Kun. dr. Darius Petkūnas

Agendos struktūra ir šaltiniai

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia iki šiol naudojosi Prūsijos bei Rusijos liuteronų bažnyčių 1897 m. agendose atspausdintomis kintamomis liturginėmis formomis. Pastarosiose šios dalys buvo pateiktos ne kiekvienam sekmadieniui atskirai, bet atskirais liturginių metų laikotarpių skyriais, iš kurių liturgas pats turėdavo atsirinkti kiekvienam sekmadieniui ar šventei skirtus liturginius elementus. 20 amžiuje daugelis liuteronų bažnyčių paruošė atskiras formas kiekvienam sekmadieniui, deja Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, išskyrus kuklų 1997 metų leidinį „Pamaldų liturgija“, daugiau liturginių darbų atspausdinti nepajėgė. Šiuo leidiniu siekiama įgyvendinti 1995 metų sinodo nutarimą paruošti naująją bažnyčios agendą. Ši knyga yra tik dalis šio agendos projekto. Ji turėtų praturtinti pamaldas, o taip pat palengvinti liturgo ruošimąsi joms, nes joje yra pateiktos kiekvieno sekmadienio bei šventės liturginiai elementai atskiruose lapuose. Ruošiant šį leidinį pirmiausia remtasi minėtomis 1897 metų Prūsijos bei Rusijos agendomis, kurios tiesiogiai formavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios liturginę tradiciją, o taip pat ir kitais tradiciniais liuteroniškais liturginiais leidiniais - kun. Martyno Mažvydo raštais, EKD 1974 metų agenda ir kt., kurie padėjo atstatyti tai, ką Lietuvos bažnyčia buvo praradusi pietizmo laikotarpyje.

Knygoje yra pateiktos šios sekmadienių ir švenčių kintamos pamaldų dalys: votumai, įžanginiai priegiesmiai, dienos maldos (kolektos), skaitiniai ir aleliuja posmai.


Didžiojo penktadienio kolekta iš Martyno
Mažvydo giesmyno, 1570 m.

Didžiojo penktadienio kolekta iš Martyno Mažvydo giesmyno, 1570 m.

Biblijos votumas. Tai dienos šūkis, atspindintis sekmadieninių skaitinių, dažniausiai evangelijos temą. Votumai liuteroniškoje bažnyčioje pradėti vartoti 20 amžiaus viduryje, pasirodžius Rudolf’o Spieker’io darbui “Lesung für das Jahr der Kirche” (1930). Agendoje pateikti votumai yra paimti iš „Pfarrerkalender” (2002). Liturgas dienos temą parapijai praneša pamaldų pradžioje prieš pradžios giesmę arba po pamokslo.

Įžanginis priegiesmis (Introitas). Įžanginis priegiesmis yra svarbus pamaldų elementas, nes jis suteikia toną pamaldoms, supažindina žmones su laikotarpio tema. Senovės bažnyčioje, kunigui einant iš zakristijos prie altoriaus introitą giedodavo choras arba parapija. Kiekvienas įžanginis priegiesmis susideda iš trijų dalių:
a) Vieno ar kelių antifonų;
b) Dienos temą atspindinčio psalmės posmo (žymimas: Ps);
d) Gloria Patri (Garbė Dievui Tėvui…).

Ankstyvoji bažnyčia pamaldų įžangoje dažnai giedodavo visą psalmę, po jos pakartodama antifoną. Juos vėliau sutrumpino Grigalius Didysis ir tokiame pavidale jie pasiekė mūsų laikus. Liturgas juos gali skaityti arba giedoti pagal psalmių melodijas. Jei kunigas introitą gieda, tuomet po Gloria Patri, pagal seną psalmių giedojimo tradiciją, jis gali pakartoti antifoną, kuris yra pateiktas mažesnėmis raidėmis po Gloria Patri.

Agendoje pateikti tradiciniai vakarų krikščionybės introitai. Jų ištakos siekia 5-9 amžiaus Grigaliaus, Leono ir Gelazijaus sakramentarijus. Martynas Liuteris išlaikė ne tik liturginį kalendorių, bet ir daugelį senovės bažnyčios įžanginių priegiesmių. Taip jie pateko į daugumą liuteroniškų agendų. Nemažai introitų į lietuvių kalbą išvertė Martynas Mažvydas, kuriuos jis patalpino knygoje: “Gesmes Chriksczoniskas” (1566 m., 1570 m.). Introitai paimti iš „Agende für evangelisch-lutherische Kirchen und Gemeinden, Erster Band“ (1974).

Sekminių introitas iš Martyno Mažvydo giesmyno, 1570 m.

Dienos malda (Kolekta). Tai trumpa malda, dažniausiai susidedanti tik iš vieno sakinio. Kolektoje maldos formoje yra išsakyta pagrindinė dienos evangelijos arba laiško mintis. Ja bažnyčia prašo Dievo, kad jis paruoštų žmones išklausyti Šventojo Rašto skaitinius.

Agendoje prie kiekvieno sekmadienio ir šventės tvarkos yra opateiktos dvi kolektas. Liturgas meldžia ne jas abi, bet vieną savo nuožiūra. Pirmoji yra tradicinė senovės vakarų bažnyčios kolekta, antroji – reformacijos arba poreformacinio laikotarpio malda. Reformuodamas liturgiją Martynas Liuteris pašalino tik tas kolektas, kuriomis viduramžiais buvo kreipiamasi į mergelę Mariją ar šventuosius. Senovės bažnyčios kolektų šaltiniai yra Grigaliaus, Leono, Gelazijaus sakramentarijai. Iš ten jos pateko į 14-15 a. vokiškuosius mišiolus (Niurnbergo, Bambergo, Konstancos ir Salsbury). Nemažai tokių kolektų į lietuvių kalbą išvertė Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas. Antrosios dienos maldos šaltinis yra “Agenda ewangėliškajei Bažnycziai” (1897 m.). Kolektų šaltiniai yra nurodyti atskirai.

Sekminių introitas iš Martyno
Mažvydo giesmyno, 1570 m.

Dienos malda sekmadieninėse pamaldose skaitoma arba giedama prieš skaitinius, rytmetinėse ir vakarinėse pamaldose – prieš Tėve mūsų. Kolekta, išskyrus jos pabaigą, giedama monotoniškai. Agendos gale yra pateiktos „kolektos įvairioms reikmėms”, kurias liturgas gali giedoti rytmetinėse ir vakarinėse pamaldose arba, savo nuožiūra, jas įtraukti ir į sekmadienines pamaldas. Paprastai giedamas ar skaitomas nelyginis kolektų skaičius - 1, 3, 5. Tuomet paskutinioji baigiama trejybine doksologija: per „Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja ...“ , o kitos – „per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

Sekmadieniniai skaitiniai. Knygoje pateikti tradiciniai senovės bažnyčios ir reformacijos laikotarpio Šventojo Rašto skaitiniai. XX a. Vokietijos liuteronų Bažnyčios liturginė konferencija (1977 m.) į pamaldas įtraukė ir senojo Testamento skaitinį. Agendoje visi skaitiniai paimti iš Pfarrerkalender (2002 m.). EKD ilgainiui keičia kai kuriuos skaitinius, todėl ateityje dalis jų gali skirtis nuo pateiktų šioje knygoje. Siūlome laikytis knygoje pateiktų tradicinių skaitinių. Prie kai kurių skaitinių skliaustuose pateikiama ilgesnė jų versija, kurią liturgas gali skaityti savo nuožiūra. Atkreipiame dėmesį, kad dažnai skiriasi kai kurių Senojo Testamento knygų (Izaijo, Jeremijo, Ozėjo) paskirų vertimų perskyrimų numeracija. Agendoje pateikta numeracija atitinka Ekumeninį Biblijos vertimą (1999 m.). Jei liturgas naudojasi Alfredo Vėliaus vertimu (1988 m.), tuomet jis turi pasitikrinti, ar tikrai skaitinių numeracija atitinka nurodytą tekstą (pvz. Septuagesimae sekmadienio skaitinys (Jer.9,22-23) Alfredo Vėliaus Biblijos vertime yra Jer.9,23-24). Agendoje kiekvienas sekmadienis ar šventė turi 6 skaitinius. Skaitinys „I“ visuomet yra dienos evangelija, „II“ – laiškas, „III“ – senasis Testamentas, „IV – VI“ - alternatyviniai pamokslo tekstai.

Didįjį penktadienį liturgas vietoje skaitinių ir pamokslo gali skaityti Kristaus kančios istoriją (Mt.26-27). Kentėjimo istoriją liturgui gali padėti skaityti ir parapijiečiai. Tarp skaitinių pateikti giesmių posmai, kuriuos rekomenduotina atspausdinti ant atskirų lapų, kad juos po kiekvieno skaitinio galėtų giedoti parapijiečiai.

Aleliuja posmas. Šie posmai paimti iš Prūsijos evangeliškos bažnyčios (1897 m.) ir EKD (1974 m.) agendų. Aleliuja posmas giedamas po laiško, vietoje gradualo. Gavėnios metu (pradedant Septuagesimae sekmadieniu), Atgailos ir maldų dieną bei Mirusiųjų minėjimo šventėje vietoje „Aleliuja“ giedamas „Amen.”

Lotyniškas dienos vardas. Prie kiekvieno sekmadienio ar šventės yra pateiktas tradicinis jo pavadinimas ir lotyniškasis jo vardas, kuris atitinka pirmuosius lotyniško introito žodžius. Dienos pavadinimas pranešamas parapijai prieš skaitant Šventąjį Raštą. Liturgas parapijai gali pranešti ir lotynišką dienos vardą.

Martynas Liuteris liturginiame kalendoriuje paliko įvairias Šventuoju Raštu pagrįstas bažnytines šventes. Tai apaštalų ir evangelistų dienos, kai kurios mergelės Marijos šventės, Evangelijos skelbimo šventė (Misija), Bažnyčios jubiliejus. Kai kurios liturginės formos, tokios kaip Augsburgo konfesijos pristatymas, Reformacijos diena, Pjūties padėkos šventė atsirado tik po reformacijos. Refomacijos metu buvo sudarytos atskiros kolektos Apaštalų ir evangelistų dienoms, nes iki viduramžių bažnyčia jomis kreipdavosi tiesiai į šventuosius, o tai prieštarauja liuteroniškai teologijai. Kai kada mažosios bažnytinės šventės sutampa su sekmadininėmis pamaldomis. Tokiu atveju liturgas turėtų laikytis sekmadieniniams skirtų formų, tačiau rekomenduotina su mažosiomis šventėmis supažindinti parapiją (sekmadininėse pamaldose gali būti įtraukta mažosios bažnytinėms šventėms skirta kolekta). Kai kurios mažosios bažnytinės šventės yra švenčiamos Kalėdų laikotarpyje - Švento Stepono diena - 2-ąją Kalėdų dieną, švento apaštalo ir evangelisto Jono – 3-ąją Kalėdų dieną. Jei 1-ąją Kalėdų dieną parapijoje nebuvo pamaldų, tuomet liturgas, vietoje Šventojo Stepono dienos formos, turėtų naudotis 1-sios Kalėdų dienos tvarka.