteronai tapo Prūsijos bažnyčios Vilkyškių, o vėliau Piktupėnų filija, tai iš Vilkyškių ir Piktupėnų atvykstantis kunigas laikydavo evangelikams liuteronams pamaldas Tauragės dvaro viename name įrengtoje koplyčioje. Jau minėjome, kad XVIII a. Tauragės ev. liuteronų parapija pradėjo atsigauti, ir jos parapijiečių skaičius padidėjo, kai iš Mažosios Lietuvos, kaip jau nurodėme, atsikėlė daug prūsų lietuvių ir vokiečių liuteronų.


Dėl aiškumo čia reikia priminti, kad nors Tauragės faktinasis savininkas buvo Prūsijos valdovas, bet politiškai Tauragė priklausė Lietuvos ir Lenkijos valstybei, ir Prūsijos valdovas, kaip Tauragės dvaro savininkas, buvo lygus Lietuvos didikams, privalėjo atlikti Lietuvos ir Lenkijos valstybei priderančias didikams prievoles ir mokėti nustatytus valstybės mokesčius11. Užtat ir visi su Taurage surišti teisiniai reikalai tuomet buvo patvarkomi ir sprendžiami Lietuvos teismuose. Taigi Tauragėje veikė ne Prūsijos, o Lietuvos įstatymai.


Tačiau reikia pripažinti, kad kai kurie Prūsijos valdovai ne tik ėmė naudą iš Tauragės dvaro ir jo palivarkų, bet rūpinosi ir dvaro gerove, gerino ir kėlė dvaro ūkį; be to, pasirūpino Tauragės gyventojų tikybiniais reikalais.


XVIII a. viduryje Europoje suliepsnojo 7 metų karas (1756-1763 m.) Šis karas didžiai neigiamai veikė ir Lietuvą. Maskolijos kariuomenė, eidama kariauti su Prūsija, žygiavo per Lietuvą ir per Žemaitiją, priartėjusi prie Prūsijos ilgesniam laikui sustojo Tauragėje, palikdama gana klaikų vaizdą. Po maskolių išėjimo Tauragėje daug ką reikėjo atstatyti ir naujai sukurti. Septynių metų karas baigėsi žymiais Prūsijos laimėjimais. Tuometinis Prūsijos valdovas Fridrichas II arba Didysis (valdė 1740-1786 m.), kaip Tauragės dvaro savininkas, po karo atkreipė tinkamą dėmesį ir į Tauragės evangelikų liuteronų reikalus. 1765 m. birželio 11 d. protokolas (dokumentas)12 rodo, kad Tauragės liuteronų parapijos kunigo išlaikymui buvo nustatyta metinė alga 180 talerių (1 taleris lygus 3 markėms), be to, buvo numatyta akcidentinės įplaukos, o dvaro valdytojas kas metą primoka kunigui 15 talerių (vėliau buvo pakelta iki 43 talerių), dvaras natūra kunigui duoda metams 15 šefelių (1 šefelis lygus pūrui arba 67,2 litrams) rugių, 10 šefelių miežių, 10 šefelių avižų ir reikalingą kurui malką; dvaro žmonių šeima moka 30 kapeikų ir 1/2 šefelio javų metams, viengungiai po 15 kapeikų metams. Mokesčius surinkti buvo dvaro administracijos pareiga. Iš atsisakiusių mokėti, padedant kariuomenei, dar 1790 m. išieškodavo mokesčius. Šis potvarkis rodo, kad nors Tauragė gyveno sunkius laikus, tačiau liuteronų jau vėl buvo tiek padaugėję, kad jiems reikėjo skirti atskirą kunigą ir padaryti savarankišką parapiją. Dėl to Prūsijos karalius Fridrichas Didysis jau 1766 m. paskyrė Tauragės liuteronams atskirą kunigą, o 1768 m. pastatydino kunigui gyventi medinį namą, kunigui pragyventi paskyrė apie 8 margus ariamos žemės, ir tais pačiais metais Tauragės liuteronams pastatydino medinę bažnyčią, kuri 1782 m. balandžio 23 d. sudegė, bet 1787 m. vėl buvo atstatyta; ši kartą Tauragės liuteronams bažnyčią pastatė Lietuvos karališkoji karo ir domenų kamera13.


Kai dėl pragaištingos lenkų politikos buvo ruošiamas antrasis Lenkijos ir Lietuvos žemių padalinimas, tai 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine įvyko susitarimas, kad Prūsijos karalius Fridrichas Wilhelmas II (valdė 1786-1797 m.) Tauragės ir Seirijų dvarus grąžino Lietuvos ir Lenkijos respublikai, už tai gaudamas iš Lenkijos teritorijos žemės sklypą prie Pietų Prūsijos sienos. Jau 1794 m. rugpiūčio 3 d. Tauragę perėmė Raseinių apskrities viršininkas. Čia buvo susitarta ir pasižadėta, kad Tauragės ir Seirijų dvarų liuteronų tikyba nebus varžoma ir pamaldų atlikimas nebus kliudomas, bet pasirodė, kad antroji pusė pažado nesilaikė ir dėl to Tauragės liuteronai pakartotinai kreipėsi i Prūsijos valdovą, kaipo buvusį Tauragės savininką, užtarimo14.


Nesėkmingas sukilimas nepriklausomybei atgauti pagreitino trečią ir galutinį Lietuvos ir Lenkijos respublikos padalinimą. Susitarę priešai (Rusija, Prūsija ir Austrija) 1795 m. (sausio 3 d. ir spalio 24 d. traktatai) pasidalino Lietuvos ir Lenkijos žemes; visa Lietuva, taigi ir Tauragė pateko Rusijos valdžion.


1836 m. gegužės 21 d. Tauragėje įvyko didelis gaisras, didelė dalis miesto namų sudegė, jų tarpe sudegė ir ev. liut. bažnyčia. Šį kartą ryžosi patys parapijiečiai savo lėšomis pastatyti bažnyčią. Per 7 metus rinko lėšas ir pastatė naują akmenų mūro bažnyčią su originaliu laiptiniu bokštu; naujoji bažnyčia buvo pašventinta 1843 m. gegužės 21 d.. I pasaulinio karo metu vokiečiai armotų šūviais nugriovė Tauragės ev. liut. bažnyčios bokštą, bet pati bažnyčia nebuvo sugriauta. Po karo parapijiečiai atsistatė sugriautą bažnyčios įėjimą, bet bažnyčios bokšto nepajėgė atstatyti. Kada buvo išrinktas Tauragės ev. liut. parapijos tarybos pirmininku energingas lietuvis Jurgis Preikšaitis, jis uoliai ėmė rūpintis bažnyčios bokšto atstatymu. Tuomet dr. K. Gudaičio vadovaujama Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorija paskyrė Tauragės parapijai ilgalaikę 15 tūkstančiu litų paskolą bažnyčios bokštui atstatyti. Tauragės ev. liut. tarybos pirmininkas Jurgis Preikšaitis organizavo ir vadovavo bažnyčios bokšto statymui. Bokšto statymas buvo baigtas 1938 metais ir tų metų rugpiūčio 18 d. iškilmingomis pamaldomis buvo pašventintas. Iškilmėse dalyvavo konsistorijos prezidentas dr. K. Gudaitis ir nariai, taip pat dalyvavo Lietuvoje viešėjęs ir konsistorijos pakviestas Latvijos ev. liut. bažnyčios arkivyskupas dr. Teodoras Grinbergis. Ta proga Tauragėje įvyko giesmių šventė, kurioje dalyvavo apie 20 parapijų bažnytiniai chorai. Svečias arkivyskupas dr. T. Grinbergis pareiškė, kad jungtinis chorų giedojimas padarė gražų ir gilų įspūdį15.


Tauragės evangelikų liuteronų parapijos kunigai:


Tomas Rydanskis (Thomas Rydonsky) pirmasis Tauragės parapijos kunigas, pradėjo kunigauti 1567 m., pamaldas laikė lietuvių kalba, nes tuo metu Tauragėje kitaip kalbančių liuteronų dar nebuvo. Iš kur buvo kilęs T. Rydanskis, žinių neturime, taip pat nežinome, kur jis bus ėjęs kunigo mokslą, taip pat nėra žinių, kaip ilgai jis kunigavo Tauragės ev. liut. parapijoje. Jei jis mokėjo lietuvių kalbą, tai turėjo būti kilęs ar iš Žemaitijos, ar iš artimos Lietuvos dalies.
Nuo 1601 iki 1700 m. Tauragės evangelikai liuteronai buvo Vilkyškių bažnyčios filija. Kas trečią sekmadienį Vilkyškių bažnyčios kunigas atvykdavo į Tauragę ev. liuteronams laikyti pamaldas lietuvių kalba ir atlikti kitas tikybines apeigas. Tuo laikotarpiu Vilkyškiuose buvo šie kunigai:


Jokūbas Voivoda (Jacob Woywod) iki 1643 m.


Markus Naunynas (Marcus Naunien) adjunktas iki 1671 m., po to buvo Ragainės lietuvių kunigu. Jo sūnus Hiobas Naunynas (1672-1730) gimė Ragainėje, teologijos mokslus išėjo Karaliaučiuje, buvo lietuvių kunigu Ragainėje, vėliau Karaliaučiuje, vienas pirmosios lietuviškos Biblijos vertėjų.


Jonas Kristupas Getkantas senesnysis (Johann Christoph Gettkannt ältere) nuo 1674 m. (Greičiausiai Tomo Gedkanto, 1525-1566, iš Varnių, buvusio Širvintų kuko (?), palikuonis).


Jonas Kristupas Getkantas jaunesnysis (Johann Christoph Gettkannt jüngere) nuo 1690 iki 1718 m. (Tais metais mirė).


Nuo 1701 iki 1766 m. Tauragės evangelikai liuteronai buvo Piktupėnų bažnyčios filija. Čia taip pat kas trečią sekmadienį į Tauragę atvykdavo Piktupėnų bažnyčios kunigas evangelikams liuteronams laikyti pamaldas lietuvių kalba ir atlikti kitas tikybines apeigas. Tame laikotarpyje Piktupėnuose buvo šie kunigai :
Jokūbas Glenas (Jacob Glenn) nuo 1667 iki 1705 m. (tais metais mirė birželio 1 dieną, buvo gimęs 1638 m. gegužės 2 dieną Įsrutyje, teologijos mokslus išėjęs Karaliaučiuje).


Martynas Šimelpfenigis (Martin Schimmelpfennig) nuo 1705 iki 1735 m. (tais pačiais metais sausio mėn. mirė). Buvo kilęs iš Įsručio, Adomo Fridricho Šimelpfenigo (1699-1763) iš Įsručio, lietuvių liuteronų aštunto giesmyno leidėjo ir antro lietuviškos Biblijos leidimo (1755 m.) taisytojo giminė.


Jonas Jokūbas Saftas (Joh. Jacob Saft) nuo 1738 iki 1743 m.; buvo kilęs iš Klaipėdos, teologijos mokslus išėjęs Karaliaučiuje.


Jonas Fridrichas Prūsas (Johann Friedrich Preuss) nuo 1743 iki 1771 m. Tais pačiais metais mirė sausio ketvirtą dieną, nuo 1741 iki 1743 m. buvo kunigu Karvaičiuose, teologijos mokslus buvo išėjęs Karaliaučiuje.


1766 m. Tauragės evangelikai liuteronai turėjo nepriklausomą savarankišką parapiją su savo nuolatiniu kunigu. Nuo to laiko Tauragės ev. liut. parapija yra turėjusi šiuos kunigus :


Teodoras Sakcerdorfas (Theodor Saccerdorf alias Sackersdorff) nuo 1766-05-30 iki 1791-06-18; tais metais mirė sulaukęs 65 metų amžiaus; Jis buvo gimęs 1726 metais Ortelsburge (Rytinėje Prūsijoje) ir teologijos mokslus išėjo Karaliaučiuje; Tauragėje ev. liut. pamaldas laikė lietuvių kalba; XVIII a. antroje pusėje buvo pradėtos pamaldos laikyti ir vokiečių kalba.


Jonas Linkis (Johann Link) nuo1792 iki 1802 m.; mirė tais metais kovo mėn, sulaukęs 50 m. amžiaus; buvo gimęs 1752 m.


Jonas Karolis Kristijonas Kriese (Johann Carl Christian Kriese) nuo 1802-07-20 iki 1804-10-0l; po to išsikėlė į Pristen kunigu; Vilniuje jis buvo ordinuotas kunigu 1802 m. liepos 20 dieną.


Jonas Gotfridas Čėsna (Johann Gottfried Szczesny) nuo 1805-12-18 iki 1831 m. Tais metais mirė Tauragėje; buvo gimęs 1774 m. gegužės 5 d. Napivadaje prie Neidenburgo (Prūsijoje), kalbėjęs laisvai lietuviškai ir buvęs dvasiškai įtakingas kunigas. 

Karolis Julius Čėsna, Jono Gotfrido sūnus (Carl Julius Szczesny) nuo 1831 iki 1872 m. Tais metais mirė Tauragėje; teologijos mokslus buvo išėjęs Karaliaučiuje; Jo kunigavimo metu įvyko didysis Tauragės gaisras, sudegė ir ev. liut. bažnyčia (1836 m.); jis daug prisidėjo, kaip geras parapijos administratorius, kad per 7 metus buvo surinkta lėšų ir pastatyta akmenų mūro bažnyčia, kuri išsilaikė iki pastarųjų laikų.


Janis Pipers alias Jonas Pipiras nuo 1872 iki 1882 m. Gimęs 1883-04-23 Kretingalėje Klaipėdos apskrityje, teologijos mokslus išėjo Karaliaučiuje, mirė 1912.III.29, parašė pirmą originalią lietuvių kalba pamokslų knygą.


Martynas Keturakaitis nuo 1883 iki 1894 m. Gimęs 1848 m. Mažoje Lietuvoje, teologijos mokslus išėjo misijos mokykloje, bet į misiją nevyko, stipriai prisidėjo prie lietuviškų knygų platinimo, pats savo vežime parveždavo lietuviškų knygų iš Maž. Lietuvos, už tai maskolių suimtas, teistas ir ištremtas į Kaukazą. Iš ten pasisekė pabėgti į Turkiją ir grižti į Maž. Lietuvą, iš čia 1895 m. išvyko į Ameriką, organizavo Collinsvillėje liet. liut. parapiją, mirė 1911 m. Collinsvillėje.


Gustavas Matisonas nuo 1894 m. birželio 19 d. iki 1911 m. gegužės 6 d. Gimęs 1867 m. spalio 18 d. Tukumo apskrityje, Latvijoje; teologijos mokslą išėjo Dorpato (dabar Tartu) universitete, iš Tauragės persikėlė į Tukumą, ten mirė 1919 m. kovo 19 d.; buvo išmokęs gerai lietuviškai, sakydavo įspūdingus pamokslus lietuvių kalba, lietuvių kultūriniu judėjimu mažai domėjosi.


Augustas Vymeris nuo (1911 m. gegužės 1 d. iki 1942 m. balandžio 1 d.). Gimė 1869 gruodžio 16 d. Geistariškių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, baigė Marijampolės gimnaziją su lietuvių kalbos kursu, evangelikų liuteronų teologiją studijavo Tartu (tuomet Dorpato) universite, universitetą baigė ir įšventintas kunigu 1896 metais ir tais pačiais metais paskirtas Garliavos ev. liut. parapijos kunigu, vėliau dar kunigavo Pabijanico (prie Lodzės) ir Vyžainių parapijose, o nuo 1911 m. gegužės 1 d. iki 1942 m. balandžio 1 d. buvo Tauragės ev. liut. parapijos klebonu. Mirė 1942 m.. Lietuvos vyriausybei pavedus, kun. A. Vymeris, kun. H. D. Sroka, Šakių ev. liut. parapijos klebonas, ir kun. P. Tittelbachas, Kėdainių ev. liut. parapijos klebonas, 1919 m. organizavo pirmą nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją; A. Vymeris buvo tos konsistorijos vicepirmininku iki 1925 m.; nuo 1922 m. iki 1928 m. jis buvo lietuvių ev. liut. sinodo vicesenjoru. Nors A. Vymeris buvo vokiečių kilmės zalcburgietis (Jo protėviai 1732 m., Prūsijos karaliaus Fridricho Wilhelmo I kviečiami, iš Zalcburgo atsikėlė į Mažąją Lietuvą, o dėl sunkių gyvenimo sąlygų bei didelių valdžios mokesčių jie bus XVIII a. antroje pusėje atsikėlę į Didžiąją Lietuvą), bet jau Lietuvoje gimęs ir suartėjęs su lietuviais. Jis buvo vienintelis iš senesniųjų ev. liut. kunigų, laisvai kalbėjęs ir rašęs lietuviškai; jo vaikai: vienas Lietuvos kariuomenės karininkas, du mokytojai ir vienas kunigas taip pat laisvai kalbėjo lietuviškai. Jau nepriklausomos Lietuvos pradžioje A. Vymeris aiškiai palaikė lietuvius, rėmė bei pats dalyvavo lietuvių kultūriniame judėjime; 1921 m. su Tauragės burmistru J. Vilkaičiu organizavo lietuvių mokytojų kursus Tauragėje; iš tų kursų vėliau išaugo Tauragės mokytojų seminarija. Be kunigo darbo jis dar buvo Tauragės mokytojų seminarijos ir vėliau Komercinės mokyklos Tauragėje mokytojas. Nuo 1923 m. iki 1925 m. jis buvo Tauragės suaugusiujų gimnazijos direktorius. Rėmė lietuvių ev. liuteronų 1923 m. lapkričio 23 d. įsteigtą organizaciją „Lietuvių Evangelikų Liuteronų Sąjųngą ,Pagalbą’“, palaikė lietuviuų ev. liut. lygių teisių reikalavimą bažnytiniuose reikaluose ir pasisakė prieš vokiečių savavaliavimą bei šovinistinį laikymąsi parapijose ir konsistorijoje, kurios jis buvo viceprezidentas 1922-1925 m.. Už lietuvių palaikymą provokiško nusistatymo Kibelkos-Tittelbacho konsistorija 1925 m. kovo 30 d. pašalino A. Vymerį iš Tauragės parapijos klebono pareigų ir kunigų, bet jis, lietuvių remiamas, parapijos neapleido ir ėjo savo pareigas. 1925 m. birželio 22-23 Tauragėje įvykęs lietuvių evangelikų liuteronų sinodas nutarė reikalauti kun. A.Vymerio bylą persvarstyti naujosios konsistorijos narių. Šio sinodo rinktą dvasinį atstovą į konsistoriją kun. V.Gaigalaitį – Lietuvos valstybės Prezidentas paskyrė Lietuvos ev. liut. konsistorijos prezidentu kitam trimečiui (1925-1928 m.). Dr.V.Gaigalaičio vadovaujama konsistorija, pasirėmusi lietuvių ev. liut. sinodo nutarimu, persvarstė kun. A. Vymerio bylą, jį išteisino ir grąžino visas kunigo ir Tauragės parapijos klebono teises. 1926 m. rugsėjo 1 d. A. Vymeris išspausdino viešą raštą vokiečių kalba ,,Wirren in der Kirche” (Painiavos bažnyčioje), kuriame plačiai išdėstė vokiečių neteisėtus žygius ir savavaliavimus bei gynė lietuvių ev. liut. teisėtus reikalus parapijose. Dėl jo nepritarimo vokiečių politiškai šovinistiniems veiksmams Lietuvos vokiečių politiškieji atstovai kun. Vymerį pasmerkė. 1941 m. Lietuvos vokiečiams repatrijuojant į Vokietiją, A. Vymeris nerepatrijavo ir liko Lietuvoje iki savo mirties. Palaidotas Tauragės kapinėse. Turėdamas muzikinių gabumų, A. Vymeris rinko ir užrašinėjo lietuvių ev. liut. liaudies giesmių melodijas, tik, deja, jo surinkta vertinga medžiaga II pasaulinio karo metu dingo.


Jonas Kalvanas nuo 1942 m. iki pastarojo laiko. Latvių tautybės, gimė Lietuvoje, teologiją studijavo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto ev. teol. fakultete, Rygos universitete ir kitur.


Nepriklausomos Lietuvos laikais iki 1940 m. Tauragės parapija turėjo apie 8 tūkstančius parapijiečių, iš jų 6 tūkstančiai buvo lietuviai ir apie 2 tūkstančiai – vokiečiai.
1940 metais vokiečiams repatrijavus iš Lietuvos, Tauragėje pamaldos evangelikams liuteronams laikomos tik lietuvių kalba.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Tauragėje buvo lietuvių evangelikų liuteronų veikimo centras. 1923 m. ten buvo suorganizuota ,,Lietuvių Evangelikų Liuteronų Sąjųnga ‚Pagalba‘” (Apie tą sąjungą žiūr. LE XVI t. 44 p.). 1928’— 34 m. ,,Pagalba”, drauge su klaipėdiškių draugija ,,Sandora”, Tauragės dvare, gautame tam tikslui iš Lietuvos valdžios, priglaudė lietuvių ev. liut. paliegėlius. Abi draugijos, Lietuvos valdžios remiamos, labai darniai bendradarbiavo.


1 Pilininkas, lotyniškai vadinamas castellanus, Lietuvoa XV-XVIII a. valstybėje buvo aukštas valdininkas, pirmasis pareigūnas po srities vaivados, o Žemaičiuose – po seniūno, buvo laikomas vaivados pavaduotoju, daug daugiau reikšmės turėjo, negu valstybės senatoriai, senate pilininkai sedėjo tarp vaivadų.

2 Motiejus Volonczauskis, Žemaicziu Vyskupyste, Shenandoah, Pa. 1897, 46 psl. Prieštaraudamas vysk. M. Valančiui, Z. Ivinskis nurodo, kad tuomet dar buvę 18-20 Romos kat. dvasininku Medininkų vyskupijoje. Žr. Liet. Encikl VII t., 214-215 psl.

3 Handworterbuch S. 361 ff. ir Das Deutschtum in Litauen, 1940 ir Oskar von Reishardt, 1940. Žr. Gustave Wagner , Die Deutschen in Litauen, 1959, 12, 257 psl.

4 Bilder aus der Geschichte des evangelischen Deutschtums in Litauen, 1964 – S. 118. (Herausgegeben vom Hilfskomitee der evangelischen Deutschen in Zusammenarbeit mit der Schriftleitung der Heimatstimme).

5 D. Daniel Heinrich Arnoldt, Nachrichten von allen Seit der Reformation an der Lutherischen Kirchen in Ostpreussen gestandenen Predigern, Koenigsberg 1777, I B. Samland, Tauroggen, S. 151.

6 Ergänzungen der Materialien zur Geschichte und Statistik des Kirchen und Schulwesens der evangelischen lutherischen Gemeinden in Russland, I B. 1867, S. 717.

7 Dr. J. Bertuleit, Die Reformation unter den preussischen Litauern, II dalis, 1934, 61-63 psl.

8 Karaliszka Gromata dėl Uždraudimo Szalin Bėgimo Naujų Susėdų žemėje, Berlyne, Anno 1723 spalio 22. Pasirašė: Karalius Prusų žemėje Pritszkus Willus.

9 Prof. Dr. Manfred Hellmann, Aua der Geschichte Tauroggens. In: Bilder aus der Geschichte des evangelischen Deutschtums in Litauen, 1964.

10 Dr. K. Gudaitis, Reformacija Mažojoj Lietuvoje (Rankraštis).

11 Liet. Encikl. XXX t. 417 psl.

12 E. H. Busch, Ergänzungen der Materialien zur Geschichte und Statistik des Kirchen und Schulwesens der Ev. Luth. Gemeinden in Russland, I B., S. 717.

13 E. H. Busch, Op. cit. S. 717.

14 P rof. dr. Manfred Hellmann, Op. cit. S. 120.

15 Dr. K. Gudaitis , Lietuviai Evangelikai, 1957, 131 psl.

* Duomenys apie šiuos Vilkyškių ir Piktupėnų kunigus imti iš D. Daniel Meinrich Arnoldts Kurzgefasste Nachrichten von allen seit der Reformation an den Lutherischen Kirchen in Ostpreussen gestandenen Predigern, 1777 m. ir papildyta iš : K. Gudaitis, Lietuviai Evangelikai 1957 m. ir Vac. Biržiška , Aleksandrynas I, 1960 m. ir II, 1963 m.
Dr. K. Gudaitis. Tauragės evangelikų liuteronų parapijos istorijos apybraiža. // Tautos Praeitis. Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas II, knygos 3-4 (7-8). – Chicago / Roma 1967.

Parapijos istorija pateikiama iki 1945 metų.


* * *


Apie Tauragės ev. liut. parapiją

Tauragės miestas randasi ant gražiu upės Jūros krantu palyginti ne toli nuo prūsu rubežiaus prie Šiaulių — Pagėgių geležinkelio ir plento. Didžiojo karo metu Tauragės miestas buvo priešų visai išde­gintas, bet šiandien Nepriklausomoj Lietuvoj Tau­ragės miestas yra gražiau atstatytas, negu jis buvo prieš karą.
Šiandien evang. Tauragės parapija turi virš 7500 narių, iš kurių anie 5000 yra lietuviai, likusieji vo­kiečiai. XX šimtmečio pradžioj Tauragės evang. pa­rapija turėjo apie 11000 parapijiečių, įrašytų į parapijos knygas, iš jų yra 7000 lietuviai ir 4000 — vokiečiai.


Iš užsilikusių dokumentų matyti, kad pirmąją liuteronų bažnyčią Tauragėje įkūrė Žemaičių kanc­leris ir Tauragės valdytojas Šemeta 1567 m. kuris buvo priėmęs reformacijos mokslą, ir dėl to pastatė Tauragės liuterionims bažnyčią su klebonija. Vėliau Tauragės miestas atiteko kunigaikščiui Radvilai. 1681 metais Liudvika Karolina Radvilaitė ištekėda­ma už Brandenburgo margrafo Liudviko gavo Tau­ragę į kraitį. Tuo būdu Tauragė pateko Brandenbur­go margrafų nuosavybėn. Vėliau šita Brandenburgo (dabar Berlyno provincija) margrafų giminė, kuri gavo stiprų lietuviško kraujo priemaišą per Radvi­laitę, nuo 1768 m. darė visa eilę Prūsu karalių. Tuo keliu pagaliau Tauragė pereina ir į Prūsų karaliaus nuosavybę. Už tat šiandien Tauragės parapijos archive yra net Prūsų karaliaus Pričkaus (Friedricho) Didžiojo ranka pasirašytų dokumentų, liečiančių Tau­ragės parapijos bažnyčios statymą ir tvarkymą iš 1766—1768 metų, nes Tauragės liuterionių bažnyčia ir klebonija buvusios tada išgriautos.


Esant Tauragei Prūsų karaliaus žinioj, pradžioj kol neturėta savo kunigo parapiją aptarnauti atvyk­davo kunigas iš Prūsų, pavyzdžiui iš Piktupėnų kun. Jonas Jokūbas Saftas. Į Tauragės parapijonių pra­šymą 1766 m. Prūsu karalius Pričkus Didysis pa­skiria Tauragės liuterionių parapijai nuolatinį kuni­gą Theodorą Šackersdorffą, kuris Tauragės parapi­joj kunigavo iki 1801 metų, nors Prūsų karalius jau 1793 metais nuo Tauragės atsisakė.


Trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalini­mo metu Tauragė galutinai atitenka Rusijai. Rusijos laikais pradžioj Tauragė priklauso kunigaikščiui Zubovui, o 1846 m. caras Mikalojus I Tauragę ati­duoda kunigaikščiui Vasilčikovui.


Nuo 1801 metų Tauragės parapijai pradeda ku­nigauti teologijos kandidatas Jonas Gotlibas Ščesna (Szczesny). Kadangi Tauargės dvaro majoratas pri­valėjo prisidėti prie evanglikų liuterionių parapijos kunigo išlaikymo, o kunigaikščiui Vasilčikovui ne­norint tas pareigas pildyti, tai kun. Ščesna, konsi­storijos padedamas užvedė bylą prieš kunigaikštį Vasilčikovą. Tą bylą nors po sunkios ir ilgos kovos kunigas Ščesna laimėjo.


Mirus J. G. Ščesnai, 1831 m. įšventinamas Tau­ragės evang. liut. parapijos kunigu jo sūnus Karolis Julius Ščesna, kuris kunigo mokslus ėjo Karaliau­čiuje ir išklausė „lietuvišką seminarą” vedama prof. dr. Rėzos.


1835 metais sudega Tauragės liut. bažnyčia. 1836 iki 1843 m. laikotarpy kunigo K. J. Ščesnos pastangomis bažnyčia vėl atstatoma.


1871 m. mirus kun. K. J. Ščesnai, kuris Taura­gės parapijai kunigavo apie 40 metų, jau 1872 į Tau­ragės liut. kunigus pakviečiamas lietuvių ir vokiečių kalbas mokąs Krupiškės (Rytprūsiuose) klebonas kun. Jonas Pipiras. Būdamas lietuvis ir didelis krikščionis daug pasidarbavo Tauragės liut. para­pijos gerui, kol 1882 m. persikėlė į Klaipėdos miesto žemininkų parapiją, kur ir šiandien jo paveikslas Žemininkų bažnyčią tebepuošia. Būdamas Tauragės liut. parapijos kunigu Pipiras ypač rūpinos lietu­viais, ragindamas tėvus įžegnodinti savo vaikus lie­tuviškai.


Po Pipiro Tauragės liut. parapijos kunigu yra Keturakaitis, 1892 iki 1893 m. laikinai kunigas H. Sroka, ir 1894 atkeliamas kunigu Gustavas Karolis Matisonas. O nuo 1911 dabartinis kun. A. Vymeris. Iš neevangeliku galima išgirsti, kad girdi evangeli­kai esą nelietuviai. Čia labai klystama. Labai vaiz­džiai parodo Tauragės evngelikų kunigai, kaip jie yra kovoję ir nukentėję dėl lietuvių kalbos.


Lietuvių spaudos draudimo laikais kunigas Ke­turakaitis griežtai reikalauja leisti įvežti iš užsienio lietuviškų tikybinių knygų. Rusų cenzorius ir guber­natorius griežtai priešinasi. Generalgubernatorius pasiūlo rusų raidėmis spausdintas knygas. Kun. Ke­turakaitis trumpai atkerta – tokių knygų niekas nesupranta ir negali niekas naudotis. Mat rusų val­džios valdininkai tuo laiku (1891 m.) atiminėjo žmo­nėms, einantiems bažnyčion tikybines lietuviškas knygas giesmynus. Kun. Keturakaitis nurodo, kad Tauragėj 10 000 lietuvių tekalba tik lietuviškai, dėlto būtinai reikalingos lietuviškos knygos. Jo paraginti ir Tauragės ūkininkai reikalauja lietuviškų knygų, taip ūkininkai Mykolas Juozupaitis ir Jonas Jurgatis rašo 1891 m. Raseinių apskrities viršininkui, kad leistų lietuviškų knygų.


Kun. Pipiras stropiai platino lietuvišką raštą ne tik tauragiškiuose, bet ir po visą Rusiją. Kun. Ketu­rakaitis stropiai tą darbą tęsia. Rusų valdžios ne­apykanta prieš kun. Keturakaitį auga. Atsiranda iš­davikas: už girtuokliavimą iš pareigų atleistas kan­torius Knopfmileris 1892 m. skundžia kunigą Ketu­rakaitį rusų žandarams. Šie padarę kratą atranda draustos lietuviškos literatūros ir ištremia kun. Ke­turakaitj į Kaukazą. Ten kun. Keturakaitis vargingai gyvenęs, iš ten išbėgęs į Šiaurės Ameriką, gyvenęs Čikagoj ir Filadelfijoj, kur ir baigęs savo amžių.


Atsikėlus kunigui Matisonui į Tauragę Vilniaus dekanas L. Dobertas randa reikalinga kun. Motisoną perspėti netarpininkauti lietuviškų knygų žmo­nėms parūpinti. Tačiau kunigas Matisonas su Jur­barko kunigu Ozoliniu ir Kretingos kunigu Straumaniu vėl reikalauja lietuviškų tikybinių knygų lei­sti įvežti. Rusų cenzorius prašymą vėl atmeta, įtraukiama ir Mitavos konsistorija į lietuviškų raštų rūpinimos darbą. To rūpesčio ir susirašinėjimo lyg centru yra kun. Matisonas.


1912 m. Tauragės lietuviai reikalauja lygių teisių su vokiečiais, t. y. kad būtų pamaldos laikomos ir lietuviams prieš pietus. Konsistorija tuomet lietu­vių prašymą tik dalinai tepatenkino. Lietuviai nepa­tenkinti rašo prašymą pačiam carui suteikti lietu­viams lygias teises su vokiečiais. Prašyme nurodo­ma, kad lietuvių esama 5000, o vokiečių tik 3000. Caras peticijos paveiktas lietuvių prašymą išklauso. Nors po to Tauragėj pamaldų tvarka buvo pakeista lietuvių naudai, tik nežinia kodėl buvo delsiama ta­tai vykdyti. Užėjo didysis karas. Viskas vėl pasi­keitė. Tik 1919 m. lietuviai galutinai iškovoja savo teises.


Gana įdomų Tauragės parapijos praeities sky­rių sudaro Tauragės parapijos evangeliškos mokyk­los, kuriose iš pat senovės laikų buvo ir lietuviškai mokinama. Bet tas klausimas, kad gavus geresnį vaizdą reikia, aprašyti atskirame straipsny.


Apskritai evangelikų parapijų archivuose slepia­si gana įdomios praeities medžiagos ir dokumentų, kurie ne tik evangelikams bet ir bendrai istorikams sukeltų susidomėjimą.


Mano žiniomis yra pagirtiną žingsnį padaręs mokytojas teolog. studentas A. Endzinas surinkda­mas pluoštus medžiagos apie Tauragės parapijos praeitį. Labai pageidautina, kad tokia medžiaga bū­tu tinkamai galutinai apdirbta ir būtų atiduota vie­šam naudojimuisi.


Labai pageidautina, kad ir kitų parapijų praeities medžiaga būtų iš archyvų surenkamos, tinkamai ap­dirbama, kad plačioji visuomenė galėtu ja pasi­naudoti.


Per didyjį karą Tauragės parapija taip pat labai nukentėjo. Jos bažnyčios bokštas buvo priešo nu­griautas. Pagaliau šiais metais dabartinei Tauragės parapijos tarybai su jos energingu pirmininku J. Preikšaičiu priešaky rūpesčiu, dabartiniai Konsisto­rijai paremiant bažnyčios stilingas bokštas vėl yra atstatytas, kurio šventinimas įvyks per suvažia­vimą.


„Lietuvos Evangelikų Kelias“ 1938.09.18 (Nr.38 (177))